Maestro, ką Jums reiškė 1990 m. kovo 11-oji?

Kiekvienam lietuviui tai yra istorinė data. Gimiau dar laisvame Vilniuje ir labai džiaugiuosi, kad po daugelio metų vėl gyvenu nepriklausomoje Lietuvoje.

Ar tada padaugėjo koncertų, susitikimų su klausytojais?

Sovietmečiu buvo surengta keturi šimtai trisdešimt mano koncertų. Šiais laikais – tik keli.

Kodėl taip nutiko?

Pasikeitė sąlygos. Anksčiau kolūkiuose vykdavo ataskaitiniai susirinkimai, po jų buvo rengiami koncertai, gražūs priėmimai, susitikimai su kompozitoriais, atlikėjais. Iš tų švenčių mus paleisdavo tik trečią dieną. O kai pasikeitė sąlygos, kai Lietuva tapo laisva, niekas niekur manęs nebekvietė.
Be to, dabar visur viskas mokama. Klausytojai turi pirkti bilietus, o atlikėjai lupa didelius pinigus. Aš negaliu sau leisti imti du tūkstančius litų už koncertą. Tai nežmoniška ir man taip elgtis sąžinė neleidžia.

Galima teigti, jog laisvoje Lietuvoje Jūsų muzikinė veikla sustojo?

Taip. Dešimt metų mano kūrybinė veikla buvo sustojusi. Iki 1990-ųjų aš rašydavau po trisdešimt dainų per metus. Jaučiau, kad mano dainos yra reikalingos.
Pats ranka rašydavau visą partitūrą orkestrui. Nors tais laikais pakakdavo sukurti dainą fortepijonu, nunešti į radiją — man paspaustų ranką, padėkotų, sumokėtų honorarą, patys parašytų partitūrą, perrašytų partijas, jas įteiktų orkestrui, šis viską atliktų, padarytų įrašą ir daina būtų paleista į eterį. O dabar už viską turiu pats mokėti — už partitūrą, partijų perrašymą, studiją, orkestrą, įrašą. Taip pat turiu pats surasti solistą, kuris atliktų mano kūrinį. Be to, padarius įrašą aš dar turiu redaktoriui pastatyti butelį konjako, kad tik šis paleistų naują dainą į eterį. Todėl aš nejaučiu jokio poreikio ar stimulo veikti taip, kaip anksčiau. Tiesa, 2010 metais vienas dainininkas panoro išleisti kompaktinį diską. Jis pats viską apmoka, o aš rašau dainas. Užsikabinau ir štai nuo tada parašiau daugiau nei penkiasdešimt dainų.

Oho! Tai vis dėlto vėl atradote kūrybinį įkvėpimą?

Taip, atradau. Nors pusė dainų lieka popieriuje ir užrakintos „kūrybiniame” stalčiuje, bet gal kai numirsiu kam nors jų prireiks.

Dalyvaujate LRT projekte ,,Dainų Daina“, kur Jūs ir Jūsų kolegos, senjorai, muzikos grandai, kaunasi su šių dienų Lietuvos kompozitoriais. Ką galite pasakyti apie projektą? Ar jis suteikia Jums daugiau pasitikėjimo savo kūriniais?

Pasitikėjimo dainomis daugiau nesuteikia, nes dainomis ir taip pasitikiu, jos visos yra išmėgintos — trisdešimt ar keturiasdešimt metų skamba ir yra atpažįstamos ne tik „senių“, bet ir jaunimo. Šia prasme šis konkursas man nieko per daug nesuteikia. Smagu tik tai, jog pagaliau atsirado kažkoks muzikinis judėjimas.

„Kodėl senos dainos trisdešimt, keturiasdešimt metų mėgstamos, klausomos ir dainuojamos? Nes jos yra melodingos, pagauna už širdies, o dabartinė muzika yra surankiota „plytelėmis“.“

Kaip vertinate dabartinę lietuvišką muziką, šiuolaikinius kompozitorius?

Neturiu kuo žavėtis. Man nepatinka šiuolaikiniai kompozitoriai.

Nejaugi viskas taip blogai?

D. Zvonkus ir Stano rašo melodingas, tikrai neblogas dainas. Ir A. Borisevičius. O iš atlikėjų, tai Romas Dambrauskas kuria geras dainas.
Jaunimas dabar rašo dainoms netinkančią muziką, jokios melodijos niekaip negali sudainuoti. Kiekvienas klasikinės muzikos kūrinys turi temą, o dabartinės muzikos nei vieno motyvo, nei vienos temos negali įsiminti.

Kas dėl to yra kaltas? Kompiuteris?

Taip, kompiuteris nemažai prie to prisidėjo. Dabartiniai kompozitoriai patys nekuria melodijų, yra specialios kompiuterinės programos arba jas rašo vadinamom „plytelėm“. Aš galiu pateikti vieną pavyzdį. Prieš porą metų į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, į kompozicijos klasę, įstojo vienas vaikinas, kuris nepažinojo natų, mokėjo melodiją komponuoti tik kompiuteriu. Taigi, dabar paplitusi mechaninė muzika. Kodėl senos dainos trisdešimt, keturiasdešimt metų mėgstamos, klausomos ir dainuojamos? Nes jos yra melodingos, pagauna už širdies, o dabartinė muzika yra surankiota „plytelėmis“. Vyresnės kartos kompozitoriai kūrė natūraliai, patys rašydavo partitūras orkestrui. Dabartiniams kompozitoriams yra pateikti paruošti gabaliukai, juos išdėliojus nebereikia galvoti, kaip kiekvienam instrumentui sukurti partiją.

Teigiate, jog viskas supaprastėjo ir visi ėmė įsivaizduoti, kad gali būti kompozitoriais?

Būtent. Ne kiekvienas gali prikalti atplyšusią bato pakulnę, tačiau kažkodėl dainą sukurti gali. Tas pats ir dėl dainininkų. Jie gali ir nusidainuoti, nes kompiuteris juk viską pataisys.

Esate šiek tiek nusivylęs šiuolaikine muzika?

Ne, viskas yra gerai. Tokie laikai. Turime gerų dainininkų ir gerų muzikantų. Ypač — muzikantų. Todėl tikrai nėra pagrindo nusiminti.

Susiję

Aviamodeliavimas – daugiau nei hobis

Posūkis Lietuvos šventviečių istorijoje

Teatras, gyvenantis legendos šešėlyje