Šiais metais žurnalas švenčia 80 metų jubiliejų ir kartu simboliškai pažymėjo ne tik Tarptautinę muzikos dieną, tačiau ir Lietuvos kompozitorių sąjungos 70-metį. Kodėl „Muzikos barai“ pradėti leisti būtent spalio 1-ąją, kai dar tokios, kaip Muzikos dienos niekas nė nenumanė būsiant, kas padėjo išlikti ir kokį vaidmenį kultūriniame gyvenime užima muzika? Apie visa tai pokalbis su vyriausiąja leidinio redaktore ir Lietuvos muzikų sąjungos prezidente Audrone Žigaityte-Nekrošiene.

„Muzikos barai“ buvo pradėti leisti 1931 metų spalio 1 dieną, kai niekas nė negalvojo apie Tarptautinę muzikos dieną, nebuvo nei Muzikų, nei Kompozitorių sąjungų, koncertinių salių. Tad kaip ir kodėl buvo pradėtas leisti muzikos žurnalas?

Jeigu žiūrėsime į šias datas pragmatiškai ir realistiškai, tai aš tai vadinčiau paprastais sutapimais. O jei į viską pažiūrėsime iš meninės pusės, tai ne šiaip sau sutapimai. „Muzikos barai“ gimė dėl to, kad 1931 metais Kaune trys broliai muzikai – Antanas, Bronius ir Motiejus Budriūnai, steigdami „mėnesinį muzikos meno ir mokslo laikraštį“ (taip tada buvo tituluojamas leidinys), suprato muzikos sklaidos svarbą, muzikų sutelkimą ir prusinimą per spaudą. Būtent po šio žurnalo pasirodymo suaktyvėjo muzikinis gyvenimas Lietuvoje. 1936 metais buvo įsteigta Muzikų sąjunga, o 1941-aisiais ir Lietuvos kompozitorių sąjunga. Vienas iš motyvų pradėti leisti „Muzikos barus“ buvo muzikos vadovėlių trūkumas mokyklose, taip pat nebuvo galimybės muzikams tarpusavyje susitarti, paskleisti kokią žinią. Žurnalas ėjo nenuosekliai, kadangi 1933-iaisiais dėl lėšų stygiaus nutrūko „Muzikos barų“ leidyba. Vis dėlto 1938–1940 m. „Muzikos barų“ leidyba buvo vėl atnaujinta, tačiau sovietinė okupacija ir Antrojo pasaulinio karo metai privertė Budriūnus emigruoti – Bronius atsidūrė JAV, Motiejus – Vokietijoje, o Antanas liko Lietuvoje.

Noriu pabrėžti, kad broliai Budriūnai siekė sukurti tokį muzikos mechanizmą Lietuvoje, kad skleidžiama žinia kviestų muzikus telktis. Lygiai dėl tokios pačios idėjos 1975 metais, spalio 1-ąją, UNESCO paskelbė Tarptautinę muzikos dieną. „Muzikos barų“ leidyba dvisavaitinio laikraščio pavidalu buvo atnaujinta tik 1989-aisiais, jam vadovauti ėmėsi muzikologas Vaclovas Juodpusis.

1998 m. leidinį į savo rankas perėmėte Jūs. Tais pačiais metais Muzikų sąjungos ir Jūsų iniciatyva „Muzikos barai“ buvo pradėti leisti kaip mėnesinis arba kas du mėnesius išeinantis žurnalas. Įvardijote ir sąlygą, kad leidinys gali išeiti ir rečiau, priklausomai nuo turimų lėšų. Kodėl per tiek metų vis nepavyksta užtikrinti reguliarų leidinio tęstinumą?

