„Sunku būti žurnalistu, bet dar sunkiau būti žaliava žurnalistų istorijoms“, – sako buvusi BBC žurnalistė, ne pelno siekiančios socialinės įmonės „Angel Media Productions“ įkūrėja, įvairių apdovanojimų ir premijų laureatė, dėstytoja Jane Whyatt.

„Transparency International“ Lietuvos skyriaus kvietimu į Vilnių atvykusia ir viešą paskaitą skaičiusia J. Whyatt „Bernardinai.lt“ kalbėjosi apie tai, kodėl žiniasklaidoje pernelyg dažnai pasitaiko atvejų, kai įvairios visuomenės grupės ir jų nariai vaizduojami stereotipiškai, neetiškai, o kartais net taip, kad kyla visiškai reali grėsmė jiems bei jų artimiesiems.

Teigiate, kad Britanijoje, kurios žiniasklaida neretai laikoma laisvos ir kokybiškos žiniasklaidos etalonu, apstu atvejų, kai pažeidžiama žurnalistinė etika, tam tikros visuomenės grupės ar jų nariai vaizduojami stereotipiškai, nepagarbiai ir įžeidžiamai. Ar galima sakyti, jog tokių problemų kyla todėl, kad žurnalistai stokoja žinių ir įgūdžių. Gal jie paprasčiausiai nemoka ir nežino, kaip kalbėti apie mažumas ir pažeidžiamiausius visuomenės narius, jų problemas, pasakoti jų istorijas?

Ne, nesutikčiau su teiginiu, kad problemų kyla dėl įgūdžių stokos. Bent jau Britanijoje absoliuti dauguma žurnalistais dirbančių žmonių jei ir nėra baigę žurnalistikos studijų, tai bent jau tikrai turi aukštąjį išsilavinimą. Ir neatsiejama šio išsilavinimo dalis – studijos apie kalbą, ženklus, simbolius, jų prasmes, taip pat ir semiotikos pagrindai, informacinio raštingumo kursai. Kitaip tariant, visas bagažas pagrindinės informacijos, padedančios sužinoti ir suprasti, kokia galinga yra kalba, vartojami įvaizdžiai, pateikiami vaizdai. Todėl tikrai nesutikčiau, kad Britanijos žurnalistai yra nesusipratėliai, kurie tiesiog neišmano, kaip adekvačiai rašyti apie mažumas ir pažeidžiamas visuomenės grupes.

Be to, negalima pamiršti, kad egzistuoja daugybė oficialių įstatymų, taisyklių rinkinių bei gairių, kurios yra žinomos, aiškiai suformuluotos ir žurnalistams laisvai prieinamos, tad jei žurnalistas pajunta, kad kažko nežino, ar nėra tikras, kaip reikėtų pasielgti, yra daugybė būdų ir vietų informacijai gauti ir užtikrinti, kad būtų elgiamasi etiškai.

Tad jei žinių, informacijos ir kompetencijos jiems pakanka, kodėl jie vis tiek taip elgiasi?

Manau, kad pagrindinė tokio elgesio priežastis – žiniasklaidos komercializacija. Komercijos imperatyvas skelbia, kad sėkmė apibrėžiama pagal nupirktą laikraščių tiražą ar laidų žiūrimumo reitingus. Kažkodėl tikima, ir, mano nuomone, toks įsitikinimas visiškai klaidingas, kad didžiausią auditoriją galima pasiekti tik skandalizuojant temas ir problemas, nušviečiant įžymybių ar vienadienių žvaigždučių asmeninio gyvenimo peripetijas, iš piršto laužtais politiniais skandalais.

Be to, auditorija dažnai įsivaizduojama iškreiptai, kaip vienalytė masė, kur visi turi vienodus poreikius ir mąsto vienodai, todėl jiems galima nuolat transliuoti vienodą informaciją, ir jie vis tiek bus patenkinti.

Manau, toks įsitikinimas – labai klaidingas. Pirmiausia dėl to, kad nuolat neteisingai, iškreiptai ar selektyviai vaizduodamas tam tikrą žmonių grupę visų pirma atbaidai tos grupės žmones ir jų aplinką nuo laikraščio pirkimo ar laidų žiūrėjimo. Taigi taip auditorija mažinama, o ne didinama.

