Lietuvos vaikai sugrįžta pasveikinti šalį su artėjančiu jubiliejumi
Dažnai skaitydami ir girdėdami nuogąstavimus dėl iš šalies išvykstančių žmonių, galime nepastebėti, kad labai daug jų – emigravusių lietuvių vaikų ir anūkų – pas mus atvyksta ir pasirenka kurti gyvenimą Lietuvoje. Tėvų ir senelių gimtinė jų laukia ir atvykėlius pasitinka svetingai – čia jiems įkurti jau ketvirtadalį amžiaus veikiantys Vilniaus lietuvių namai.
Mokyklos pavadinimas, įrėžtas medyje. Vilniaus Lietuvių Namų nuotr. Namai lietuviams iš užsienio
Statistikos departamento duomenimis, 2014 metais iš Lietuvos emigravo 38,5 tūkst. gyventojų, o imigravo – 25,9 tūkst. Palyginti su 2013 metais, atvykusiųjų į šalį žmonių skaičius padidėjo 17,5 proc. Dalis šių žmonių – patys anksčiau iš Lietuvos išvykę jos piliečiai, jų vaikai, anūkai. Šiems į Lietuvą atvykstantiems žmonėms brangi ir gerai pažįstama šalies istorija, kultūra, kalba.
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, 1990-aisiais Vilniuje atidaryta mokykla, į kurią buvo kviečiami sugrįžti tremtinių, politinių kalinių bei lietuvių, gyvenančių užsienyje, vaikai. Tų pačių metų rugsėjo 10 dieną mokykla buvo pavadinta Vilniaus lietuvių namais. Ši mokykla gyvuoja ir tikrais namais atvykusiems į šalį ir jos kultūrą bei kalbą pažinti ir tobulinti norintiems žmonėms tampa ir šiandien.
Iš pradžių į mokyklą atvykdavo vaikai iš valstybių, kurios buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje: Kazachstano, Rusijos ir Baltarusijos. ^iandien situacija yra panaši ir atvykstančiųjų į mokyklą iš Vakarų valstybių yra nedaug.
„Į Vilniaus lietuvių namus vaikai atvyksta dėl skirtingų priežasčių. Kai kurie nori išmokti pamirštą kalbą – tai būdinga atkeliaujantiems iš Amerikos ir kitų senosios emigracijos bangos paveiktų šalių. Vaikai iš Gruzijos, Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos bei kitų postsovietinių šalių Lietuvą renkasi dėl geresnių ekonominių sąlygų ir politinių priežasčių, kurias suteikia narystė Europos Sąjungoje.
Dauguma lietuvių namų moksleivių Lietuvoje gyventi apsisprendė patys, jų tėvai neturi tam įtakos. Tačiau vis dažniau paskui vaikus grįžta ir tėvai“, – apie besikeičiančias grįžtančių emigrantų tendencijas pasakojo Vilniaus lietuvių namų Užsienio lietuvių švietimo skyriaus vedėja Asta Turskienė. Tai rodo, kad atvykimas į Lietuvą – ne tik geresnio gyvenimo ieškojimas. Daug vaikų labai laukia sugrįžimo į senelių bei tėvų žemę, o gyvenančius užsienyje dažnai supa lietuviška aplinka.
Moksleiviai iš viso pasaulio
Vilniaus lietuvių namų moksleivė Gabija Rogožaitė, iš tolimo Izraelio į Lietuvą atvykusi prieš ketverius metus, pasakojo buvusi apsupta lietuviškų papročių ir tradicijų ir nepritapusi Izraelyje. „Tėvai dažnai pasakodavo apie Lietuvą ir rodydavo nuotraukas, mane mokė mylėti šią šalį – joje jaučiuosi kaip namie. Dėl savo išsvajotojo darbo – kompiuterinių žaidimų kūrimo – aš turbūt nedirbsiu ir negyvensiu Lietuvoje, nors ir labai norėčiau. Tačiau žadu savo vaikus mokyti kalbėti lietuviškai, gerbti papročius bei tradicijas“, – mintimis dalijosi Gabija.
Į užsienio lietuvių mokyklą atvyksta skirtingo amžiaus vaikai – nuo pirmokų iki dvyliktokų. Vilniaus lietuvių namų abiturientė Marija Radišauskaitė iš Maskvos į Lietuvą atvyko prieš trejus metus. Nors mokinių iš Rusijos atvažiuoja labai daug, ypač iš Kaliningrado srities, Tombovo, Volgogrado ir kitų rajonų, kur buvo tremiami lietuviai, bet sutikti Lietuvoje gyvenantį jaunuolį iš Rusijos sostinės tenka nedažnai. Pasak Marijos, ji ne tik norėjo atvažiuoti mokytis į Lietuvą, bet, gyvendama Rusijoje, net negalvojo apie tai, kad yra ne lietuvė.
