Politika, kuriama mūsų pačių

Kiekvieną pavasarį Europoje kyla epidemija pavadinimu Eurovizija. Dainų konkursas veikia lyg užkratas. Nuo jo sunkiai pavyksta apsisaugoti ir didžiausiems šio konkurso kritikams. Jau septintą dešimtmetį pradėjusi skaičiuoti Eurovizija apipinta pačių įvairiausių skandalų, sąmokslo teorijų. Žodis „politika“ tampa beveik neatsiejamas nuo šių rungtynių dėl geriausiai atlikto muzikinio kūrinio. Pažvelkime į tai plačiau ir pamėginkime suvokti kaip yra iš tiesų – ar šis konkursas griauna, ar stato politines sienas. Galbūt iš tiesų geri santykiai su kaimynėmis valstybėmis verti daugiau nei profesionalus pasirodymas.

2015-ųjų Eurovizijos dainų konkursas. E. Balčiūno nuotr.2015-ųjų Eurovizijos dainų konkursas. E. Balčiūno nuotr.

Konkursas, kuriantis emocijas

Vieniems ji kelia juoką, kitiems pyktį, tretiems tai aukšto lygio muzikinis konkursas, kurio nedrįsta praleisti nei vienais metais. Tačiau didžioji dauguma Jūsų vis tiek bent kelioms minutėms įsijungia televizorius pažvelgti į tai, kaip Eurovizija atrodo šiemet. Didžiausi skeptikai vis tiek negeba nuo jos atsiriboti, nes, atsidarius bet kurį socialinį tinklalapį ar naujienų dienraštį, akis ima badyti eurovizinės antraštės.

Tai, kad šis konkursas apipintas skandalais patvirtins kiekvienas. Ar pamenate bent vieną konkursą pastarąjį dešimtmetį, kuris nebūtų apipintas sąmokslo teorijomis, skandalais, politiniais išvedžiojimais? Pažvelkime į tai, kas istorijos tėkmėje „kankino“ mūsų mylimą Euroviziją ir kodėl šis konkursas nėra tik varžybos dėl geriausiai atlikto kūrinio. Be to, ar jis būtų įdomus, jei kasmet matytume tik gražius pasirodymus, be už kadro liekančios virtuvės? Kol kas į šį klausimą neatsakykime. Eurovizijai pradedant skaičiuoti septintąjį dešimtmetį, įvertinkime ir pažvelkime į pastarąją šio konkurso gyvavimo dekadą.

Eurovizijos užkulisinis sąmokslas

Azerų ir armėnų nesantaika gal kiek mažiau pastebima ne kaimynėms valstybėms, bet tai yra jau daug metų besitęsiantis konfliktas. Jo priežastis – Azerbaidžano ir Armėnijos nesutarimas dėl Kalnų Karabacho, kuris paskelbęs nepriklausomybę, tačiau formaliai priklauso Azerbaidžanui, o jį kontroliuoja armėnai. 2010 m. Eurovizijoje azerai akivaizdžiai išreiškė nepasitenkinimą, kai Armėnija taip pat pateko į finalą. 2009 m. Azerbaidžane vykusioje Eurovizijoje, dainuojant armėnams, kilo daugybė techninių trikdžių – susilpnėjo signalas, nebuvo įmanoma įžvelgti pasirodančiųjų dalyvių konkursinio numerio.

Vis dėlto net 43 azerai balsavo už armėnų dainą. Šie piliečiai buvo iškviesti į Nacionalinio saugumo ministeriją, kur turėjo pasiaiškinti, kodėl elgiasi nepatriotiškai. Azerbaidžanui Eurovizijos rengėjai pagrasino diskvalifikavimu iš konkurso, tačiau tuo šis skandalas ir pasibaigė.

Armėnai irgi neatsilieka, siekdami paaštrinti situaciją. Į savo eurovizinės dainos klipą jie įdėjo paminklo „We Are Our Mountains“ atvaizdą, kuris yra nepasidalijamojoje Kalnų Karabacho srityje. Azerai protestu privertė armėnus išimti šį paminklą iš savo vaizdo klipo, tačiau balsavimo metu armėnų balsų pranešėjos pašonėje pasirodė to paties paminklo nuotraukos, kurios, žinoma, pakurstė dar didesnę azerų neapykantą. Viena paminklo nuotrauka buvo rodyta fone, kitą demonstratyviai laikė armėnų pranešėja.