Šiam žurnalui reikia labai daug aukų. Nori nenori turi būti darbo vietos, tačiau per tiek metų šis leidinys nesugebėjo sukurti nė vienos darbo vietos. „Muzikos barai“ visais laikais svyravo ant išlikimo ribos. Dažnai būdavo neaišku, kas sudarys leidinį, ar ras kompozitoriai, muzikologai papildomo laiko žurnalui, ar ne. Pasakysiu labai paprastai, jeigu prekybos centras yra prašmatnesnis už kultūrą, tai yra visiškas nonsensas, ir tai ne prekybos centro kaltė. Nėra gerai, kai mūsų valdžios išmintingos vyrų galvos negali suvokti, kad būtent kultūra yra pirmo būtinumo prekė. Kultūra yra tas pagrindas, kuriuo remiasi visas tautinis identitetas, tautinė savimonė, visos valstybės intelektualusis pagrindas, ir jei mes norime išlikti kaip valstybė, pirmiausia turime rūpintis, kad kultūra būtų ne prasčiau prieinama negu tarybiniais metais.

O kuo nepriklausomoje Lietuvoje yra prasčiau nei tarybiniais metais?

Šiandien labai daug atlikėjų pasigenda tų, kurie apžvelgtų renginius. Nors mes jau galime džiaugtis neblogai išvystyta reklamos sklaida, išnaudojame socialinių tinklų teikiamas galimybes ir esame pasiekę tai, kad net ir mažiausi koncertiniai renginiai pasiektų savo interesantą, tačiau, man atrodo, jog Nepriklausomybės metais mes nieko neturime, kas apžvelgtų, ar buvo apskritai rašoma apie vieną ar kitą koncertą. Lietuvoje neturime gerai išvystytos reiškinių analizės, o atsiliepimai apie renginius ir koncertus po to, kada jie jau yra įvykę, tiesiog netenka prasmės, o dažnai gali pakenkti komercijai.

Vis dažniau iš kultūros srityje dirbančių žmonių išgirstama apie kitą komercijos atvejį, kai iš anksto yra užsakomos tam tikro pobūdžio recenzijos. Ar tokių tekstų įsigalėjimas gali iškreipti realų mūsų muzikinės kultūros vaizdą?

Pati labai daug domėjausi šiuo klausimu, tad galiu paaiškinti, kuo skiriasi Vakarų spaudoje tokių recenzijų pobūdis. Imkime kaip pavyzdį tokią recenziją, kur rašoma apie labai prastą koncertą, tačiau iš anksto nupirkta recenzija užsakovo reikalavimu turi pozityviai jį atspindėti. Tai tokia recenzija bus visiškai nusėta negatyvizmo, drabstymosi purvais, tačiau vieną sakinį tituluotas kritikas parašys tokį, kurį užsakovas galės išimti ir kažkur publikuoti. Tai bus toks sakinys, kad užsakovas bet kur galėtų jį įsidėti, cituoti, kad, pvz., toks ir toks leidinys, tokią ir tokią dieną, toks kritikas taip ir taip rašė. Kritikas turi savo vardą gerbti, prižiūrėti, kad tas autoritetas išliktų, tad nieko baisaus neatsitiks, nes visi tie, kurie tą recenziją skaitys, suvoks, kas ir su kuo. O jeigu recenzija yra nenupirkta, tai save gerbiantis kritikas stilių taip perteiks, kad iš esmės recenzija bus labai gera, bet ją gali naudoti arba visą, arba tu nerasi nė vienos vietos, kurią galėtum išimti ir įsidėti į savo biografiją. Tai yra virtuoziškumas, kaip ir kiekvienoje srityje. Tačiau Lietuvoje dar nėra leidinio redaktoriaus, kuriam būtų tokios darbo vietos reikalingos.

Kalbant apie tą virtuoziškumą, Jūsų žurnalo redakciją sudaro daugiau profesionalūs muzikos ekspertai – įvairūs akademikai, kompozitoriai ir Lietuvos muzikos ir teatro absolventai. Ar apie profesionaliąją muziką kalbėti, rašyti ir ją suprasti gali tik kompetentingi asmenys?

