Gyvenimas sovietinėje Lietuvoje: mokslas, laisvalaikis ir svajonės
Lietuvos valstybės šimtmetis – tai sovietinės okupacijos, Antrojo pasaulinio karo, nacių okupacijos, antrosios sovietinės okupacijos, vėliau ir atgimimo laikotarpiai. Žmonėms, tuomet siekusiems mokslo, teko susidurti tiek su kebliomis situacijomis, tiek su maloniais dalykais, kurių šiandieninis jaunimas jau nebepatiria. Taip sako savo atsiminimais apie mokyklą, laisvalaikį ir svajones sovietmečiu sutikę pasidalinti tai išgyvenusieji.
Sovietinės mokyklos mokiniai. Eglės Zubriūtės nuotr. Mokslo įstaigų trūkumas – darbas ir mokslas neatsiejami
Šiandien išsilavinimas suprantamas kaip vienas svarbiausių dalykų žmogaus gyvenime. Pasaulyje kuriamos vis palankesnės sąlygos jam įgyti – netrūksta nei mokyklų, nei knygų. Vis dėlto didžioji dalis sovietų Lietuvoje gyvenusio jaunimo nuolatinės mokymosi vietos neturėjo.
84 metų klaipėdietė Aušra Panerienė prisimena, jog ne vieną kartą keitė mokyklą: „Mokiausi keliose mokyklose. 7 klases baigiau Vižančių septynmetėje mokykloje, 8 klasę baigiau Ylakių vidurinėje, po to teko išvažiuoti į Klaipėdą, kur baigiau vidurinę mokyklą“. Senolė pabrėžia ir tai, jog daugelis mokydavosi ne mokyklose. „Tiesą sakant, oficialių mokyklų tuo metu nebuvo, vaikai mokėsi pas pasiturinčius žmones, kurie gyveno didesnėse patalpose, geografiškai patogioje vietoje“, – teigia Aušra.
Oficialių mokymosi įstaigų Lietuvoje trūko. Negana to, sovietmečiu buvo tremiami žmonės – daugeliui teko palikti gimtąją žemę. Aukos – ne tik suaugę vyrai ar moterys, bet ir jaunimas. Paklausus 72 metų klaipėdiečio Petro Panerio, kokios buvo galimybės mokytis tremtyje, šis teigia: „Iš pradžių mokiausi Sibire, ten baigiau 5 klases. Lietuviškai skaičiau prastokai, todėl vėliau, grįžęs į Lietuvą, ėmiau mokytis rusiškoje mokykloje. Sibire lietuviškai bendraudavau tik su savo šeima“, – sako Petras.
Grįžus į Lietuvą, Petrui lengviau nepasidarė. Nors mokslas buvo nemokamas, Petras turėjo nuolatinį darbą ir duoną užsidirbdavo pats, nes senjoro tėvams buvo sunku jį išmaitinti. „Pirmadieniais ir antradieniais dieną dirbdavau, mokytis eidavau vakarais nuo 19 valandos, trečiadieniais mokyklos nelankydavau, kad galėčiau pasimokyti likusioms savaitės dienoms. Šeštadienį dirbdavau. Taip baigiau 11 klasių“, – teigia jaunystėje tremtį išgyvenęs Petras.
Knygos buvo prieinamos, tačiau ne visada tos, kurių norėta
Dabar kiekvienas jaunuolis savo nuožiūra renkasi, kokias knygas skaityti, ką studijuoti. Laisvą žmogaus apsisprendimą palaikančioje demokratinėje valstybėje tai natūralu, tačiau sovietmečiu būdavo šiek tiek kitaip. Daug ką atskleidžia Raseinių rajone gyvenančios 55 metų istorijos mokytojos Dianos Jonaitienės žvilgsnis į praeitį: „Tuo metu studijuoti galėjo kiekvienas. Būdama jauna, gyvenau „rožiniame“, gražiame pasaulyje, nematydama neigiamų dalykų, kurių iš tiesų buvo. Pavyzdžiui, norėdamas mokytis aukštojoje mokykloje, turėjai stoti į komjaunimo organizaciją. Taip pat ne visos radijo stotys buvo pasiekiamos“.
