Apie vaikų sklandymą ir aviacijos „ligą“
Kai telefonu tarėmės dėl susitikimo laiko, sklandytojas, vaikų sklandymo instruktorius ir buvęs Vaikų sklandymo sporto federacijos prezidentas Igoris Bykovas pusiau juokais, pusiau rimtai prasitarė: „Vaikeli, aviacijos liga sergu jau per 50 metų. Būtų kas nors išradęs vaistų nuo jos, bet, deja…“ Šį Pociūnų aerodrome dirbantį žmogų žino beveik visi Lietuvos sklandytojai. Kadaise buvęs SSRS sklandymo rinktinės narys, šiandien Igoris Bykovas dienas leidžia Pociūnų aerodrome – čia ne tik moko mažuosius skraidyti, bet ir reguliuoja skrydžius, rūpinasi aerodromo reikalais. Igoris ne tik papasakojo apie vaikų sklandymo ypatumus, bet ir pasidalino įdomiomis istorijomis iš asmeninės skraidymo patirties. Negana to, pokalbio pabaigoje manęs laukė maloni staigmena…
Vaikų sklandymo instruktoriumi Igoris Bykovas pradėjo dirbti tik sulaukęs pensinio amžiaus. Autorės nuotrauka. Nuo aktoriaus iki aviatoriaus
Nors ir yra, ko gero, vienas įdomiausių Pociūnų aerodromo žmonių, Igoris kuklinasi: „Kam apie mane rašyti – geriau pasikalbinkite tą ar aną žmogų, jie jums daugiau visko papasakos.“ Gerdami popietės arbatą šnekučiuojamės. Šiuo metu nebe tiek daug skrydžių, todėl Igoris turi laisvą valandėlę, kai jam nereikia budėti prie radijo stotelės reguliuojant sklandytuvų pakylimus bei nusileidimus. Visų pirma pasidomiu, kaip vingiavo pašnekovo gyvenimo keliai ir kaip jis atsidūrė aviacijoje.
„Skraidyti pradėjau visai netyčia, – prisimena instruktorius. – Mano vaikystės draugai kartą man pasakė, kad eina į sklandytojų stovyklą, ir pakvietė mane prisijungti. Sutikau. Tais metais mūsų nepriėmė į sklandymą, tačiau priėmė į parašiutizmą. Turėjome sumokėti nario mokestį – rublį šešiasdešimt. Mums tai buvo dideli pinigai, todėl bandėme išsisukti kaip įmanydami – pavyzdžiui, ieškodavome stiklinės taros, kad ją priduotume ir gautume centų… Pinigėlius surinkome, įstojome. Jau po metų su draugu buvome padarę keturiolika šuolių, ir tais pačiais metais mus priėmė į aeroklubą. Tai buvo 1964 metai.
Skraidyti pradėjau sekančiais metais po priėmimo. Vienas pirmųjų mano sklandytuvų buvo „Blanik“, tais laikais geresnių nebūdavo… O paskui jau atsirado ir „A-15“, ir lenkų gamybos vienvietis „Foka 5“, su juo skraidydavau jau kaip sportininkas. Kurį laiką klube buvau visuomeniniu instruktoriumi, o nuo 1971 jau buvau įdarbintas kaip etatinis instruktorius, vėliau buvau grandies vadas, viršininko pavaduotojas, kurį laiką ir viršininku buvau… Viso Pociūnuose dirbu jau 51 metus.
Tačiau į aviaciją aš patekau ne taip, kaip daugelis įsivaizduoja – nesvajojau apie tai nuo vaikystės. Mano svajonė buvo kitokia – įstoti į aktorinį Maskvoje. Vaidinau dramos būrelyje ir būdamas vienuoliktokas išvažiavau į Maskvą pažiūrėti, kai atrodo stojamieji. Tuo metu į vieną vietą stodavo 200-300 žmonių… Pamačius, kaip sunku ten patekti (o dar ir išgirdus istorijų, kad ten įstoja tik turtingų tėvelių vaikai), man praėjo visas noras bandyti. Gaila dabar, kad taip išėjo – visą gyvenimą tas skausmas širdyje neapleidžia. Gal ir reikėjo bandyti… O dabar patekau į visai kitą gyvenimą. Žinoma, jis taip pat yra įdomus ir gražus.
