Jonas Vaitkus: „Visuomenės gyvenime dar daug pūlinių“

Režisierius Jonas VAITKUS – viena iškiliausių Lietuvos kultūros pasaulio asmenybių jau daugiau nei keturis dešimtmečius. Regėjęs ne tik valdžių, bet ir visuomenės kaitą, jis gali atsakyti, kokia tikroji laisvės kaina ir kiek dalykų dar nepasikeitė.

J. Vaitkus net laisvos valstybės gyvenime įžvelgia daug blogybių. Juliaus Kalinsko nuotr.J. Vaitkus net laisvos valstybės gyvenime įžvelgia daug blogybių. Juliaus Kalinsko nuotr.

Gerbiamas režisieriau, kas Jums yra laisvė?

Laisvė… Ši sąvoka yra labai gundanti ir klaidinanti. Jos supratimas bėgant laikui kinta ir primena siaurėjančią piramidę. Vienaip ją suprantame, kai augame, mokomės mokykloje, universitete, ir visai kitaip – pradėję dirbti ar sukūrę šeimą. Subrendę pradedame suvokti ir laisvės esmę, ir tikrąją jos kainą. Ilgainiui atsiranda laisvė vykdyti tam tikras pareigas: gali vykdyti arba ne – tavo pasirinkimas. Šiuo metu laisvė man – tai sugebėjimas beeinant keliu išsigryninti, kas yra laisvė mano aplinkos, šeimos rate, valstybės gyvenime.

Teatre dirbote dar Tarybų Lietuvos laikais, šalies kaitą stebėjote ir visus 25-erius laisvės metus. Kokius pokyčius įžvelgėte? Ar atgauta laisvė pakeitė teatrą?

Žinoma, kad pakeitė, juk teatras yra dalis valstybės gyvenimo, jis negali būti grynas ir nesusijęs su socialiniais, politiniais reiškiniais, partijų veikla. Nesvarbu, pagal kokią pjesę statysi spektaklį, vis tiek susidursi su politine struktūra, ideologija. Aišku, kad sovietmečiu teatro funkcija buvo visai kita, tačiau net ir laisvoje valstybėje teatrui reikia tam tikros drąsos ir suvokimo, kad daug dalykų dar nepasikeitė. Tarybiniais metais teatras buvo suvokiamas kaip svarbi ideologinio poveikio priemonė, o dabar kultūra nustumta į visiškus pakraščius, į ją nebekreipiamas dėmesys.

Cenzūra taip pat neišnyko – pavirto finansiniais svertais. Kultūros atstovai veikia kažkur pašaliuose, jie bando sugraibyti pinigėlius iš 5-6 darboviečių, užsakymų ir, pagaliau, pavargsta. Juk neturėdami lėšų, negalime investuoti į techniką, šviesas, parengti aktorių, įgyvendinti savo planų. Bet niekam nesvarbu. Griovio kasėjas vertingesnis nei teatro režisierius: jis duoda daugiau pelno, daugiau naudos valstybei. Kam rūpi, kad dauguma menininkų dirba pelningai, moka mokesčius. Valdžia taip tik skurdina valstybę ir tampa neveiksnia, negyvybinga lovio laikytoja.

Viename interviu kalbėjote apie demokratijos padarinius ir šiuos laikus netgi pavadinote demokratijos diktatūros laikais. Tad galbūt laisvė neturėtų būti siejama su demokratija ir vadinama jos sinonimu?

Neturėtų. Apskritai, norint mūsų valstybę vadinti demokratiška, reikėtų būti visiškai aklam ir kurčiam. Kodėl valdžia nesugeba atsakyti, kaip žuvo Vytautas Pociūnas, Andrius Ūsas, kaip buvo nužudytas Drąsius Kedys? Ar gali Seimo narys ar bet kuris politikas žiūrėti rinkėjui į akis ir teigti, kad viskas yra gerai, kai yra dar šimtai neatsakytų klausimų? Kol tie klausimai egzistuos, negalime kalbėti apie sveiką valstybės augimą, brendimą, jos demokratines vertybes.