Bet juk komercija, pardavimais ir populiarumu rūpinasi dienraščių ir televizijų vadovai, savininkai, o ne paprasti žurnalistai ar reporteriai. Taigi belieka manyti, kad šie yra verčiami ar spaudžiami taip elgtis – rašyti skandalizuotas ir stereotipizuotas istorijas, kurios neva labai perkamos? O gal vis dėlto jie patys pasirenka tokį kelią?

Užsiminėte, kad Britanijos spauda laikoma kokybės ir laisvės etalonu. Mes ir patys esame įpratę sakyti, kad gyvename laisvoje šalyje, ir didžiuojamės savo laisva žiniasklaida.

Tačiau dabar, vykstant Levisono tyrimui, visiems tampa akivaizdu, kad žiniasklaidos etikos nepaisymas, korupcija, žurnalistų ir reporterių spaudimas – Britanijos laikraščių kasdienybė.

Šis faktas pats savaime – menka naujiena. Dirbau ne vienoje redakcijoje, pažįstu daug žurnalistų, mano buvusių studentų bei kolegų, kurie ne kartą sakė, kad egzistuoja neformalus, bet stiprus spaudimas ir savotiška savicenzūros forma, nepastebimai įsliūkinanti į kasdienio darbo rutiną, kai aplinka tiesiog priverčia perimti įsigalėjusią neetiško darbo kultūrą.

Nauja ir, mano galva, labai gerai tai, kad šis faktas tampa visiškai viešas.

Levisono tyrimas – didžiulis viešas neteisėtos telefoninio pasiklausymo žiniasklaidoje praktikos tyrimas, kurio metu aiškėja ir tai, kokiais būdais, keliais ir korupciniais ryšiais Britanijos žiniasklaida yra susipainiojusi su politikais bei teisėsauga. Pagrindiniai liudininkai šiame tyrime – paprasti žurnalistai, kurie anonimiškai ir slaptai sutiko teikti informaciją tyrėjams. Jie liudijo, kad redakcijose egzistuoja psichologinio spaudimo kultūra. Nors ir nėra nurodoma, ką ir kaip rašyti, labai greitai tampa akivaizdu, kad jei nerašysi to, ką savininkai ar redaktorius nori skaityti ir matyti, būsi menkinamas, pašiepiamas, patirsi socialinę izoliaciją darbo vietoje. Taigi egzistuoja intuityvios, nerašytos kolektyvinės nuostatos ir taisyklės, vertybės, kurias visi perima. Maža to, labai aiškiai duodama suprasti, kad jei tu nerašysi, atsiras, kas parašo.

Taigi lieka dvi realiausios išeitys – arba prisitaikyti ir daryti, kaip daro visi, arba išeiti. Kai kurie, principingiausieji, taip ir pasielgia. Pavyzdžiui, vienas labai vertingas ir jau tapęs žymus Levisono tyrimo informatorius Richardas Peppiattas, buvęs bulvarinio leidinio The Daily Star žurnalistas, viešai atsistatydino iš pareigų, motyvuodamas tuo, kad nebegalėjo rašyti su realybe prasilenkiančių ir įžeidžiančių tekstų apie Britanijos musulmonus. Jo pateikta informacija buvo vienas iš rimčiausių stimulų atnaujinti prieš porą metų numarintą tyrimą.

Į viešumą kylant Jūsų minėtiems faktams ir informacijai apie tai, kaip iš tiesų dirba kai kurios žiniasklaidos priemonės, natūraliai kyla klausimas, kokiomis priemonėmis galima tokių situacijų išvengti, kaip padidinti skaidrumą ir atskaitomybę.

Manau, yra kelios priemonės. Pirmiausia turi būti suteikiama ir neribojama teisė į atsakymą. Nors formaliai tai seniai žinoma taisyklė, dėl jos realizavimo vis dar kyla gana daug problemų. Žmonėms, apie kuriuos buvo pateikta, jų manymu, neteisinga, iškraipyta ar ne visa informacija, turi būti sudaromos sąlygos leidinyje ar televizijos laidoje paskelbti savo atsakymą. Ir ne kur nors puslapio kamputyje mažomis raidelėmis ir lyg tarp kitko, bet lygiai toje pat vietoje, tokio pat dydžio šriftu, kaip kad buvo publikuotas tekstas.

Taip pat visada egzistuoja ir galimybė bylinėtis, tačiau ši priemonė tikrai nėra populiari ir vargu ar kada nors tokia bus, nes procesas brangus, varginantis, ilgas. Žmonės paprastai šia galimybe naudotis nelinkę.