2010 m. Eurovizijoje vėl matome šio skandalo apraiškų – armėnų komentatoriai buvo apkaltinti tuo, kad prieš Azerbaidžano pasirodymą nebuvo pristatyti nei atlikėjai, nei šalis, o ir šalies žemėlapis buvo parodytas sekunde trumpiau nei kitų valstybių.

2.Armėnijos balsavimo rezultatų paskelbimas, 2009 m. „Youtube” stop kadras.
Armėnijos balsavimo rezultatų paskelbimas, 2009 m. „Youtube” stop kadras.

Balsai, perskrodę daugelio europiečių širdis

Prisiminkime 2015 m. Euroviziją. Nacionalinė atranka Rusijoje neįvyko, valstybinis transliuotojas „Pervyj kanal“ vengė bet kokių kalbų, susijusių su dainų konkursu, tačiau staiga paaiškėjo, kad į konkursą siunčiama žymi Rusijos dainininkė, dainų autorė, aktorė Polina Gagarina su itin kontraversiškai politinėje plotmėje įvertinta daina „A Million Voices“. Dainos, kuri buvo paruošta tarptautinės komandos, tekste kalbama apie maldą už taiką ir tikėjimą.

Žinoma, jei ši daina atstovautų bet kuriai kitai valstybei, kontraversiškų vertinimų būtų mažiau, tačiau, kai ji yra siunčiama vienos didžiausių agresorių, pradedama manyti, kad tai yra tiesiog Kremliaus užsakymas ir, žinoma, bandymas sugraudinti žiūrovą. Originaliame šios dainos klipe vaizduojami laimingi žmonės, vaikai, viskas piešiama pačiomis gražiausiomis spalvomis. Tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, buvo sukurtas ir alternatyvus klipas, kuriame vaizduojami tragiški įvykiai okupuotoje Ukrainoje.

Rusijos politikas Konstantinas Kosačiovas antrąją vietą Eurovizijos dainų konkurse vertino kaip neabejotiną sėkmę. Tai parodė, kad Europa siekia palaikyti taikius santykius su Rusija. „Gagarinos sėkmė – labiausiai įtikinantis atsakymas į visus klausimus apie Rusijos izoliavimą, apie visos Europos ir atskirų jos šalių požiūrį į mus“, – savo „Facebook“ paskyroje teigė Rusijos Federacijos Tarybos Tarptautinių reikalų vadovas K. Kosačiovas.

Pasibaigus konkursui, kuriame Polina Gagarina užėmė antrąją vietą, diskusijos tęsėsi dar ilgai. Tai paskatino ne tik jau aptartas alternatyvus šio kūrinio muzikinis vaizdo klipas, bet ir  žiniasklaidos bei auditorijos jautri reakcija į tai, kad Lietuva Rusijai konkurso finale neskyrė nei vieno balo. Didžioji dalis Lietuvos auditorijos tuo buvo patenkinti, tačiau tai sukėlė didelę rusų pasipiktinimo bangą socialiniuose tinkluose.

Nors pagal žiūrovų balsus Rusijai atiteko trečioji vieta, tačiau šį rezultatą itin nusmukdė Lietuvos komisijos ekspertų vertinimas. Iškart po šio lietuvių akibrokšto socialiniuose tinkluose pasirodė negatyvūs komentarai Lietuvos valstybės atžvilgiu: „Lietuva, tankai pajudėjo“, „Lietuva A.T.A. 1009-2015“, „Lietuva Rusijai skyrė nulį balų, o Ukraina, jeigu tik būtų galimybė, būtų skyrusi minus 12 balų“ ir kita.