Partinė sistema yra seniai atgyvenusi, tiktai niekas nenori to pripažinti. Partijų atstovai, įsikibę į įvairius postus, trukdo žmonėms valdyti savo valstybę. Tai parodo ir referendumai, kaip jie buvo traktuojami, vertinami, kaip buvo nepaisoma Konstitucijos. Manau, ateis metas, kai reikės peržiūrėti partijų agoniją ir politinę sistemą. Tiesa, žmogaus sąmonė ne taip greitai vystosi, tad gali prireikti dar 25-erių metų, kol piliečiai atsipeikės ir išdrįs pasakyti kas yra kas…

Sukūrėte daug pilietiškai aštrių, įtaigių spektaklių: „Patriotai“, „Atžalynas“, „Visuomenės priešas“ ir kitus. Ar teatras veikia kaip pilietinio auklėjimo priemonė?

Gali atkreipti dėmesį, praverti tuos pūlinius, pasikalbėti su žiūrovais, bet tai yra ne kelias. Teatras – ne auklėjimo įstaiga, jis turi daug svarbesnių užduočių. Angelo ir velnio kovoje valstybės reikalai yra antraeiliai. Teatras turi dalintis intymiais žmogiškais dalykais, kažkuo, kas padėtų žmogui klystkeliuose, sprendžiant bedievystės problemą. Tikrasis žmoniškumas atkovojamas iš savo žvėries – velniškos prigimties, geismų, apsėstumo, vartotojiškumo. Yra daug daug problemų, apie kurias turi kalbėti teatras.

Dažnai girdime, kad tėvai neturi nieko bendra su vaikais, vaikai neatsako už tėvų elgesį. Kaip tai neatsako? Jie neša tėvų karmą. Argi lietuvšaudžio, žydšaudžio ar okupanto vaikai negali atsakyti už savo tėvą? Bent atsiprašyti gali. Galvoja, kad laikas išgydys. Neišgydys. Tik žmonės gali vieni kitiems padėti išsigydyti. Reikia atvirai kalbėti, bandyti aiškinti, ne nuteisti, bet išpažinti problemą. Teatro žmogui tai yra kančia ir kaltė, tad jis privalo apie tai kalbėti.

Esate sakęs: „Kiekvienas žmogus gimsta švarus ir šventas, bet metams bėgant vis labiau susiteršia.“ Kokios, Jūsų manymu, šių dienų blogybės, kaip sakėte, „pūliniai“, labiausiai teršia žmogaus sielą?

Žmonės – atžindai. Žmonės, kurie nemaitinti motinų, palikti tėvų, perėmę šeimoje suaugusiųjų karmas, poelgius, daiktiškumą, savanaudiškumą. Nesakau, kad įmanoma pasiekti Rojų žemėje, tai sentimentali nesąmonė, bet vis dėlto privalome paisyti gamtos dėsnių, sukurti kiekvienai gyvasčiai elementarias sąlygas dvasiškai vystytis, išgyventi kūniškąjį etapą be kančios, patyčių, žudymų. Žmogus, pradėjęs eiti prieš didžiosios gamtos – kūrėjos – įstatymus, susiduria su nepagydomais dalykais, naikina save iš vidaus. Baisiausia, kad atsiranda tokių, kurie serga turėjimo pasiutlige. Maistui, daiktams, nesvarbu, svarbiausia – turėti, turėti, turėti… Įspūdis, kad visi darosi apsėsti. O kodėl? Todėl, kad nepripažįsta, kad yra priklausomi nuo to, kokioje terpėje gyvena. Kiekvienas neva laisvas – jau nuo lopšio gali pasirinkti. Nieko jis negali… Patupdyk jį į vilko migį – išaugs vilkas, o žmogaus nebeliks. Tik akli demagogai pirmiausia gali kalbėti apie teises, o ne pareigas.

Kokias pagrindines vertybes bandote įdiegti savo studentams?

Vertybės yra išgrynintos per šimtmečius ir, manau, jų net diegti nereikia. Jos tokios paprastos, bet kartu sudėtingos, reikalaujančios valios. Nevok, nemeluok, gerbk savo tėvą ir motiną… Kuo greičiau norime išvežti senukus į senelių namus, vengiame įsipareigojimų. Ką mato šalia esantys vaikai? Vėliau stebimės jų poelgiais…

Gausu pasiūlymų: rodykit, darykit, kalbėkit ką norit, nebijokim sukrėsti jauno žmogaus, kurio asmenybė dar tik formuojasi. Mes laisvi, demokratiški… Ką daro reklamos, televizija? Gamina atžindus. Vos pradėjusį žįsti kūdikį nutraukiame nuo krūties, nes reikia bėgti, kažką pažiūrėti… Taip nutraukiamas ir svarbiausias žmogiškasis ryšys, gebėjimas susikaupti, pajausti gyvenimo dovaną.