Tikrai tikiu ir visada tai akcentuoju, kad padėtį galėtų pakeisti į žurnalistų darbo sutartis įtraukiama sąžinės išlyga, kuri leistų žurnalistams atsisakyti nušviesti istoriją, jei tai prieštarauja jo įsitikinimams, ir dėl to jam nekiltų reali grėsmė netekti darbo. Tokią išlygą kai kuriose šalyse turi ligoninėse dirbančios slaugytojos.  Jei jos, tarkime, atsisako nutraukti maitinimą beviltiškai sergančiam ligoniui, nors iš medicininės pusės tai gal ir būtų teisinga, už tai joms negali grėsti kokios nors sankcijos ar atleidimas iš darbo.

Žinoma, žurnalistika nėra profesija, kuri sprendžia tokius gyvybės ir mirties klausimus. Bet yra situacijų, kuriose, jei būtų elgiamasi taip, kaip nori vadovai ar savininkai, kiltų realus pavojus žmonių gyvybei ar saugumui.

Paradoksalu, bet žurnalistai dėl savo darbo specifikos, dėl to, kad jiems reikia „karštų“ įvykių ir stiprių istorijų, neretai susiduria su prieštaringais jausmais, kai tenka nušvieti kokius nors itin sunkius, sudėtingus ar žiaurius įvykius. Tarkime, pernykštis A. Breiviko išpuolis Norvegijoje ar riaušės Londone. Akimirką sustingsti suprasdamas, kokie žiauriūs, skausmingi ir žmonių likimus griaunantys yra šie įvykiai, bet tuo pat metu degi iš azarto, nes tai puiki medžiaga, svarbi istorija.

Tokiomis aplinkybėmis nušviesti tiksliai, pamatyti visus istorijus aspektus, išlikti objektyviam ir etiškam – didžiulis iššūkis. O kur dar reikalavimas reaguoti greitai ir operatyviai. Kitų žmonių tragedijos ar skausmas neretai yra kasdienė žurnalisto duona. Ir čia tenka ieškoti būdų, kaip darbą atlikti gerbiant žmogų, jo orumą, išliekant etiškam ir objektyviam, ar tapti vos ne monstru, kuris skatinamas daryti ne tik neetiškus, bet kartais ir nusikalstamus dalykus. Todėl labai svarbu nustatyti ir surasti ribą, kad istorijos herojus dėl to, kas ir kaip apie jį pasakojama, nebūtų skaudinamas, stumiamas į pavojų, nebūtų jam pakenkiama.

Kai kalbame apie socialiai jautrias ir pažeidžiamas visuomenės grupes, kurios žiniasklaidoje pateikiamos stereotipiškai, visiškai nejautriai ir neapgalvotai, tai yra atvejų, kai dėl to griūna žmonių gyvenimai. Žurnalistai gal per daug apie tai nemąsto, tiesiog pereina prie kitos temos ar istorijos, bet tiems žmonėms tenka gyventi toliau.

Tarkime, visai neseniai Britanijoje buvo viena itin kraupi istorija: žurnalistai surado ir į televizijos laidą pakvietė bedarbį vyrą, turintį septyniolika vaikų ir gyvenantį vien iš valstybės teikiamų pašalpų. Nėra iki galo aišku, bet labai tikėtina, kad kažkas, kam to žmogaus istorija sukėlė didžiulį pasipiktinimą ir neteisybės jausmą, vėliau padegė jo namus, o gaisro metu žuvo šeši vaikai. Tai labai tiesmukas ir kraupus, tačiau vis dėlto pavyzdys, kaip neatsakinga ir sensacijų besivaikanti žurnalistika gali kainuoti net žmonių gyvybes.

Dažnai sakau, kad geru žurnalistu būti nelengva, bet turime prisiminti, jog labai sunku būti ir kitoje barikadų pusėje – žaliava neatsakingų žurnalistų istorijoms.

Kita vertus, nusistovėjusi, nors ir ne visiems priimtina, neetiško darbo kultūra, nuolatinis spaudimas ir nerašytas raginimas skandalizuoti informaciją apie įvairias visuomenės grupes, gali turėti ir sunkių socialinių pasekmių. Juk tie žmonės nesunkiai gali būti demonizuoti, nejučiomis išstumti iš visuomenės, marginalizuoti.