Kalbėti apie muziką, apie kultūrą yra labai sunku, nes visa tai nėra faktų kratinys – tai yra suvokimo ir emocijų lauko kūrimas. Kaimo šviesuolis ar jokių mokslų nebaigęs žmogus gali daug geriau suvokti muziką nei labai didelius muzikos mokslus išėjęs asmuo. Čia ir yra tokios ribos, kurias nustatyti be galo sunku. Labiausiai per tą dešimtmetį, kai esu „Muzikos baruose“ ir dėstytojauju Muzikos ir teatro akademijoje, mane nustebino jaunimo saviraiška. Dažnai savo studentams, kurie nedrįsta rašyti recenzijų, patariu, kad reikia pradėti nuo to, kas patiko ir kas nepatiko įvardijimo. Esu tikra, kad turime skatinti jaunimą suvokti kultūrą ir prisidėti prie jos tobulinimo. Tad manau, kad apie profesionaliąją muziką gali kalbėti ir rašyti daug kas, aišku, jei toks rašymas dar nėra tapęs grafomanija. Tačiau ribos tarp grafomanijos ir profesionalaus rašymo yra labai pavojingos…

Todėl atsirado poreikis gaivinti leidinį?

Kiek save pamenu, – o augau Kompozitorių miestelyje, tad ir sąjungoje dažnai nuo jaunų dienų lankydavausi, buvo kalbama apie būtinybę turėti Lietuvoje muzikinį leidinį. Tačiau tik Muzikų draugijoje 1989 m. kompozitoriaus Povilo Dikčiaus iniciatyva atgaivintas leidinys, pradėtas leisti taip pat kompozitorių brolių Budriūnų. Ir čia įdomus sutapimas – juk mudu su tėčiu Rimvydu Žigaičiu – taip pat kompozitoriai. Pasauliniame kontekste apie muziką puikių straipsnių rašė Čaikovskis, Berliozas, Wagneris, Mendelssohnas, Schumannas… Apie muziką kalbėti įdomiai, patraukliai – taip pat didelis menas.

Pradėjusi rengti „Muzikos barus“, norėjau, kad jis būtų įdomus kiekvienam bent kiek klausančiam muzikos. Juo labiau kad į rankas paėmusi moterų žurnalą „sužinodavau“, kad, pvz., smuikininkas Gidonas Kremeris griežia violončele arba, kad Davidas Geringas visą gyvenimą groja smuiku. Violončelės nuo smuiko neatskirti, juk taip negalima! Tokie leidiniai kaip „Lietuvos rytas“, „Respublika“, „Lietuvos žinios“ ar „Vilniaus diena“ turėtų turėti po vieną profesionalų muzikos apžvalgininką ir šiandien, kuris būtų laisvas, nepriklausomas bei išgyventų iš savo atlyginimo.

Ar nuo tada, kai buvo įkurti „Muzikos barai“ muzikos kultūra, jos suvokimas stipriai kito?

Dažnai visiems kartoju Antano Smetonos pasakytą citatą Kaune, Valstybės teatre, kad konservatorijos, teatrai, koncertų salės, jos sukurtos ne šiaip sau, jos buvo sukurtos tautai lavinti, ypač tiems, kurie ruošiasi tą tautą valdyti. Mūsų šalies muzikos kultūra buvo ir yra labai aukšto lygio, tačiau per daugelį metų sukurta kultūros politikos sistema yra nepalanki pačiai kultūrai. Kiekvienas kultūros ministras, naujai pradėjęs kadenciją, kas kartą pradeda kurti ir naują sistemą. Nėra tęstinumo, ilgalaikės valstybės kultūros strategijos. O problemos – kai kurios valstybės mastu sunkiai suvokiamos – išlieka tos pačios. Na, pavyzdžiui, geros akustikos muzikinio teatro pastatas arba koncertų salė, kurioje galėtų skambėti vėlyvojo romantizmo simfoninė muzika. Ar normalu, kad lėšos, skiriamos daugybei muzikos projektų, o skursta kultūros leidiniai, kuriuose turėtų būti tų renginių analizė? Nežinau, kiek ir kokių tų leidinių turėtų būti. Bet bent vienas visavertis, patrauklus ir jaunuoliui, ir garbaus amžiaus piliečiui privalėtų būti save laikančioje kultūringa valstybėje.

