Kristina Norvilaitė: kūryba man − tarsi atostogos
Užupio g. 1 esančioje galerijoje menininkė Kristina Norvilaitė kuria unikalius paveikslus, atvirukus ir laiškų dėžutes namams. Čia įsikūrusi studija, kuri yra ne tik menininkės kūrybos erdvė, jos darbų galerija ar parduotuvė, tačiau ir įvairių kultūrinių renginių vieta. K. Norvilaitė sako, kad būtent meilė žmonėms, noras dalintis savo žiniomis ir darbais, paskatino atidaryti asmeninę darbų galeriją.
Menininkė Kristina Norvilaitė. Autorės nuotr. (pagrindinė nuotrauka) – Kristina, ką Jums reiškia menas?
Visa, kas man būtina. Kinas, dailė, teatras, knygos yra tarsi oras mano plaučiams, o pati kūryba – kvėpavimas.
– Kada ir kaip supratote, kad norite pasukti menininkės keliu?
Iš pradžių pažintis su menu prasidėjo nuo knygų, teatro ir kino. Bet aš nebuvau kuriantis žmogus. Buvau žmogus, kuris dažnai vaikšto į teatrą ir kitus renginius. Galvojau, kad galbūt ateityje rašysiu kultūros temomis. Tačiau vėliau visos emocijos, išgyventos susipažįstant su meno pasauliu, jo istorija, transformavosi į mano kūrybą. Supratau, kad rašyti apie meną man negana. Norėjau jį kurti pati.
Tai suvokiau tik 12 klasėje, bet baigusi mokyklą dar metus niekur nestudijavau, nes norėjau įgyti žinių ir patobulėti. Tad, vakarais po darbo mokydavausi grafikos, piešimo ir tapybos. Aš labai rimtai žiūrėjau į savo pasirinkimą. Norėjau įgyti platesnį suvokimą to, kuo ketinu užsiimti.
– Iš kur semiatės įkvėpimo ir idėjų?
Mano kūrybą sužadina žmonės, daiktai, menas, gamta. Kurdama paveikslus savęs nevaizduoju. Dažnai juose dominuoja mano dukra. Taip pat mane įkvepia įvairūs meninkai, tačiau vieno neišskiriu. Iš kiekvieno mokausi technikos ir kitų dalykų. Kartais meninkas gali nepatikti, bet jis vis vien tam tikromis savo savybėmis sugeba įkvėpti. Prilyginčiau tai žurnalo skaitymui, tik aš skaitau ne žurnalą, o įvairius meninkų darbus.
– Papasakokite, kaip prasideda Jūsų kūrybos procesas? Gal mėgstate atlikti kokius nors ritualus?
Ypatingų ritualų neturiu. Stengiuosi kuo greičiau atlikti buities darbus. Nelaukiu, kol ateis įkvėpimas. Dirbu kiekvieną dieną, nes mano mintyse nuolat tūno paveikslų idėjos. Jų susikaupia per daug jeigu nieko nedarau. Kūryba atima daug laiko, o atrodo, kad mūsų gyvenimas trumpas. Tad, aš dirbu ir dirbu, o atostogų nėra. Tačiau man jų nereikia. Man atostogos − mano kūryba.
– O ar dirbdama mėgstate klausytis muzikos?
Pastebėjau, kad pastaruosius dvejus metus mėgstu kurti tyloje. Atrodo, jog mano galva taip prikimšta visokiausių idėjų, kad nesinori jokių išorės dirgiklių. Tačiau kai pavargstu, mane sužadina klasikinė muzika
– Kai kuriose Jūsų parodose atsispindi lyčių tema. Kas Jums yra stipri moteris?
Aš tikslių taisyklių nemėgstu, nes gyvenime jos kartais negalioja, todėl tikslaus apibrėžimo vengčiau. Daugelis mėgsta dėti lygybės ženklą tarp stiprios ir vyriškos moters. Aš manau, kad ji gali būti visokia: švelni, jautri ir moteriška, o ne kaip akmuo. Svarbiausia, kad moteris pasitikėtų savimi, būtų visapusiška asmenybė, spinduliuotų meile aplinkiniams ir žinotų, ko nori bei tai darytų.
– Ar menininkas turi atlikti tam tikrą funkciją visuomenėje, o gal nebūtinai, t.y. gali kurti vien tik sau?
Yra visokių menininkų, tačiau aš jaučiu poreikį savo kūryba ir žiniomis dalintis. Negalėčiau turėti galerijos jei nemylėčiau žmonių. Mėgstu bendrauti su į ją užsukusiais praeiviais. Taip pat vedu grafikos užsiėmimus Santariškių vaikų ligoninėje. Jų metu ligoniukai tarsi atgyja, šypsosi, didžiuojasi savo sukurtais darbeliais. Meno terapijos metu stengiuosi vaikams skleisti pozityvumą, juos pagirti. Man norisi kažką perduoti kitiems.
– Kokiais trim žodžiais apibūdintumėte savo kūrybą jų niekada nemačiusiam žmogui?
Intuicija, linoraižinys ir drobė. Visas mano darbas paremtas intuicija, nes tik ja pasikliauju. Tiesiog darau ir tiek. Kartais norisi kurti ant drobės, kartkartėmis – ant popieriaus, o kai kada − gaminti laiškų dėžutes. Žinoma, mėgstamiausia technika man yra linoraižinys. Tai yra mano kalba, kurią tiesiog įsimylėjau. O jeigu man nepavyksta kažko padaryti, aš labai pykstu ant savęs. Nemėgstu atidėlioti, nes kartais net atrodo, kad rytojaus gali ir nebūti. Gal todėl, kad dirbu su sergančiais vaikais ir visko pamatau, noriu džiaugtis kiekviena diena ir ją branginti.
– Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?
Šiuo metu darau naują seriją darbų, susietų su anatomija. Tik kol kas nežinau, kokia spalva vyraus joje. Vis galvoju, ką ir kaip noriu padaryti. Man atrodo būtina, tam tikru laikotarpiu kurti tam tikromis temomis. Kurti tai, ką norisi išsakyti ir kas atrodo svarbu.
– Ar Jūs bijote senatvės?
Aš tokios baimės neturiu. Mes kiekvieną dieną senstame. Tai neišvengiamas ir natūralus procesas. Galima pasidaryti milijoną plastynių operacijų, bet vis vien savo metų nepakeisi, neatrodysi taip, kaip atrodo dvidešimtmetis. O ir kam to reikia? Kiekvienas gyvenimo etapas turi savotiško grožio. Pas mane ateina seni žmonės, kurie pasidalina įvairiomis mintimis apie meną, vykstančias parodas bei lankosi jose. Jie neužsidaro senatvėje. Tokie pavyzdžiai man yra labai gražūs. Aš noriu tikėti, kad ir aš galėsiu tokia būti.
O šiuo metu aš išgyvenu kūrybos ir ramybės laikotarpį. Turbūt nenorėčiau sugrįžti į tuos laikus, kai man buvo 16 metų. Kai stengiausi suprasti, kuo noriu tapti, nežinojau, ar tai pavyks. Dabar nebėra įtampos ir nežinios, atsirado laisvė. Aš labai vertinu tai, kad baigusi studijas toliau ėjau pasirinktu keliu ir tapau meninke. Esu dėkinga likimui, kad viskas taip susidėliojo. Ir tiesiog stengiuosi džiaugtis kiekviena diena.