Vaikų sklandymo instruktoriumi ėmiau dirbti išėjęs į pensiją, nuo 1992 metų. Jau 23 metus dirbu su vaikais. Tai kainuoja nervų, nors kai nervai jau ištampyti, tai nelabai ir jaučiasi… (Juokiasi) Pavyzdžiui, ar įsivaizduojate, ką reiškia pirmą kartą paleisti savarankiškai skristi šešiolikmetį berniuką ar mergaitę?“
Vasaros Pociūnuose: mažieji mokosi sklandyti
Kiekvieną vasarą Pociūnų aerodrome zuja mažiausieji – čia vyksta įvairios jaunuolių sklandymo stovyklos, mokymai. Jau penkerius metus „Rotari“ klubo iniciatyva aeroklube vyksta ir tarptautinės vaikų sklandymo stovyklos – jaunuoliai atvyksta iš tokių šalių kaip Egiptas, Indija, Turkija, Ispanija, Italija. Sklandyti vaikai gali pradėti jau nuo 10-11-kos metų – tiesa, šypsosi Igoris, kai kurie jų vis dar sveria tiek nedaug, kad mokant sklandyti prie jų nugaros tenka pritvirtinti maišelį su smėliu arba užklotu.
Kiek laiko trunka paruošti vaiką, kad šis galėtų skristi savarankiškai? Tai labai individualu, pastebi pašnekovas. „Šiuolaikinių vaikų privalumas – jie mokosi skraidyti su simuliatoriais (kompiuterinėmis programomis). Jeigu vaikas rudenį, žiemą ir pavasarį mokėsi valdyti lėktuvėlį kompiuteryje, vasarą jam mokytis bus daug paprasčiau. Kartais pakanka tik savaitės, kad vaikas pakiltų savarankiškai – žinoma, jeigu oras yra geras. Vaikui svarbiausia pajausti sklandytuvo vairalazdės ir pedalo judesius, o tuomet jis gali manevruoti savarankiškai.
Pradžioje mokau vaikus teorijos, atliekame įvairius pratimus – mokomės manevruoti sklandytuvą ant žemės, taip pat šiek tiek pakilus nuo žemės (apie metrą). Aukštai į orą vaikų nekeliu (sklandytuvas specialiu įrenginiu pakeliamas aukštyn, kur patekęs į oro srovę jis ima sklęsti) – į 50-ties metrų aukštį pakeliu nebent tuos vaikus, kurie mokosi sklandyti antrus, trečius metus. Su vaikais taip pat reguliariai dalyvaujame įvairiose vaikų sklandymo varžybose – pavyzdžiui, Pakarsko, Ožkinio taurės čempionatuose.
Sklandyti vaikai pradeda su „LAK-16“ sklandytuvais. Kai kurie jais sklando iki šešių metų, o kai kurie su tėvų sutikimu jau nuo 14-15-kos metų su instruktorių priežiūra pradeda skraidyti „Blanik“ sklandytuvais. Kad įvaldytų pastarąją sklandymo priemonę, tiems, kurie skraidė su „LAK-16“, pakanka 25-30 skridimų, tuo tarpu naujokams reikalinga 60-ties skrydžių programa. Pats didžiausias menas – tai ne pakilti, o gražiai nutupdyti sklandytuvą. Tai sudėtingas elementas, tačiau vaikai, kurie mokėsi tupdyti „LAK-16“ sklandytuvėlius, tą pojūtį turi, todėl greitai išmoksta patupdyti ir didesnės masės sklandytuvą“, – sako instruktorius.