Grįžkime į šias dienas ir 2016 m. konkursą. Didžiausias žiniasklaidos ir žiūrovų dėmesys vėl krypsta į Rusiją ir Ukrainą. Rusija antrus metus neužlipa ant nugalėtojų pakylos, o Ukraina, jos viena didžiausių politinių priešių, išvažiuoja namo su nugalėtojos karūna. Jei ne nauja balsavimo sistema, kurioje balsuoja ne tik žiūrovai, bet ir komisija, karūnuota būtų Rusija. Lietuvos komisija antrus metus iš eilės Rusijai taip pat neskyrė nei vieno balo. Žinoma, tai sukėlė didelę pasipiktinimo bangą Rusijos žiniasklaidoje.  Politikai kalba, kad kitąmet Rusija turėtų nedalyvauti Ukrainoje vyksiančioje Eurovizijoje.

Kas lėmė tokį Lietuvos ekspertų komisijos nuosprendį? Ar tikrai geras pasirodymas nebuvo nuteistas rusofobiškos dalies Lietuvos gyventojų ir žiniasklaidos? Dabar viskas aprimo, viskas baigėsi taip, kaip ir mes norėjome – Rusija „nulinčiuota“ mūsų nuliniais balais. Tačiau ką sakytume tada, jei Lietuva jai būtų skyrusi dešimt ar dvylika balų? Juk jei ne komisija, tokia situacija ir būtų susiklosčiusi. Ar tai netampa šalies kultūros paneigimu, jei mūsų gretose gausu rusiškų šaknų turinčių piliečių. Mes patys pykstame ant Eurovizijos politizacijos proceso, tačiau ar patys to neskatiname?

Spektaklis vienas – režisierių daug

Skandalai šiame Eurovizijos dainų konkurse dalyvius ir žiūrovus lydi kasmet. Juose dažnai dominuoja dvi pusės – „už“ ir „prieš“, tačiau kas slypi už viso to? Pripažinkime, Eurovizija tapo itin politiškai angažuota, bet pažvelkime į tai plačiau. Vertėtų kritiškiau vertinti tai, ką mums „duoda“ žiniasklaida, skirti realią naudą nuo režisūrinio triuko, įžvelgti dalyvių siekius skandalais, bet ne pasirodymų profesionalumu sulaukti žiūrovų dėmesio.

Eurovizija – neeilinis šou ir, turbūt, jo baigties nei vienam tikrai nesinorėtų. Tik gaila, kad visa tai virsta absurdo teatru, kurio aktoriai patys nebesupranta, kokį vaidmenį atlieka. Žiūrovai, deja, irgi. Mes pykstame, kad Eurovizijoje per daug politikos, tačiau savo balsais patys ją ir kuriame. Ar kada nors pagalvojote, kad Eurovizijos atranka mūsų valstybėje darosi rimtesnė nei rinkimai į Seimą ar kitus valdymo organus? Mums nebeužtenka žiūrovo įspūdžio ir balso, dabar mums reikalinga jau ir ekspertų komisija.

Kaip teigė ekonomistas Stasys Jakeliūnas, panašiai rinkdami Seimą mes juk žlugdytume demokratiją, nes, per pirmąjį rinkiminį etapą patikrinę kandidatų valdymo įgūdžius, nemažai kandidatūrų atmestume. Tai kodėl žlugdome demokratiją pramogų industrijoje? Sakysite, kad muzikos kritikų visuomenėje yra nedaug? Deja, žinių apie valstybės valdymą ir bendrą pasaulio politinę situaciją mums taip pat trūksta. Profesionalus pasirodymas nublanksta prieš brolių latvių vien dėl to, kad jį sukūrė politinė priešė.

Mes sugebame įžvelgti politiką tokiuose dalykuose, kuriuose jos, galbūt, net nėra. Mes negebame to priimti kaip humoristinės formos, nes kultūrinis renginys (kurio tokiu, greičiausiai, jau seniai nebegalime vadinti) virsta priekabių ieškojimo ir skandalų konkursu. Eurovizija Europą, tiksliau galime sakyti visą pasaulį, suskirstė į tolerancijos ir netolerancijos blokus, į kaimynų ir politinių priešų stovyklas. Žiūrovai, kurie dar anksčiau bandė priešintis šiai sistemai, dabar tampa jos dalimi, neatskirdami realybės nuo sukurto, imitacinio ir surežisuoto eurovizinio pasaulio. Mes patys kuriame ir griauname politines sienas, dažnai nesuvokdami, kad mes, o ne kas kitas, esame to priežastis.