Kartą esu skaičiavusi, kad, sujungus visus meno leidinius ir jų finansavimą į vieną (tiek, kiek jie gauna dotacijų iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo bei Kultūros rėmimo fondo), išeitų puikios poligrafinės kokybės savaitinis žurnalas, kuriame tilptų visų menų kvalifikuota analizė, pristatymas ir apžvalgos. Galėtų būti solidi redakcija, visa reikalinga informacija, svarbiausių menų apžvalgos, įvairūs interviu…

O gal vietoj didelių finansinių išlaidų, skirtų žurnalo leidybai, geriau išnaudoti interneto erdvės privalumus?

Taip, mes patys sau užsidėjome tą apynasrį, nes penkerių metų senumo žurnalus leidžiame iš internetinio leidinio puslapio parsisiųsdami „Muzikos barus“ su visu maketu. Jeigu galvotume apie ekologiją, galbūt taip, tai būtų racionalu. Galvojame apie žurnalo archyvavimą laikmenoje. Tik va, ar akims tai sveikiau?.. Tačiau yra tokių žurnalo rakursų, kurie netelpa į interneto rėmus.

Įsivaizduokite, grįžote namo po gero koncerto, ramiai įsitaisėte ant sofos ir į rankas paėmėte „Muzikos barus“, tai juk kas kita, nei internete kažko ieškoti, naršyti. Toks žurnalas gali būti tarpinis variantas tarp vadovėlio ir kasdienybės informacijos. Vadovėlio nebeimsi į rankas, kai tau trisdešimt ar šešiasdešimt, o žurnalas gali užpildyti mokymosi visą gyvenimą nišą. Tiesiog turi būti skaitymo malonumas ir profesinis akiratis turi būti, tarsi edukacinis junginys. Visada skaitydamas turi augti. Šiandienis skaitytojas neturi laiko, jį reikia sudominti, padėti operatyviai sužinoti ir suprasti, kas mene vyksta.

„Muzikos barai“ nuolat įsukti į pokyčių verpetą – nuolat keičiasi autoriai, ne visada pavyksta reguliariai leisti žurnalą, keičiasi rubrikos. Tad ar pavyksta išlaikyti savo skaitytojo, auditorijos dėmesį?

Pabandykite įsivaizduoti kokį nors Lietuvos pakraštį, pvz., Naujosios Akmenės, kur didžiulis nedarbas, skurdas. Atvažiuoti į Vilniuje vykstantį kokį nors kultūrinį renginį žmonės neišgali, bet mes juk nepaliksim jų be meno teikiamų emocijų. Jie irgi nori ir turi būti išprusę, kultūringi. Leidžiant žurnalą, man visada pirmoje vietoje yra edukacija, o tik paskui – informacija. Tad savo skaitytoją visada įsivaizduodavau kaip jaunuolį, augantį Naujojoj Akmenėj, kuris labai nori nueiti į operą ar į koncertą, bet negali. Todėl mūsų kaip žurnalo misija tokiam skaitytojui aprašyti renginį taip, kad jis pasijustų, lyg būtų jame pabuvęs. Štai čia ir padeda kompaktinė plokštelė, išplėstinės recenzijos, ir tai toli nuo Vilniaus gyvenančiam jaunuoliui padeda orientuotis ir nenutolti nuo to, kas vyksta.

