Tačiau kas yra svarbiau žiūrovui – galimybė išeiti iš namų ir savo akimis pamatyti bei pajusti minėtą teatro aplinką, ar suprasti režisieriaus ir aktorių siunčiamą žinutę, kad ir stebint filmuotą medžiagą namuose? Savo mintimis apie teatrą ir šį painų klausimą pasidalino režisierius ir aktorius Paulius Markevičius, „Menų spaustuvės“ Infotekos vadybininkė Eglė Jovaišaitė ir režisierius bei aktorius Aleksandras Špilevojus.

Infoteka – visiems, bet daugiausiai domisi tik teatro atstovai

Vilniuje įsikūrusi „Menų spaustuvė“ save apibūdina kaip šiuolaikinių scenos menų centrą, atvirą visiems kūrybingiems žmonėms ir norintiems jais tapti. Čia rodomi ne tik dramos, šokio ar muzikiniai spektakliai, tačiau veikia ir Infoteka. Joje yra knygų, periodikos, filmų, garso knygų ir spektaklių vaizdo įrašų.

Eglė Jovaišaitė, paklausta, iš kur gaunama spektaklių medžiaga, atsakė: „Spektakliai gaunami tiesiogiai iš teatrinių organizacijų arba režisierių. Pavyzdžiui, Eimunto Nekrošiaus spektakliai yra profesionaliai filmuojami ir parduodami. Kiti režisieriai to nedaro. Užsienietiškus spektaklius perkame užsienio komandiruotėse arba užsakome per internetinius portalus. Taip pat gauname dovanų.“

Šiuo metu Infotekoje vien dramos spektaklių yra 228 vienetai. Savo fonde „Menų spaustuvė“ turi įvairių laikotarpių spektaklių – tiek senesnių, tiek ir neseniai pastatytų. Pilniausias yra puikiai spektaklių lankytojams pažįstamų režisierių – Oskaro Koršunovo, Eimunto Nekrošiaus, Gintaro Varno ir Cezario Graužinio – archyvas. Visgi įrašus dažniausiai stebi teatro specialistai ir studentai, o kiek rečiau – teatro žiūrovai.

„Joks įrašas nepakeis spektaklių ir nesumažins teatro salių, ko nepadarė ir muzikos plokštelių atsiradimas“, – tikino Infotekos vadybininkė.

Spektaklių stebėjimo internetu trūkumai ir šiuolaikiniai teatro žiūrovai

Aleksandras Špilevojus – „Menų spaustuvėje“ rodomo spektaklio „Neišmoktos pamokos“ režisierius, Lietuvos rusų dramos teatro aktorius, 2016 m. „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantas. Jis pritaria minčiai, jog spektaklių žiūrėjimas teatruose neišnyks ir jų neišstums jokios naujosios technologijos.

Nors pats aktorius ir režisierius nevengia spektaklių stebėti internetu, pastebi jų trūkumus: „Žiūrėdamas spektaklį internetu ir negalėdamas turėti gyvo kontakto su aktoriais, neprisidedu prie veiksmo kūrimo. Taip pat matau tik tiek, kiek man parodo transliacijos režisierius – privalau žiūrėti stambius kadrus tų scenų ir tų objektų, kurie pasirodė įdomūs operatoriui ar režisieriui, nors pats galbūt nukreipčiau savo dėmesį į visai kitus objektus.“

A. Špilevojus mano, jog šiuolaikiniai žiūrovai labai skirtingi. „Nesinori juos visus apibūdinti klišiniu ir stereotipiniu būdu, bet lyginant su senesnių kartų žmonėmis, šiandienos žiūrovas gyvena didesniu tempu, yra pripratęs prie laisvesnės ir intensyvesnės komunikacijos“, – sako aktorius ir režisierius. Todėl kurdamas spektaklį jis pirmiausia siekia pasinerti į žiūrovo pasaulį: „Pažinęs savo žiūrovus, galiu kurti jiems suprantama ir patrauklia kalba.“ Būtent tai užtikrina žiūrovų, režisieriaus ir aktorių susikalbėjimą spektaklyje.

Žiūrovų grįžtamasis ryšys

Paulius Markevičius – šių metų nominantas „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimui. Aktorius vaidina Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, „Menų spaustuvėje“, taip pat yra LNDT rodomo spektaklio „Kuprelis“ režisierius. Jo nuomone grįžtamasis ryšys yra esminis objektas dėl kurio aktoriai vaidina, o  žiūrovai eina į teatrą.

„Susitikimas su žiūrovų dėmesiu, jų energija yra visuomet naujas ir stulbinantis potyris. Man šis jausmas primena tą būseną, kai esi įsimylėjęs – kupinas energijos, šiek tiek susijaudinęs, pasitikintis ir tikintis visu pasauliu, atviras. O kūnas – kupinas kutenančių virpuliukų. Meilė juk būna visokia – kartais žydinti ir kelianti į viršų, o kartais skaudinanti… Taip ir susitikimas su žiūrovu žengus į sceną. Kartais jauti, jog salė tiesiog alsuoja drauge su tavo atliekamais judesiais, žodžiais, mintimis. Tu tarsi atiduodi energiją, o mainais gauni dešimtis kartų daugiau“, – pasakoja P. Markevičius.

Paklaustas, ar spektaklių stebėjimas internetu sunaikina bet kokį galimą žiūrovų ir aktorių ryšį, atsakė: „Teko žiūrėti keletą spektaklių, kuriuose visa informacija žiūrovui perduodama vien technologiniais sprendimais. Scenoje neveikė nei vienas aktorius. Jų balso įrašai skambėjo per garso kolonėles, veidai ir judesiai buvo nufilmuoti ir retransliuojami ekranuose. Finale visi žiūrovai stovėjome tuščioje erdvėje su ašaromis akyse ir nežinojome, ar ploti, ar apsikabinti, ar tiesiog tyliai išeiti. Šis spektaklis buvo specialiai kurtas tokiomis taisyklėmis, kad atlikėjas nesusitiktų su žiūrovu, todėl realus ryšys tarp jų ir nebuvo galimas. Manau, jog tokios „žaidimo taisyklės” galioja ir spektakliuose, skirtuose transliuoti internetu. Tuomet keičiasi paties spektaklio forma.“

Teatras niekur nedings

Visų pašnekovų teigimu, spektaklio stebėjimas internete arba spektaklio vaizdo įrašas, paimtas iš „Menų spaustuvės“ Infotekos, tikrai nepakeis realiu laiku rodomo spektaklio teatre. Žiūrovas vis tiek norės pakliūti į salę, kurioje gali pajausti emocijų pliūpsnį, žvelgti aktoriui tiesiai į akis, per pertrauką su draugais pasidalinti savo įžvalgomis ir nesiblaškyti, o dėmesį sutelkti tik į vykstantį veiksmą. Stebėdamas spektaklį ekrane šios daugeliui žiūrovų svarbios galimybės nebelieka.

Susiję