Lietuvą išlaisvinusios dainos – vis dar gyvos ir nepamirštamos

Dainos, kurioms skambant Lietuva tapo laisva prieš 25 – erius metus, vis dar skamba koncertų salėse ir žmonių širdyse. Povilas MEŠKĖLA laisvę kvietėsi atlikdamas dainą „Dar ne vakaras“, o Arvydas VILČINSKAS laisvei skyrė dainą „Grįžtu namo“. Abu šie kūriniai laikomi laisvės himnais, kurių neįmanoma pamiršti minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną.

Povilas Meškėla. DELFI (J.Markevičiaus nuotr.)Povilas Meškėla. DELFI (J.Markevičiaus nuotr.)

Kokia buvo pirmoji auditorija, išgirdusi laisvės himnu tapusį Jūsų atliekamą kūrinį? Kokia buvo auditorijos reakcija?

POVILAS MEŠKĖLA: Manau, tai buvo tie žmonės, kurie žiūrėjo filmą „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ – jie buvo pirmieji, nes ši daina nuskambėjo finale. Filmas buvo pristatytas 1990 metais – jame atsispindi 1972 metų santvarka, įvykiai, žmonių nuotaikos, požiūris, gyvenimas ir likimai. Pagrindiniai vaidmenys skirti jaunimui, būsimiems studentams – tai labai simboliška, nes jaunas žmogus visada siejamas su ateitimi, atgimimu, o šios dainos tikrasis pavadinimas yra „Užgimimas“ (žodž. R. Danio, muz. F. Latėno). Joje kalbama apie tai, ko žmonių širdys ilgėjosi, apie ką buvo svajojama, link ko einama, ko siekiama. Stagnacijos metais, kai net patys nekalčiausi dalykai – vakarietiškos muzikos klausymas, jaunatviškos svajonės, drabužių ir išvaizdos išskirtinumas, ilgi plaukai – net visa tai buvo vertinama kaip protestas prieš Tarybų valdžią. Tuo laikotarpiu nebuvo galima garsiai kalbėti ir skelbti to, kas prieštaravo politinei sistemai. Už tai buvo baudžiama, žalojamas žmogaus gyvenimas, jo bei jo šeimos ateitis. Nuo 1986 metų prasidėjo judėjimas, vedęs laisvės atkūrimo link. Žmonės pradėjo vis drąsiau kalbėti apie tai, kas buvo jų širdyse, kas buvo jiems svarbu. Per meną ir per dainą buvo galima kalbėti laisviau. Per meną ir per dainą galima buvo pasakyti daugiau.

ARVYDAS VILČINSKAS: Pirmieji mano dainą „Į Lietuvą“ išgirdo tuometinio Lietuvos radijo klausytojai. Albumą baigiau įrašinėti 1989 birželio 11 – 12 dienomis. Tada aš nuvykau su rekomendacija į Vilnių, ten radijuje žmonės perklausė kelias mano dainas ir laidoje, skirtoje tremties pradžios – Birželio 14 dienos – minėjimui, nuskambėjo kelios mano dainos, tarp jų ir minėtoji „Į Lietuvą“, kitaip vadinama „Grįžtu namo“.

Reakcija buvo sunkiai nusakoma. Tuo laiku Lietuvoje nebuvo nei interneto, nei daugybės radijo stočių ar TV kanalų, todėl žmonės skambino į radiją, klausinėjo, kas čia dainuoja, prašė telefono numerio, kvietė koncertuoti. Nuo to laiko aš ir mano grupė „Medus“ turėdavom po keliolika anšlaginių koncertų vienoje salėje.

Ką šis kūrinys reiškia Jums pačiam? Kokias emocijas jis kėlė tada ir dabar?

POVILAS MEŠKĖLA: Šis kūrinys tapo viena iš mano gyvenimo kelrodžių. Viena vertus, tai kūrinys, kurio dėka aš išbandžiau save ir prisiliečiau prie kitokio muzikinio žanro, dainos išgyvenimo, išjautimo. Tuo metu dainavau grupėje „Katedra“, ji grojo heavy metal stiliaus muziką. Mane pasikvietė ir pasiūlė atlikti šį kūrinį kompozitorius Faustas Latėnas, už tai aš ir šiandiena esu jam dėkingas. Esu dėkingas Robertui Daniui, kuris parašė žodžius, režisieriui Raimundui Banioniui – lenkiu prieš juos visus galvą. Kita vertus, tai daina – kelrodė, nes vis kitame gyvenimo etape ar situacijoje ji man suskamba naujai – apšviečia ir padrąsina. Tai daina, kelianti liūdesio, ilgesio ir Vilties jausmą. Ilgesys visada susijęs su kažko praradimu, bet taip pat ir su Viltimi.

ARVYDAS VILČINSKAS: Man pačiam ši daina – viena iš daugiau nei šimto, kurias esu parašęs, bet ši daina buvo laiku ir vietoje. Todėl ją lydėjo didesnė sėkmė nei kurią nors kitą.

Apie kokią laisvę svajojote ir kokios laisvės šaukėsi Jūsų atliekamas kūrinys?

POVILAS MEŠKĖLA: Apie nepriklausomą Lietuvą – savarankišką, laisvą valstybę, kurioje būtų gerbiamas ir legalus, laisvas mąstymas, žodis, jausmai ir veiksmai. Apie atvirą, tolerantišką ir draugišką valstybę, kurioje išgyventum visus virsmo įvykius, bendrystės ir vienybės jausmą, gebėtum jį nešti visais laikais ir perduoti savo gyvenimo pavyzdžiu ateinančiai kartai.