Kiekvieną vasarą Pociūnuose be perstojo vyksta įvairios vaikų sklandymo stovyklos. Besimokantys skraidyti vaikai čia taip pat ir nakvoja – yra įrengti poilsio nameliai. „Viena nakvynė vaikui kainuoja pusantro euro, taip pat šalia esančioje kavinėje vaikai gali pavalgyti arba kažko patys pasišildyti nameliuose esančiose mikrobangų krosnelėse. Kita vertus, vaikai yra vaikai – vasaromis Pociūnuose mušami ledų valgymo rekordai – jų kiekvienas suvalgo iki septynių porcijų. (Juokiasi)
Būna, vaikai čia ir visą vasarą praleidžia, kiti atvažiuoja vienai, dviem savaitėms… Vienu metu grupėje nebūna daugiau 15-kos vaikų. Per dieną kiekvienas sklęsti besimokantis vaikas apytiksliai padaro apie 12-16 prabėgimų (prabėgimas – kai vaikas su sklandytuvu žeme rieda arba skrenda į vieną pusę ir atgal – taip jis išmoksta išlaikyti orientyrą, kad jam nereikėtų vingiuoti kaip gyvatėlei), visi kartu per dieną padarome jų apie 120.
Kokių savybių reikia geram sklandytojui? Be jokios abejonės, ryžto, noro, ištvermės, jis turi būti ne lepūnėlis… Tačiau dabartiniai vaikai mane stebina – jie yra labai abejingi, nemotyvuoti, reto kurio akyse dega entuziazmo ugnelės“, – svarsto pašnekovas.
Įsimintiniausias skrydis
Paklausiau, kuris skrydis pačiam Igoriui buvo įsimintiniausias. Kurį laiką patylėjęs nusišypsojo: „Tada, kai mane norėjo išvaryti iš darbo. Už ką? Prisidirbau. Tuo metu dirbau aeroklubo instruktoriumi. Skridau į aikštelę, iš kurios reikėdavo paimti ten nutūpusį sklandytuvą. Ji buvo prie Balbieriškio, netoli Nemuno kilpos. Nežinau, ko vedinas – ar jaunatviško maksimalizmo, ar noro pasirodyti – nusprendžiau išgąsdinti ten buvusius žmones bei važiavusias mašinas, tad pradžioje nužemėjau prie vagos, o paskui pakilau. O pasirodo, kad vienoje iš tų mašinų sėdėjo Lietuvos centro komiteto lakūnas inspektorius… Turėjau būti atleistas, tačiau tuometinis aeroklubo vadovas Aleksandras Jonušas mane užstojo ir aš tik per plauką likau dirbti. Kas ten žino, būtų išvarę, gal kokį kitokį darbą dirbčiau? (Šypsosi)
Aišku, kiekvienas skrydis savaip įsimintinas, kiekviename būna savų elementų… Per savo gyvenimą mačiau įvairių dalykų. Teko daug keliauti su SSRS sklandymo rinktine, dalyvauti varžybose, kartu mes spalį keliaudavome į Kaukazo kalnus pratęsti vasaros, ten sklandydavome… Visokių situacijų teko patirti, ačiū Dievui, likau gyvas. Įdomu, kad metams bėgant atsiranda kažkoks baimės jausmas – pavyzdžiui, jeigu anksčiau daug šokinėjau su parašiutais, dabar tam nebejaučiu tokio poreikio. Kai kartais paskraidau sklandytuvu ar lėktuvėliu, man po to pakanka emocijų visai savaitei“, – dalinasi pašnekovas.
Po pokalbio Igoris išskubėjo atgal į aikštelę, kur vyko simbolinės Lietuvos veteranų sklandymo varžybos. Akimirką atsisuko į mane ir paklausė: „Vaikeli, o tu ar nori pasklandyti?“ Noriu – nedrąsiai atsakiau… Netrukus buvau įsodinta į vieno iš veteranų sklandytuvą. Pakilome į 200-300 metrų aukštį. Pro langą regėjau Nemuno kilpas ir žalius Lietuvos laukus. Kai mus aukštyn pakėlęs lėktuvas paleido sklandytuvą sklęsti, viskas aplink nuščiuvo ir stojo visiška tyla – vėjo bangų nešamas sklandytuvas skrido tolygiai, o jį pilotavęs veteranas atsilošė ir pasinėrė į meditaciją.
Tą akimirką supratau, apie kokią „ligą“ kalbėjo Igoris. Šio nepakartojamo skrydžio įspūdžiai atmintyje įstrigs dar ilgam. „Noriu dar“ – ėmė skambėti galvoje, nurimus įspūdžiams po pirmojo skrydžio…