„Nuo mažens tėvai pradėjo mokyti mane lietuvių kalbos ir namie kalbėjo lietuviškai, tad man net nekilo klausimas, ar esu lietuvė – visada laikiau save tokia. Deja, Maskvoje lietuvių mokykla nuo mano namų buvo labai toli, todėl neturėjau galimybės jos lankyti, bet kiekvieną vasarą praleisdavau pas senelius Lietuvoje. Kai atvažiavau čia, iškart supratau, kad tai – mano vieta. Ramu, gražu, visi artimieji šalia. Kartais net būdavo taip, kad susimąstydavau, ar aš čia visą laiką gyvenau, ar vis dėlto atvažiavau. Lietuva – mano gimtinė. Turiu dar daug planų, kurie susiję su ja. Be abejo, jeigu mano vaikai gims ne šioje šalyje, jie būtinai žinos, kas yra Lietuva, imokės kalbą ir istoriją, nes tai – be galo svarbu“, – pasakojo M. Radišauskaitė.
Valentino Casu atvyko iš Italijos. Jo mama yra lietuvė, o tėvas – italas. Kaip ir kitų vaikų šeimose, jis buvo mokomas lietuvių kalbos nuo mažens, bet pasakyti, kad laiko save visišku lietuviu, negali. Dabar jis gyvena Vilniuje, jau baigė Vilniaus lietuvių namų mokyklą ir svajoja taidaryti kavinę.
„Į Lietuvą atvykau prieš penkerius metus. Nors dar vaikystėje mama išmokė kalbėti lietuviškai, gyvendamas Italijoje lietuviu nesijaučiau. Tai lėmė nelietuviška aplinka ir papročiai. Atvykęs į Lietuvą jaučiau, kad esu kitoks negu draugai, su kuriais bendraudavau močiutės kieme. Dabar, kai tiek metų pragyvenau čia, galiu pasakyti, kad savo namais laikau ir Lietuvą, ir Italiją. Į ateitį žiūrėti negaliu, bet tikrai žinau, kad artimiausiu metu gyvensiu Lietuvoje, o vaikus auklėsiu taip, kaip mane auklėjo mama. Tikrai mokysiu juos kalbėti lietuviškai bei gerbti Lietuvą“, – pasakojo V. Casu.
Atvykstantys vaikai prisideda prie šalies kūrimo
Vilniaus lietuvių namuose mokiniai ugdomi taip, kad gerbtų Lietuvą, jos istoriją ir pačius lietuvius. Kai čia patenki, pasijunti taip, lyg būtum milžiniškame verdančiame katile, kuriame yra labai daug skirtingų, bet tarpusavyje panašių žmonių.
„Vaikai atsiveža meilę Lietuvai. Paprastai jie yra daug didesni patriotai, nei čia gyvenantys. Jie mato savo ateitį bei daug galimybių gyventi Lietuvoje. Mane visada žavi tai, kad atvykusieji pastebi labai gražių lietuvių tautos bruožų. Jie mato, kad lietuviai didžiuojasi laisve, yra darbštūs, labai šilti, draugiški ir kūrybingi žmonės, taip pat rimti, apgalvojantys savo veiksmus ir elgesį. Jie myli žemę, kurioje gyvena, stengiasi dėl jos, yra pasirengę kovoti už ją. Atvykstantys žmonės iš savo įprastos socialinės aplinkos ir kitos kultūros atsineša su savimi daugiau temperamento, geros nuotaikos, pozityvaus požiūrio į viską. Jie kuria mokykloje geresnę aplinką. Tai nuostabu!“, – įspūdžiais apie bendravimą su į mokyklą avykstančiais moksleiviais dalijosi Užsienio lietuvių švietimo skyriaus vedėja A. Turskienė.
Laukiami ir svetingai pasitinkami į Lietuvą atvykę žmonės čia sukuria naujus namus, randa naujų draugų, perima ir kuria tradicijas, galbūt net atranda tėvynę. Kiekvienas jų yra svarbus ir brangus šaliai ir tampa geriausia dovana artėjančiam valstybės jubiliejui.
