Audronė Urbonaitė: „Nenuodėmingų žurnalistų nėra“
„Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“ (leidėja – „Alma littera“) yra pirmoji rašytojos Audronės Urbonaitės publicistinio žanro knyga, kurioje autorė atskleidė žurnalistinio darbo ypatumus ir nuodėmes nei kiek jų nepagražindama. Skaitytojų dėmesiui – interviu su knygos autore.
Kodėl nusprendėte parašyti publicistinio žanro knygą? Juk prieš tai visos trys Jūsų knygos buvo romanai. Kodėl dabar nutarėte pasukti kita linkme?
Žiniasklaidoje, kurioje dirbu labai seniai, susikaupė man pernelyg nepatinkančių reiškinių: herojais ir vadinamuoju elitu įvardijami menko intelekto žmonės; tiražuojami niekinės vertės skandalai, klesti paslėpta reklama, daugelis redakcijų dirba politikų arba verslininkų grupių interesams. Daugiausia komentarų internetinėje žiniasklaidoje surenka labai primityvūs tekstai –internetinės žiniasklaidos svetainės, jų vadovai įsivaizduoja, jog šitaip pritrauks daugiau skaitytojų. Realiai suburia darbo neturinčių, neišsilavinusių, besikeikiančių, supaprastintai įsivaizduojančių realybę komentatorių būrį ir atstumia sąmoningus piliečius. Reikia išprovokuoti viešą ir masinę diskusiją apie žiniasklaidos bėdas. Mano knyga – tik mažutė įžanga į tai. Knygų apie žurnalistikos infantilumą netrukus atsiras ir daugiau.
Knygos pavadinime vartojate žodį „nuodėmė“? Jį galima suprasti įvairiai – kaip nusižengimą, bet galima ir interpretuoti. Žodis nuodėmė gali gelti minčių apie aistrą. Tai žurnalistika Jums – labiau nuodėmė ar aistra?
Mano knygoje „nuodėmė“ reiškia aistrą ir azartą sakyti tiesą. Knyga neapima visų žurnalistikos aspektų ir nėra mokslinė, bet papasakota subjektyvi patirtis skatins apie daugelį žiniasklaidos aspektų viešai rašyti ir kitus žurnalistus, o ne burbėti pakampėmis.
Pasakoju ir apie traumas, padarytas pašnekovams, kai nesuvaldžiau visų veiksnių, susijusių su konkrečiu straipsniu, arba pati buvau atsidūrusi ant pasirinkimo ribos ir neturėjau drąsos bei patirties pasirinkti kitokį ėjimą. Žmonės subręsta ne iš karto.
Ar skaitytoją, visiškai nesusijusį su žurnalistika, gali sudominti šis kūrinys? Ar vis dėlto tai tik žurnalistams skirta knyga?
Ji skirta padoriems ir mąstantiems žmonėms – nepriklausomai nuo profesijos. Tačiau galvojantiems – tikrai ne „papingoms“ mergytėms su vištų proteliu, kurios net nesuvokia, jog žiniasklaida jų menką savivertę panaudoja greitiems pinigams uždirbti ir jas pačias paverčia seksistinio požiūrio aukomis.
Knygos pristatyme girdėjau, kad jau vien kūrinio pavadinimas kalba apie žurnalistinio darbo praktikoje padarytas nuodėmes. Jei būtų įmanoma atsukti laiką atgal ar ką nors pakeistumėte?
Nežinau, ar keisčiau ką nors. Žurnalistika yra geriausias būdas susipažinti su realiuoju, o ne įsivaizduojamu pasauliu.
Kokia vieta knygoje Jums atrodo pati geriausia, sukelianti daugiausia emocijų ir perduodanti reikšmingiausią mintį skaitytojui?
Ji visa gera, nes yra sąžininga. Labiausiai vertinu žurnalistinį tyrimą apie įvairiuose Lietuvos užkampiuose surastus TV metrų matuoklius. Remiantis TV metrų parodymais, iki šiol nustatinėjami televizijų reitingai. Straipsnių ciklu, parengtu kartu su kolegomis redakcijos fotografais, įrodžiau, jog šiais tyrimais pasitikėti negalima. Tokį tyrimą reikia kartoti periodiškai, nors matuoklius aptikti labai sunku.
Ar įmanoma būti nenuodėmingu žurnalistu?
Ne, neįmanoma. Net jei stengsies iš paskutiniųjų, vis tiek nesuvaldysi visų aplinkybių, kurios gali pakenkti teksto objektyvumui. Bet stengtis reikia.
Ką reikėtų pakeisti žurnalistikoje, kad tų nuodėmių būtų mažiau, ji būtų objektyvesnė ir žmogiškesnė?
Reikia laikytis Žurnalistų etikos kodo iš tikrųjų, o ne imituoti, kad laikaisi. Taikau žiniasklaidos priemonių savininkams, kurie retsykiais yra suinteresuoti neobjektyvia informacija. Žurnalistą –reketininką, kuris prašo pinigų arba informaciją vagia, mesčiau lauk iš karto. Pora žmonių iš „Lietuvos ryto“ yra išmesta. Žurnalistams reikėtų steigti ir profsąjungas, kurios gintų jų profesinius bei ekonominius interesus ir suteiktų teisininkų pagalbą kebliais atvejais.
Įsigijusi Jūsų knygą, atidžiau ją apžiūrėjau ir štai pastebėjau vieną detalę… Kodėl ant knygos viršelio Jūsų vardas ir pavardė parašyti mažosiomis raidėmis?
Man patinka mažosios raidės. Ne tiek daug yra dalykų, reiškinių, žmonių, audrų ir taifūnų, kuriuos derėtų rašyti labai DIDELĖMIS raidėmis. Kiekvienas normalus žmogus bent po keletą kartų gyvenime yra pasielgęs negarbingai. Aš – irgi. Bet stengiuosi į tą pačią duobutę nešleptelti.
Ką Jūs patartumėte būsimiesiems žurnalistams, dar studijuojantiems universitete?
Pagrindinė taisyklė prieš rašant straipsnį – kelti vienintelį klausimą: KAM TAI NAUDINGA? Tada rašinys bus objektyvesnis.
