Ir lietuviškas rokas padėjo Lietuvai atkurti Nepriklausomybę
Paprastai išgirdus žodžius „lietuviškas rokas“, veikiausiai sunku atrasti sąsajas tarp rokerių ir pankų bei Sąjūdžio, taikaus pasipriešinimo prieš Sovietų Sąjungos režimą ir netgi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tačiau roko muzika yra viena iš priežasčių, kodėl dabar gyvename laisvoje šalyje. Pirmasis demokratiškai išrinktas Čekoslovakijos prezidentas Vaclavas Havelas netgi yra pasakęs, jog būtent džinsai ir rokas sugriovė Sovietų imperiją.
Roko muzika – geriau nei ginklai
Laikais, kai ginkluotas pasipriešinimas nebuvo tinkamas būdas kovoti su Sovietų Sąjungos teroru, Baltijos šalių, vadinasi, ir Lietuvos žmonės ėmė ieškoti būdų, kaip galima kovoti taikiai. O kas gali būti stipresnio už patriotiška ugnimi degančią širdį ir lietuvišką dainą lūpose? Supratę, jog būtent muzika yra vienas stipriausių būdų vienyti žmones, Lietuvos muzikantai pradėjo tai, ką dabar vadiname Dainuojančios Revoliucijos laikotarpiu.
Viskas prasidėjo nuo 1986-aisiais įvykusio festivalio „Lituanica“ ir muzikinio filmo „Kažkas atsitiko“. Tuo metu itin populiari pokštininkų architektų grupė „Antis“ ir jos lyderis Algirdas Kaušpėdas nusprendė, jog Lietuvos žmonėms roko muzika yra reikalinga, ir jų iniciatyva 1987–1989 metais įvyko Roko maršai per Lietuvą – renginiai, kurie dabar yra laikomi Sąjūdžio mitingų atitikmenimis ir repeticijomis.
Roko maršai padėjo suburti pačius įvairiausius žmones – rokerius ir pankus, metalistus ir hipius, jaunas šeimas ir senolius. „Sunki“ muzika, kuri XXI amžiuje yra laikoma jauno žmogaus pomėgiu, tais laikais subūrė pačią spalvingiausią ir plačiausią auditoriją. Roko maršai, kuriuose buvo dainuojamos lietuviškos dainos, giedamas Lietuvos himnas ir mojuojama Lietuvos vėliava, reiškė daug tiek jaunam, tiek senam. Tai reiškė, kad žmonės pagaliau ryžosi pasipriešinti dešimtmečius trukusiems roko draudimams, jog tie, kurie buvo laikyti atstumtaisiais – rokeriai, pankai – staiga ėmė reikalauti savo teisių, panoro būti pastebėti. Tai leido suprasti, jog laisvė yra viena visiems – tiek rokeriams, tiek kitiems okupuotos Lietuvos gyventojams.
Dviprasmybių kalba – antra valstybinė kalba
Roko maršai per Lietuvą buvo daugiau nei muzikiniai festivaliai – tai buvo muzikiniai protestai, maištai, skelbiantys asmeninės ir visuotinės laisvės idėją. Juose buvo kalbama metaforomis, dviprasmybių kalba. Anot filme „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ pasisakiusio filosofo Leonido Donskio, žmonės buvo išmokę šią kalbą suprasti, sugebėjo greit suvokti visas dviprasmybes, kurių buvo gausu to meto menininkų kūryboje.
Nuo dviprasmybių neatsiejama ir lietuviško roko pažiba „Antis“. Ironiška, tačiau nors grupė ir jos lyderis Algirdas Kaušpėdas stipriai pasisakė prieš Sovietų Sąjungos režimą, patys jos vadovai ne iš karto suprato, apie ką iš tikrųjų „Antis“ dainuoja, ką iš tiesų jie nori pasakyti. Rokeriai buvo kviečiami į įvairias rusiškas laidas ir renginius, ten dainuodavo dainas, kurios buvo perpildytos pasipiktinimu ir pasipriešinimu Sovietų Sąjungos ideologijai. Tai, kad tokios dainos, kurių reikšmė buvo suprantama bene kiekvienam lietuviui, skambėjo per rusišką televiziją, daugeliui reiškė pergalę ir kėlė tylų pasitenkinimą – lyg iškrėtus pokštą.
1988–1991 metų periodas, vadinamas Dainuojančia Revoliucija, buvo tikras atgimimo laikotarpis Sovietų Sąjungos spaudžiamai Lietuvai. Mitingai, protestai, masiniai susibūrimai, koncertai, kuriuose buvo dainuojamos lietuvių liaudies ir savos kūrybos dainos, įkvėpė drąsos Lietuvos gyventojams. Su rokeriu Algirdu Kaušpėdu priešakyje tęsėsi Roko maršai per Lietuvą, kūrėsi Lietuvos Sąjūdis ir, anot Leonido Donskio, „Antis“ iš pokšto tapo tikrove, kuri pradėjo keisti pasaulį.
Dainuojanti revoliucija – lietuvių paslaptis
Anot italų semiotikos profesioriaus Dario Martinelli, Dainuojanti Revoliucija – geriausiai saugoma lietuvių paslaptis. Nuo jos saugojimo nukentėjo tik patys lietuviai. Pasak profesoriaus, mes per mažai kalbame apie šį kelią link Nepriklausomybės, per retai jį prisimename, nepakankamai informacijos apie tai suteikiame užsieniečiams. Išgyvenus tokią istoriją, reikia ja dalintis, bet ne tik lietuvių, o ir anglų kalba. Tokia informacija turi būti pasiekiama visiems, kurie domisi muzikos vaidmeniu politikoje ar muzika apskritai.
Tačiau galima pasidžiaugti, jog Lietuvos rokerius, kurie padėjo kovoti už nepriklausomybę, mes prisimename vis dažniau. Ypač sėkmingi buvo 2011 metai – būtent tada pasirodė enciklopedinis Mindaugo Peleckio leidinys „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ bei Giedrės Žickytės filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, kuriame pasakojama apie grupę „Antis“, Algirdą Kaušpėdą bei jų reikšmę Lietuvai ir pagalbą, siekiant atkovoti nepriklausomybę.