Šis kūrinys atspindi kelią link išsilaisvinimo, koks tame kelyje turi būti žmogus, jog kiekvienas galėtų išgyventi skausmą ramia drąsa, atstovėti savo įsitikinimus ir siekiamybę tvirtumu, visada priešakyje turėti Viltį.

Tas, kas domisi Lietuvos istorija ir jos nueitu keliu, esu tikras, yra dėkingas, turėdamas dabar tokias galimybes. Labai svarbu teisingai suprasti, kas yra laisvė. Nes laisvė be vidinės atsakomybės veda į anarchiją.

ARVYDAS VILČINSKAS: Taip, aš svajojau gyventi laisvoje šalyje. Manau, kad apie tokią laisvę svajojo ir dainos teksto autorius poetas Kęstutis Genys. Deja, jo jau nebėra, o jo eilėms esu parašęs ir daugiau dainų.

Laisvę kiekvienas supranta skirtingai. Man laisvė – tai galimybė laisvai judėti, reikšti savo mintis ir požiūrį, gerbiant kitų mintis ir požiūrį, net jeigu jie nesutampa.

Manau, kad mūsų šalis yra tikrai laisva. Valstybė neprivalo kiekvieną jos pilietį padaryti laimingu. Tai neįmanoma. Valstybė turi suteikti kiekvienam jos piliečiui galimybę siekti laimės. Visa kita turime padaryti patys.

Kaip manote, iš ko dar mums reikia išsilaisvinti?

POVILAS MEŠKĖLA: Kiekvienam siekti savo viduje tapti laisvu nuo baimių, įpročių, pavydo, egoizmo, nepasitikėjimo, netolerancijos. Tam reikia daug pastangų, noro.

Mes esame Lietuvos Valstybė. Tam, kad ji būtų tokia, apie kokią svajojame, apie kokią kalbame –pirmiausia visi turime būti tokiais, stengtis tapti tokiais, kokią norime ją matyti. Mes visi esame Lietuvos žmonės: skirtingų pažiūrų, skirtingų tautybių, gimę, augę ir norintys gyventi savo Tėvynėje, rūpintis Ja, tad turėtume pradėti kiekvienas nuo savęs. Stebėti savo mintis ir veiksmus, o ne kaimyno, matyti savo klaidas ir jas taisyti, o ne kritikuoti, ką daro blogai kitas. Kiekvieno siekiamybė turėtų būti tapti geresniais, remtis tiesa, atjausti ir padėti vienas kitam.

ARVYDAS VILČINSKAS: Aš jaučiuosi laisvas. Mane supa žmonės, kuriuos myliu, gerbiu, ir jie visi jaučiasi laisvi. Gal tai ir yra laisvė? Gal tai yra ir raktas į laimę – apsupti save žmonėmis, kuriuos myli ir kurie myli tave?

Ar daina gali prišaukti laisvę? Kokią galią ji turi?

POVILAS MEŠKĖLA: Daina, jei ji gyva – daro gyvą kito žmogaus širdį. Ji gali padėti sukurti vienybės jausmo nuotaiką, įkvėpti veikti dėl bendro tikslo – tokiu būdu, manau, ji gali vesti į laisvę. Ji turi įkvėpimo galią.

ARVYDAS VILČINSKAS: Pati daina laisvės neprišauks, tam turi būti pribrendusios sąlygos. Bet įkvėpti drąsesniems nei kasdieniniams poelgiams ji tikrai gali.

Kas Jums daugiausia padėjo ir kas Jus labiausiai palaikė, kad ši daina pasiektų tokią didelę auditoriją?

POVILAS MEŠKĖLA: Pati daina sau padėjo – žodžiai paliečia ir išjudina mūsų mintis, atgaivina jausmus, juos dar giliau išgyventi padeda melodija. Dainuodamas atsiduodu ir visa širdimi išgyvenu atliekamą dainą – galbūt todėl ji pasiekia ir kitų širdis. Skambėdama ji primena istoriją kelio, kuriuo daugelis ėjo, vėl atkuria vienybės ir bendrystės jausmą, kurį mes visi pažįstame, bet dažnai pamirštame.

ARVYDAS VILČINSKAS: Daugiausia man padėjo garso režisierius Giedrius Litvinas. Jis patikėjo manim, mano dainomis, idėjomis ir nukreipė į Lietuvos radiją.

Kodėl dabar, kai jau esame laisvi, mums vis dar reikalingos dainos apie laisvę?

POVILAS MEŠKĖLA: Atgimimo ir vilties tema visais amžiais buvo svarbi žmogui – tiek jo asmeninėje gyvenimo istorijoje, tiek tautos istorijoje, valstybės istorijoje ir visos žmonijos istorijoje.

ARVYDAS VILČINSKAS: Laisvė neateina, nebūna ir neišnyksta šiaip sau. Ją turėti ir išlaikyti nėra paprasta, reikia daug kasdienių pastangų. Dainų apie laisvę visuomet atsiras, kai jų reikės.


Povilas Meškėla ir grupė „Rojaus tūzai“ – „Dar ne vakaras“

Arvydas Vilčinskas – „Grįžtu namo“