Menas – individuali raiška ar tautinė bendrystė?
Šiandien įprasta manyti, jog menininkas – tai maištininkas, turintis savitą požiūrį, o individualizmas yra neatsiejama meno dalis. Tačiau ne veltui egzistuoja sąvoka „nacionalinis menas“. Ekspertai pastebi, kad, nors kiekvienas menininkas turi unikalų kūrybinį braižą, tos pačios valstybės kūrėjus tam tikri bruožai vienija.
„Lietuva mene“. Autorės montažas. Šaltinis: „Pixabay“. Įtaką daro aplinka
Nesvarbu, koks metų laikas bebūtų, kiekvieną iš mūsų nuo vaikystės supa erdvė, kupina ne tik besikeičiančių oro sąlygų, bet ir turinti tik jai būdingus visuomeninius bei istorinius bruožus. Anot „LT Identity“ dizainerės bei išeivijos Lietuvos kūrėjus vienijančio projekto „Migruojantys paukščiai“ organizatorės Jolantos Rimkutės, aplinka mus veikia. „Kūrėjas yra ypač jautri asmenybė. Tad nenuostabu, kad valstybės politiniai, ekonominiai, istoriniai kontekstai kūrėjui yra reikšmingi“, – pasakojo J. Rimkutė.
Kad socialinė aplinka, vyraujantys stereotipai, klišės daro įtaką, sutinka ir filosofijos daktaras, Vilniaus universiteto docentas Kristupas Sabolius. Prie to prisideda ir valstybėje prieinamos priemonės menui reikšti. „Jei kalbame apie literatūrą, didelį poveikį menininkui turi kalba. O jei apie kiną, menininkas remiasi tam tikrais simboliais, problematika, iššūkiais, kurie jam atrodo svarbūs“, – pateikia pavyzdžių filosofas.
Anot K. Saboliaus, menininką ir aplinką sieja tiesioginis ryšys. Aplinka dažnai atlieka kūrinių idėjos vaidmenį. Tačiau filosofas atkreipia dėmesį, kad šis ryšys nebūtinai turi būti priežastinis, menininkas gali ir priešintis esamai situacijai, kelti problemas, norėti paneigti savastį.
Būtent šią tendenciją, stebėdama meno industriją „iš vidaus“, pastebi ir Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė. „Šiuolaikinio meno kūriniai dažniausiai skiriasi ne braižu, o kūrinių tematika ir problematika. Šiuolaikinis menas yra intelektualesnis, gvildenantis ne tiek estetinę, kiek filosofinę problematiką, o tai juk priklauso nuo menininką tuo metu supančios visuomenės, jos bėdų“, – pasakoja L. Jablonskienė.
Ar tos pačios valstybės menininkai turi bendrumų?
Vyraujančius kultūros bruožus dažnai net nemirktelėję įvardijame lietuviškais. Turime lietuvišką meną, lietuvišką dizainą, lietuviškus drabužius… Bet kas gi slypi po tuo pasikartojančiu žodžiu „lietuviškas“? Ar yra Lietuvos kūrėjus vienijantis bendras vardiklis?
J. Rimkutė, besidominti tautiškumo klausimais, pasaulio lietuvių kūrėjų dirbtuves „Migruojantys paukščiai“ Lietuvoje ir išeivijoje gyvenantiems kūrėjams organizuoja jau nuo 2007 metų. „Per mūsų projekto susitikimus pastebėjau, kad sava patirtimi ir idėjomis besidalijantys išvykusieji labai panašiai kalba. Galima rasti daug bendrų sąsajų. Kartą poetė Lidija Šimkutė pastebėjo, kad kažkas yra kraujyje, kažkokia nenusakoma duotybė“, – atradimais dalijasi J. Rimkutė.
Ypatingą dėmesį tautybės apibendrinimui galima matyti ir pažvelgus į pastaruoju metu Lietuvoje pristatytas parodas: „Tapybos paroda. Nauja tapyba iš Jungtinės Karalystės“, „Once Upon a Time“: lenkų animacijos menas“, „Baltijos trienalė“ ir kt. „Be abejo, skirtingų tautybių menininkų darbai skiriasi. Nagrinėdamas problemas menininkas natūraliai į kūrybą investuoja ir savo tapatumą“, – sutinka ir NDG vadovė L. Jablonskienė.
Vienas pagrindinių kūrėjus vienijančių aspektų – bendros istorijos suformuotas liaudies menas. Rūpintojėlis, tautinės juostos, sakralinės žemiškos spalvos – lietuviško liaudies meno atspindžiai, kuriuos galima įvardinti simboliais, pristatančiais lietuvišką identitetą.
Kad menas geriausiai padeda pažinti kultūrą, sutinka ir filosofas K. Sabolius – būtent į meno kūrinius mes žvelgiame, kai bandome perprasti tautas. „Norėdami istoriškai suprasti, kas yra Egiptas, nagrinėjame hieroglifus ir architektūrinius statinius. Jeigu norime sužinoti, kas yra graikai, irgi domimės menu, pavyzdžiui, Homero „Odisėja“. Tai, kas yra tauta, formuojama per fikcijas ir meno kūrinius“, – pasakoja K. Sabolius.
Grįžtama prie savitumo
Šiomis dienomis vis dažniau susiduriama su dėl globalizacijos, masinės vartojimo kultūros bei technologijų kylančia vienodėjimo problema. Tačiau dizainerė J. Rimkutė pasakoja, kad, žiūrėdama retrospektyviai, ji pastebi, jog prieš 10 metų visi kolegos labai norėjo būti vakariečiais, tam kreipė visą kūrybą, o dabar nori išsiskirti, ieško to, kas pas mus savita. Anot dizainerės, geri to pavyzdžiai – savaip lietuviškumą interpretuojantis prekės ženklas „Laba diena“ ar partizano kostiumu savo kūryboje besiremiantis Giedrius Paulauskas.
Šiandien vis dažniau dizaine bandoma pritaikyti baltų kultūros bruožus, prisimenamos sutartinės, labiau atsigauna lietuviškų frazeologizmų vartosena. Meno pasaulis pilnas kontrastų, savyje talpina tiek individualizmą, tiek vienodumą. Dėl vienijančių panašumų susiformuoja savitas, tautai būdingas kūrybinis braižas – lietuviška tapatybė. Tačiau šis lietuviškumo formavimo procesas vyksta nuolat. Kas taps modernaus lietuviško meno simboliais prognozuoti sunku, bet viena aišku – tai bus bendra visai tautai.