Diana atvirauja, jog daugelį knygų universitete skaitydavo slapta. Sovietiniais laikais buvo griežtai cenzūruojama spauda, televizija, radijas ir kitos komunikacijos bei mokslo sferos, tarp jų ir mokymosi įstaigos. „Kiek prisimenu, knygą „Viena Ivano Solženicino diena“ skaitydavome pakaitomis, slaptai, nes knygos apie tremtį ir lagerius buvo griežtai draudžiamos. Iš studijų metų dar labai įstrigo tai, kad mokėmės iš savotiškai suklastotos istorijos, visi pasaulio įvykiai būdavo aiškinami kitaip nei Vakarų pasaulyje. Alternatyvų nebuvo – išmokti SSRS istoriją, mokslinį komunizmą tiesiog privalėjome“, – prisimena Diana. Mokytoja taip pat akcentavo, jog turėjo mokytis tai, kas daugeliui kėlė abejonių, pavyzdžiui, mokslinį ateizmą, kuris taip ir nepasitvirtino.
Laisvalaikio prisiminimai verčia nusišypsoti
Prieš pusę amžiaus jaunimas nepažinojo išmaniųjų technologijų, todėl laisvalaikį leisdavo įvairiai. Aušra Panerienė teigia didžiąją dalį laisvalaikio praleisdavusi aktyviai: „Kiekvieną rytą, per pietus, jei užtekdavo jėgų – vakare aktyviai sportuodavome. Kartais darbas ir mokslai išvargindavo, todėl ne visada atrasdavau tam laiko. Kai mokiausi Ylakiuose, vykdavo šokiai, „eglutės“, vaidinimai, taip pat Ylakių klubas, kur rodydavo filmus. Dabar ten – kultūros namai. Tais laikais ir be technologijų būdavo, ką veikti“, – teigia senolė.
Žodžio kišenėje neieškantis Petras puikiai suderindavo ir aktyvų poilsį, ir vakarus su knyga rankose: „Nemažai laiko praleisdavau šokiuose. Vasarą dažnai užsukdavau į paplūdimį. Mėgdavau skaityti knygas, ypač turėdamas laisvo laiko. Mėgstamiausios – autorių W. Scott, A. Diuma, M. Ridd, E. Hemingway, J. London. Tarybines knygas skaitydavau per prievartą arba visai neskaitydavau“.
Svajonės: nuo duonos gabalėlio iki kelionės aplink pasaulį
Raseiniškė, 42 metų fizikos mokytoja Rūta Dainaravičienė, būdama studentė, norėjo tapti gydytoja, tačiau dėl netinkamos sveikatos būklės šio mokslo nepasirinko. Mokytoja svajojo ir apie tuo metu mažai kam įgyvendinamus dalykus – norėjo apkeliauti pasaulį. „Sovietmečiu iš Lietuvos išvažiuoti buvo ganėtinai sunku, todėl svajojau apkeliauti pasaulį. Dabar, išsivadavus iš sovietų okupacijos gniaužtų, keliauti yra daug paprasčiau“, – džiaugiasi Rūta.
Istorijos mokytojos Dianos Jonaitienės troškimai buvo panašūs: „Norėjau keliauti, pažinti pasaulį, kas sovietmečiu buvo sunkiai įgyvendinama. Žinoma, kaip ir kiekvienas žmogus, svajodavau turėti gražią šeimą“. Kelerius vaikystės metus Sibire praleidęs Petras didelių svajonių neturėdavo. „Dienomis Sibire norėdavosi tiesiog šiltai apsirengti ir gerai pavalgyti, nes maisto ten tikrai trūko. Pamenu, kad, norėdami gauti sveriamos duonos už 3 rublius, keldavomės anksti ryte ir brisdavome per upę“, – atsidusdamas pasakoja Petras.
Senoliai į savo gyvenimo vingius žvelgia pro šviesius akinius, trykšta džiaugsmu, neišsižada to, ką patyrė. Sovietmečiu gyvenę žmonės savyje nešioja neįkainojamą patirtį, kurią išgirdęs žmogus gali pasijusti tarsi perskaitęs nuostabią knygą.