Taip, toks variantas gana nesunkiai įsivaizduojamas, o ir neretai pasitaikantis. Tarkime „The Daily Mail“ ir „The Daily Express“ – tai laikraščiai, nuosekliai pasisakantys prieš imigrantus ir imigraciją. Jie vos ne kasdien rašo straipsnius apie prieglobsčio prašytojus, nelegalius migrantus, žmonės, kurie neturi teisės į valstybės socialinę paramą, bet siekia išnaudoti sistemą ir pan. Istorijos publikuojamos taip reguliariai, o jų rašymo stilius toks agresyvus, negatyvus, pašiepiantis, kad beveik nėra abejonių, jog siekiama šią žmonių grupę diskredituoti. Maža to, dažnai patiems istorijų herojams nesuteikiama teisė pasisakyti, nušviesti situaciją iš jų perspektyvos. Imigrantų neklausiama, kodėl jie paliko savo šalį, kodėl atvyko į Britaniją, nerašoma ir apie tai, kiek ir kaip jie iš tiesų prisideda prie šalies gerovės ir pan.

Tačiau socialiniu požiūriu, ko gero, ne mažiau pavojinga yra ir kita savicenzūros forma, kurią užfiksuoti dar sunkiau – tai apsisprendimas apie tam tikras socialines, etnines ar kitas grupes apskritai nerašyti. Tiesiog motyvuojant tuo, kad jie visuomenei neįdomūs, į juos apskritai nekreipiama dėmesio. Gal ir nesąmoningai pasirenkama nesigilinti į tų žmonių gyvenimo aktualijas, nemėginti nušviesti jų problemų ir skaudulių, parodyti, kaip juos veikia vykdoma politika, ekonominiai pokyčiai ir pan. Tačiau marginalizuodami juos, nepastebėdami, pašalindami iš viešosios erdvės, labai apsunkiname, o kartais ir žlugdome jų gyvenimus. Ir jie viešojoje erdvėje iš viso neegzistuoja. Jokiu pavidalu, net ir neigiamu.

Tai, ką sakote, labai aktualu Lietuvai. Ne kartą yra tekę girdėti, kad socialiai pažeidžiami žmonės, tarkime, kaliniai, benamiai, įvairiomis ligomis sergantys ar neįgalūs žmonės labiausiai skundžiasi ne tik dėl netinkamo jų įvaizdžio žiniasklaidoje, bet ir dėl to, kad žiniasklaidai jie apskritai neįdomūs ir nerūpi. Tad, Jūsų požiūriu, kokių yra būdų ir galimybių šiuos žmones įtraukti į viešąją erdvę?

Viena iš galimybių – kurti ir puoselėti šiems žmonėms skirtus atskirus žiniasklaidos kanalus – laikraščius, leidinius, radijo stotis, interneto portalus ir pan. Tai ypač pasiteisina, jei kalbame apie etnines grupes, turinčias kalbos ir kultūros skirtumų. Žinoma, atsiras tokių, kurie sakys, kad tai tik padidina atskirtį ir segregaciją, bet aš laikausi nuostatos, kad tai yra reikalingos ir vertingos iniciatyvos.

Kitas būdas tapti matomam ir pastebėtam – pačiam į tai investuoti. Britanijoje įvairios nevyriausybinės organizacijos, socialinių grupių atstovai, kai tik gali, išperka reklamos plotus spaudoje ar laiką nacionaliniuose žiniasklaidos kanaluose ir taip savarankiškai mėgina atkreipti visuomenės dėmesį į jiems aktualias problemas, perduoti jiems svarbią žinią.

Tarkime, šiuo metu Britanijoje švenčiamas karalienės Elizabeth II valdymo 60-asis jubiliejus. Ta proga organizacija „Musulmonai už taiką“ suorganizavo sveikinimo kampaniją, kurios metu mieste pasirodė daugybė reklaminių plakatų su žinute, skirta Didžiosios Britanijos karalienei, kurioje skelbiama: „Sveikinimai Jūsų Didenybei nuo Jums lojalių Britanijos musulmonų.“ Taigi kartais tam, kad būtum pastebėtas ir pamatytas, nereikia tiesioginio žiniasklaidos įsikišimo.

