Moksleiviai laisvės ginti neitų
Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtpenkmečio proga kalbinome Vilniaus Pilaitės gimnazijos istorijos mokytoją metodininkę Ireną VALUŠIENĘ. Ji pasidalino savo patirtimi ir prisiminimais apie istorijos mokslą sovietmečiu ir laisvės metais.
I. Valušienė dėsto mokykloje. Asmeninio archyvo nuotr. Kokį žmogų formavo sovietmetis?
Atsakysiu trumpai – paklusnų žmogų.
Kam, Jūsų nuomone, sovietmečiu tarnavo istorijos mokslas?
Visa spauda, literatūra ir istorija sovietmečiu buvo politizuota. Ja buvo siekiama auklėti visuomenę komunistine dvasia, ji iškėlė sovietinio gyvenimo klausimus ir problemas, buvo nukreipta tik į sovietinius laimėjimus. Istorija buvo klastojama. Dabar vaikai yra mokomi patriotiškumo, Tėvynės istorijos.
Kaip atsimenate sovietinių laikų mokyklą?
Mokiausi Panevežio rajono Vadoklių miestelio vidurinėje mokykloje. Puikiai pamenu, kaip mokiniams visad reikėdavo vaikščioti susikibus po du. Sugrupuodavo mus kaip kalėjime, prižiūrėdavo ir iki pamokos pradžios koridoriuje ratais turėdavome vaikščioti. Labai gerai pamenu pionierių, komjaunimo organizacijas. Kadangi mano tėtis devynerius metus buvo politinis kalinys, jis man pasakė: ,,Užmušiu, jeigu ten įstosi.” Bet kiti vaikai įstojo, tai ir aš norėjau – tapau spaliuke. Kartą mama pamatė organizacijos ženkliuką, nuplėšė ir išmetė. Vėliau slapta istojau į pionierių organizaciją, bet visada prieš grįždama namo paslėpdavau kaklaraištį. O komjaunuolių, nors mūsų tėvai buvo tikintieji, klasėje buvo net šešiolika. Kadangi buvo planinė ekonomika, turėjome viską planuoti, rašėme socialistinius įsipareigojimus: ,,Šį mėnesį iš biologijos gausiu tiek, iš istorijos – tiek, iš matematikos – tiek”. Po mėnesio aptardavome rezultatus – pasiekėme savo tikslų ar ne.
Ką per istorijos pamokas Jums pasakodavo apie Vakarus, demokratiją?
Demokratija – kapitalistinė vergovė. Taip apie ją sovietinė sistema skatino manyti. Mums buvo aiškinama, kad darbininkai Vakaruose yra išnaudojami, nes jie dirba privačiam savininkui. O čia, Sovietų Sąjungoje, yra komunistinis rojus. Darbininkai dirba ne privatininkui, o valstybei. Dabar jau aišku, kad būtent sovietmečiu valstybė labiausiai išnaudojo žmogų.
Ką tais laikais mokiniai žinojo apie Lietuvos istoriją?
Lietuvos istorijos mokėmės labai mažai, tik nuo Sniečkaus, nuo tada, kai valstybė 1940 metais buvo prijugta prie SSRS. Girdėjome tik sovietinę istorijos versiją, o apie didvyrišką praeitį, naujos viduramžių valstybės susikūrimą ir plėtrą nieko nežinojom. Net universitete nesimokėme Lietuvos istorijos.
Ką dar prisimenate apie tai, kas Jums buvo pasakojama, ir kas nelabai sutapo su realybe?
Mums žadėdavo, kad bus komunistinė beklasė sistema, pasakodavo, kad nueisime į parduotuvę ir galėsime pasiimti visko tiek, kiek norėsime: drabužių, maisto. Netgi, kad bus kažkoks didžiulis katilas sriubos, iš kurio galėsime visi valgyti kiek tik tilps. Mes, tie geri, paklusnūs vaikai, neįsivaizduodavom, kaip ne mamos išvirtą sriubą valgysim, o iš kažkokio bendro katilo srėbsime. Aišku, taip niekada nebuvo, nes tikra beklasė visuomenė negali egzistuoti. Būtų anarchija.
Ar Jūs, būdama mokine, žinojote, kad ta istorija, kurios mokoma, yra netikra? Ar kalbėdavote apie tai su artimaisiais, draugais?
Nieko nežinojom ir neklausėm. Mes užaugome kaimelyje, mums, paklusniems, užguitiems vaikams, augintiems sovietine dvasia, net ir minčių kitokių nekildavo. Galbūt miestuose labiau išprusę žmonės ir kritikuodavo režimą. Bet aš girdėjau tik tiek, kiek tėtis man kartais papasakodavo. Jis šnekėdavo apie Smetonos laikus, peikdavo komunistinę santvarką.
Kuo sovietmečio istorijos vadovėlis skyrėsi nuo dabar turimų?
Dabar juose yra daug iliustracijų, karikatūrų, šaltinių. Sovietiniuose vadovėliuose būdavo tik informacija, tekstas tam tikra tema ir klausimai mokiniams atsakyti – jokių paveikslėlių. Egzistavo tik vienas vadovėlis tam tikram dalykui, alternatyvų nebuvo. Daugybės temų ten nebuvo, buvo šlovinamas socializmas.
Kokios Kalėdos būdavo sovietmečiu?
