Rytis Zemkauskas kuria pasivaikščiojimų filosofiją I
Vilniaus knygų mugė. Ilgasis penktadienis. Leidyklos „Alma Littera‟ stendas. Jame – Ryčio Zemkausko, rašytojo, filmų garsintojo, televizijos laidų autoriaus ir prodiuserio, knyga „Pasivaikščiojimai‟, o ant jos – etiketė „Perkamiausia‟. Akivaizdu, jog knygos, į kurią sugulė televizijos laidoje transliuoti pokalbiai su dvasininku, mokslininkais, kultūros žmonėmis, turinys intriguoja skaitytojus – minia žmonių plūsta į „Pasivaikščiojimų‟ pristatymą, o ir po jo publika nesiskirsto. Laukia Autoriaus parašų. Kartu su publika keliauju ir aš – klausausi diskusijos, vėliau kalbinu autorių asmeniškai.
Renginio dalyviai. Nuotraukoje iš kairės: Kristupas Sabolius, Oskaras Koršunovas, Jurga Šeduikytė, Rytis Zemkauskas, Marius Ivaškevičius, prof. Egidijus Aleksandravičius. Gabijos Karlonaitės nuotr. Knygos herojai
Konferencijos salėje vykstančiame pristatyme dalyvauja autorius ir būrys bičiulių bei bendraautorių: aktorė ir dainininkė Jurga Šeduikytė, filosofas ir rašytojas Kristupas Sabolius, režisierius Oskaras Koršunovas, kino režisierius ir dramaturgas Marius Ivaškevičius, istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius.
Žingsnis atgal į sovietmetį
Vos tik prasidėjus renginiui R. Zemkauskas mintimis nuklysta į vaikystę ir prisimena tuometinių pasivaikščiojimų reikšmę. Jis pasakoja, kaip iš už Atlanto atvykę svečiai kartu su dėde, ar seneliu kalbėdavosi Vilniaus, Kauno parkuose. Tik ten nebuvo pasiklausymo aparatūros.
Prof. E. Aleksandravičius pratęsia R. Zemkausko mintis teigdamas, jog sovietmečiu visuomenė viešumoje buvo įgudusi kalbėti nenuoširdžiai, o šiandien reikia įgyti gebėjimą neįsileisti informacijos iš viešumos.
„Sovietiniais laikais pasivaikščiojimų buvo labai daug dėl vienos paprastos priežasties – nebuvo kur nueiti‟, – sako O. Koršunovas.
„Viešasis pasivaikščiojimas‟
Vasarą Palangoje daugybė žmonių vaikštinėja Basanavičiaus gatvėje – rodo save, nori pamatyti kitus. Tai M. Ivaškevičius vadina „viešuoju pasivaikščiojimu‟, tačiau nelaiko tuštybe. Einant minioje žmonės pasikeičia energija.
„Aš užaugau Basanavičiaus gatvėje. Joje merginos vaikščiodavo su tikslu susirasti vaikinus. Kartais ir vienai vasarai‟, – prisimena J. Šeduikytė.
Individualus požiūris
„Man pasivaikščiojimas – ėjimas vienam‟, – sako M. Ivaškevičius. Jam tai padeda ne tik pramankštinti kojas ar nugarą. Einant smegenys dirba kitaip negu sėdint, jos generuoja idėjas.
O. Koršunovas priešingai – mėgsta vaikščioti su bičiuliu. Režisierius anksčiau tai darydavo su tėčiu, tad turbūt dėl to šis užsiėmimas jam patinka.
J. Šeduikytė prisipažįsta, jog mokosi vaikščioti. Šiuo gyvenimo etapu ji labiau mėgsta pokalbius, o pa-si-vaikščiojimas, jos nuomone, yra nukreiptas į vidų, ir tai turi būti žmogaus asmeninis reikalas. Ausinukas, bėgiojimas yra priemonės pabėgti nuo pa-si-vaikščiojimo.
K. Sabolius į vaikščiojimą pažvelgia kitu kampu. Jis akcentuoja ne fizinį vaikščiojimą, o mentalinį, vykstantį mūsų galvoje – tai tiesioginė kūrybingumo forma.
Pasivaikščiojimo tikslas
„Man buvo labai smagu Su Ryčiu vaikščioti dėl to, kad tai priminė kvėpavimą, nes Rytis įkvėpdavo, o aš atsakymą iškvėpdavau, ir tas procesas, matyt, yra tikslas‟, – metaforiškai kalba J. Šeduikytė.
Prof. E. Aleksandravičius teigia, jog pasivaikščiojimo tikslas – padaryti gerą pašnekesių laidą. O tai, ką mąstai, ką kalbi, yra svarbiau už patį pasivaikščiojimą.
Šis darbas – atlikta bakalauro žurnalistikos studijų programos dalyko „Žurnalistikos žanrai“ užduotis. Vadovė – dr. Jolanta Mažylė.