Jei kalbėčiau apie žurnalistus, tai vis dėlto nemanau, kad jie turėtų kažkaip sistemingai rašyti apie žmones iš tam tikrų grupių tik todėl, jog jie toms grupėms priklauso. Mūsų darbas – papasakoti istoriją, suteikti informaciją, todėl ir turime savęs klausti, ką ir kodėl rašome, kokią žinią iš tiesų norime perteikti. Jei žinome teigiamą ŽIV diagnozę išgirdusį žmogų, kuris nepalūžo, atsitiesė pats ir padeda atsitiesti kitiems – tai puiki žmogiška istorija, kuri gerai papasakota nepaliks abejingų. Visa kita – iš kur jis, kodėl susirgo ir pan., – nebėra taip svarbu. Nors, žinoma, tokiais atvejais rašant labai svarbu išlaikyti pagarbą, vartoti deramą, nežeminančią kalbą ir pan.

Tačiau suprantu, kad pastebėti atskirtį patiriančias socialines, etnines bei kitas grupes ir apie jas rašyti, – nėra paprasta užduotis. Vien jau dėl to, kad kiekviena visuomenė kur kas patogiau jaučiasi, kai akcentuojamas jos monolitiškumas, bendrumas ir vienodumas, o skirtumai pernelyg neaštrinami. Bet juk taip žiniasklaida, pataikaudama įsivaizduojamam skaitytojui, tampa vienoda ir blanki. Tie patys veidai, tos pačios temos, tas pats rašymo stilius, tie patys „ekspertai“, komentuojantys visus gyvenimo klausimus. Tačiau įvairovės siekimas vis dar laikomas savotišku darbo apsunkinimu ir tikrai ne vertybe.

Prisimenu mane įkvėpusį teigiamą pavyzdį. 2000 m., kai BBC vadovu tapo Gregas Dyke’as, jis buvo vienas iš tų, kuris iš karto pasakė, kad organizacijai gyvybiškai stinga įvairovės. Atėjęs dirbti jis iš karto daugelį nustebino teiginiu, kad BBC reikia daugiau įvairių rasių ir kultūrų darbuotojų, daugiau moterų, vyresnio amžiaus žmonių, daugiau naujų įvairių veidų, pasirodančių per televiziją ir radiją.

Žurnalistai buvo priversti išplėsti ir atnaujinti savo šaltinių bei kontaktų banką, rasti naujų veidų, galinčių pasisakyti ir pakomentuoti svarbiausius klausimus. Deja, Gregas Dyke’as dėl politinių skandalų turėjo palikti savo postą, ir šis darbas BBC taip ir liko nepabaigtas. Bet tai buvo labai gera pradžia. Žurnalistai tiesiog privalo nuolat išsiveržti iš įprasto rato, ieškoti naujų veidų ir balsų iš pačių įvairiausių socialinių, etninių ir amžiaus grupių. Tik taip jie gali tikėtis būti įdomūs ir patrauklūs, pritraukti ir naujų skaitytojų, ne tik išlaikyti senuosius.

Juo labiau kad tie, kurių pagrindinis informacijos šaltinis yra nebe spauda ir televizja, bet internetas, yra visai kitokie skaitytojai. Kur kas atviresni, kur kas imlesni naujovėms. Jie skaito tai, kam pritaria, ir paskui būtinai perskaito tai, su kuo kategoriškai nesutinka, ir taip formuojasi savo pažiūras, nuomonę. Ir atsižvelgiant į tai, man labai sunku suprasti, kaip dienraščių redaktoriai gali manyti, kad jei jie nuolat transliuos vienpusę informaciją arba vis rašys apie tas pačias įžymybes, kas nors ją nuolat skaitys. Ypač dabar, kai yra tokia galimybių ir pasirinkimų įvairovė.

Todėl žiniasklaida, ypač spauda ir televizija, tiesiog privalo atsiverti, liautis pataikauti įsivaizduojamam skaitytojui ir siūlyti kuo platesnį informacijos spektrą. Taip pat, o tai jau yra beveik neišvengiama, kuo aktyviau bendradarbiauti su skaitytojais – gauti grįžtamąjį ryšį, palaikyti aktyvius kontaktus socialiniuose tinkluose, ten ieškoti naujų šaltinių ir turinį kurti drauge su skaitytojais.

Interaktyvus, medijų prisotintas pasaulis tiesiog reikalauja įvairovės, ir jei šiam poreikiui dėl kokių nors priežasčių atsuksi nugarą ir liksi prie nusistovėjusios redakcijos politikos, tų pačių šaltinių, tų pačių istorijų apie tuos pačius žmones – nuskriausi tik pats save. Toks elgesio modelis – nebeveiksmingas ir nebeturintis perspektyvų.

Kalbėjosi Lina Valantiejūtė

Šaltinis: Bernardinai.lt