Sakoma: „Daryk tai, kas tau patinka, ir tau niekada nereikės dirbti.“ Ar teatre Jūs dirbate?

Žinoma, kad dirbu. Man patinka, bet tai yra darbas. Reikia labai daug valios ir disciplinos, kad sulauktum norimų rezultatų. Be darbo, pastangų, savęs muštro nieko nepadarysi.

Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, trys „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimai, „Scenos džentelmeno“ vardas. Kas Jums yra didžiausia padėka už darbą, tikriausias įvertinimas?

Didžiausias įvertinimas yra geras spektaklis, kai sėdėdamas kartu su žiūrovu jaučiu atsirandantį ryšį. O apdovanojimai… Kas vertina? Tie, kurie visiškai nenusimano. Pakrikusio skonio, vertybių neturinčių žmonių pezėjimai. Gali dar 100 premijų įsteigti. Nuo to niekas nepasikeis. Žinoma, galvoti, kad viską lemia tik žiūrovas irgi negerai. Jei žmogus išmano savo darbą, jis kai ko pasiekia būtent savo talentu ir pastangomis. Bet jei nesugeba savo srity nieko padaryti ir mano, kad jo skonis yra apdovanojimų kriterijus, tai – kvaila. Nežinau, už ką gavau Valstybinę premiją. Pagal kokius kriterijus? Politinius? Neturėjo kam duoti? Reikėjo parodyti, kad apdovanoja net išmestus už borto? Juos mato, gerbia? Tai yra cirkas, cukraus gabalėlių dalinimas, nevykusių valdytojų reabilitacija. Aš į tai žiūriu labai šaltai, geriau jau nieko neduotų, būtų ramiau.

Svajonės mus verčia tobulėti ir judėti pirmyn. Koks kūrinys yra Jūsų režisūrinėse svajonėse?

Svajonėse tiek daug kūrinių… Noriu pastatyti Tomo Mano „Ferencą“, dabar pradėjau dirbti prie Polo Klodelio „Marijos apreiškimo“. Nežinau, ko trūksta, kad galėčiau pastatyti Vydūną. Kaip prisiliesti prie tos švarios asmenybės, naivaus teatro kalbos prasme žmogaus, kokia teatrinė kalba turi atsirasti, kad jis būtų pagarsintas deramai pagal savo filosofinį būdą. Jo kalbos nesiskiria nuo gyvenimo būdo. Filosofas, kuris filosofuoja viena, o gyvena kitaip, yra tiesiog demagogas, apgaudinėtojas. Dar trūksta patirties ir talento, negaliu ryžtis, neturiu savo rankose instrumentų…

J. Vaitkaus režisūrinėse svajonėse dar ne vienas kūrinys. Juliaus Kalinsko nuotr.
J. Vaitkaus režisūrinėse svajonėse dar ne vienas kūrinys. Juliaus Kalinsko nuotr.

Ko palinkėtumėte jaunajai, nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai, kartai?

Nevalgyti šiukšlių visomis prasmėmis: maisto, idėjų, melagingos istorijos, vertybių. Daryti klaidas, kurios skaudžiai pamokytų. Kad klaidos būtų išganingos: ne ištvirkimo nuopuoliai, o klaidos asmenybės, ieškančios atsakymų, savo buvimo Žemėje priežasties. Svarbiausia – žinojimas. Jokios išminties nepasisemsite baruose, kavinėse – naudojimo altoriuose. Nesimelsti gėrimams ir svaigalams. Domėtis tėvais, jų baimėmis, istorijomis, poelgių priežastimis ir dariniais. Domėjimasis – labai svarbus dalykas. Jei 16-17 metų jaunuolis žino, kas vyko 1655 metais, tai jau daug.

Ačiū už pokalbį.