Bet ar Jūs tikrai tikite, kad interneto erdvės įsigalėjimo amžiuje galite tokį jaunuolį surasti?

Taip. Kai vadovavau dar Klaipėdos teatrui daug bendraudavau su publika, ir ten sutikau būtent tokį jaunuolį. Tiesa, jis buvo ne iš Naujosios Akmenės, bet iš Žemaičių Naumiesčio. Jis prie manęs priėjo ir papasakojo, kad daug metų prenumeravo „Muzikos barus“, klausydavosi Klasikos radijo laidos, kada būdavo apžvelgiamas žurnalas. Mes užmezgėme ryšį, ir kai su juo daugiau pabendravau, supratau, kad tas jaunuolis yra išaugintas būtent „Muzikos barų“ ir apie muziką tikrai labai daug žino.

Pažintį su jaunuomene ketinate megzti ir toliau, dalyvaujate projekte „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms“. Kaip vertinate šio projekto idėją?

Aišku, vertinu tik teigiamai. Kiek galima balansuoti ant tos ribos būti ar nebūti. Amžinas bėgimas, kai vis trūksta lėšų, vargina. Kai vėluoja tiražas ir kai nežinai, ar tai, ką investavai, sugrįš. Kai laiku neišleidi žurnalo, žmonės pradeda galvoti, kad gal jau tas leidinys numirė, gal jau nebereikia jo prenumeruoti. Šiais metais mūsų prenumeratorių skaičius išaugo iki 600, o projekto dėka tiražas – nuo 600 iki 1400… Koketuojame su prenumeratoriumi, nes tiktai prenumeratorius gauna „Muzikos barus“ su kompaktinėmis plokštelėmis ir vaikams leidžiamu priedu „Muzikos bareliai“. Aktyviai bandžiau ieškoti rėmėjų, tačiau dar nėra suvokimo, kad tokius leidinius kaip „Muzikos barai“ reikia remti. Geriau dėti reklamą į tviskantį, ir nesvarbu, kad su klaidomis kultūros temas pateikiantį žurnalą, nei į kultūrinius leidinius.

Tačiau darbas su struktūriniais fondais gali pareikalauti dar daug laiko ir jėgų sąnaudų nei rėmėjų paieškos.

Su europiniais projektais esu susidūrusi dar dirbdama Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Su aritmetika nesipykstu. Gal šiek tiek daugiau teks administracinio darbo atlikti, tačiau psichologinio diskomforto dėl to nejaučiu. „Muzikos barai“ visais egzistavimo metais taikėsi prie įvairiausių sąlygų. Svarbiausia, kad dabar naujomis akimis galiu žvelgti į leidinį. Be Europos Sąjungos struktūrinių fondų „Muzikos barams“ atsigauti tikrai nebūtų pavykę. Jeigu nebūtų Europinio projekto, mes šiais metais, ko gero, paprasčiausiai užsidarytume. Paskutinių, jubiliejinių metų „Muzikos barų“ biudžetas buvo itin menkas. Tai apie kokį kokybės reikalavimą galima kalbėti?

Bet 81-uosius „Muzikos barų“ metus galėsite pasitikti kur kas optimistiškiau.

Taip. Labai lauksiu ateinančio aktyvaus jaunimo su įdomiomis temomis ir, aišku, didelio entuziazmo. Tikiuosi, kad ir toliau leisime vaikams priedą „Muzikos bareliai“ ir kompaktines plokšteles. Taip pat tikiuosi, kad mes nuosekliai vykdysime savo tikslus ir uždavinius bei galėsime viską daug racionaliau susiplanuoti – turėti nuolatinių darbuotojų, pastovų ir užtikrintą tiražą. Turint reguliarų finansavimą, jau galima pradėti kurti kokybiškesnį produktą.

Interviu parengė Dalia Rauktytė – žurnalistikos bakalauro studijų programos IV kurso studentė

Šaltinis – bernardinai.lt

Susiję