Sovietmečiu, žinoma, negalėjo būti jokių tautinių ir religinių švenčių, bet aš gyvenau mažame katalikiškame miestelyje, tai mes per Kalėdas ar Velykas visada eidavome į bažnyčią, iš jos – tiesiai į mokyklą. Tokias šventes kukliai švęsdavome namuose. Tiek patiekalų ir pompastikos, kiek dabar, nebuvo. Vieną kartą mus, komjaunuolius, išjuokė sienlaikraštyje. Parašė, kad mes einame į bažnyčia, nupiešė karikatūras. Bet mūsų nebaudė turbūt todėl, kad patys mokytojai į lankė bažnyčią, tik tolimesnę.
Minėjote, kad Jūsų tėtis buvo politinis kalinys. Ar jis pasakojo apie tai, ką jam teko išgyventi?
Jam buvo dvidešimt ketveri metai, kai jis buvo dėl kažko paskųstas ir kaip mat išvežtas į Archangelską. Tais laikais praktiškai jokios priežasties ir nereikėjo. Kai atvažiavo dengta mašina ir kailiniuoti žmonės, jis iškart suprato, kad išveš „kur baltos meškos”. Jis vos išgyveno. Tėvai jam siųsdavo siuntinius, bet šie jo niekad nepasiekdavo. Lageryje kaliniams neduodavo valgyti, bet kartą brolis jam nuvežė maisto ir tėtis kaip mat atsigavo. Šunys vydavo nuteistuosius dirbti, kojas sukandžiodavo, vienu metu iš nuovargio tėtis jau nebepaėjo.
Lageryje jis praleido visą jaunystę, gražiausius gyvenimo metus. Sakydavo: „Pamatysi, ateis laikai, kai tave gerbs, kai viskas pasikeis.” Bet pats geresnio gyvenimo nesulaukė – mirė prieš pat nepriklausomybės atkūrimą.
Kodėl nusprendėte studijuoti istoriją?
Galbūt todėl, kad mano tėtis buvo tremtinys, aš norėjau plačiau sužinoti apie žmonių gyvenimus, užsienio valstybių santykius. Tačiau universitete mes taip pat mokėmės tik TSSR šalių istoriją.
Kokius pokyčius darbe geriausiai atsimenate atkūrus nepriklausomą Lietuvą?
Reikėjo iš naujo mokytis praktiškai visą istoriją. Aš baigiau tarybinės istorijos kursą, tai ėmiau A. Šapokos Lietuvos istorijos vadovėlį ir per kelis metus, mokydamasi ir dėstydama vienu metu, viską išmokau. Žinoma, tai buvo be galo sunku – kaip antra aukštoji.
Anksčiau kiekviename darbe buvo paskirtas KGB (sovietinio saugumo) žmogus – „stukačius”. Jis informuodavo apie kiekvieną sovietinei santvarkai nepalankų pokalbį, anekdotą ir t.t.. Atkūrus nepriklausomybę pradėjom laisvai reikšti mintis.
Ar mokyklos istorijos programa ugdo patriotiškumą, ar padeda vaikams suprasti, kas gi iš tiesų yra sovietmetis, kodėl reikia branginti laisvę?
Mes turime pilietiškumo pamoką, ji skirta ugdyti patriotiškumui. Yra ir tam skirtų vadovėlių. Tačiau aš manau, kad dabar vaikai laisvės nebrangina. Jie negyveno sovietmečiu, negali palyginti, jiems atrodo, kad visa tai, ką dabar turi, yra natūraliai gaunama. Kai per valstybines šventes šnekamės apie laisvę, dauguma mokinių teigia, kad panašiu, kaip Sausio 13-osios atveju, jie Lietuvos ginti neitų.
Praeitais metais turėjau mokinį iš rusų šeimos. Jis buvo dešimtokas, mes mokėmės apie sovietmetį, tai kiekviena pamoka panašėjo į baisiausią karą, kadangi jis aiškino, kaip gerai yra Rusijos federacijoje. Mokinys susipykdavo su visais bendraklasiais, net raudonas kaip burokas pasidarydavo aiškindamas savo tiesas. Pasak jo, mes čia nieko neturime, viskuo mus aprūpina motina Rusija. Toks vienintelis vaikas pasitaikė per mano beveik trisdešimt mokymo metų. O šiaip mokiniai yra protingi, gudrūs – netiki dabar skleidžiama propaganda, tiki realybe.
Kaip manote, kas yra atsakingas už tai, kad vaikai nėra pilietiški?
Manau, tai šeimos spragos. Tėvų, kurie daugiausia laiko skiria turtiniam gyvenimui, vaikai dažniausiai irgi sumaterialėję, jiems gimtinė neturi jokios reikšmės. Mokykloje labai stengiamės juos auklėti. Aš mokiniams visad sakau, kad ir šiukšlės pakėlimas klasėje yra pilietiškumas. Tačiau jei namuose vaikus auklėja kitaip, jei mokinys specialiai meta šiukšlę, ir nepakelia jos, kai turi galimybę, jį pakeisti labai sunku.
Kas Jums yra laisvė?
Laisvė – tai galimybė laisvai reikšti mintis, įvardinti tai, kas tau yra svarbu, gera, gražu. Laisvė yra didžiulė jėga, reikia mokėti ja naudotis.
