Dėl to, anot naujienų dienraščio „Hollywoodreporter.com“, Lietuva patenka į penketuką Rytų Europos šalių, kuriose kurti filmus geriausia.

Kaip tvirtina Lietuvos kino centras, tai didina pasaulinį šalies prestižą ir patrauklumą. Be to, per praėjusiuosius metus užsieniečiai į kino ir ją aptarnaujančias industrijas šalyje įliejo apie 12 mln. eurų. Tai – beveik šešiskart daugiau, nei šalies kino kūrėjams per metus paskirstė valdžia.

Neįkainojama patirtis

„Reikia džiaugtis, kad pasaulio kino grietinėlė ateina į Lietuvą. Tai – nuostabu,“ – sako režisierė Vera Glagoleva.

„Lietuvoje labai graži gamta, žmonės ir architektūra, o Vilnius turi tiek įvairių epochų architektūros paminklų, kad galima filmuoti filmus apie viską,“ – jai antrina scenaristas, filmuko „Smešariki“ kūrėjas Pavlas Vedernikovas.

BBC Lietuvoje filmuotame seriale „Karas ir taika“ masinėse scenose filmavęsis jaunas vaizdo režisierius Andrejus Vinogradovas sako, kad bendradarbiavimas padėjo įgyti naujos patirties. „Filmavausi sprogimų scenose, padėjau kaskadininkams, tai neįkainojama,“ – komentavo jis.

2015 metais mokestine lengvata pasinaudojo 7 šiuo metu jau pagamintų užsienio kino kompanijų filmų projektai, kurių gamybos išlaidos Lietuvoje sudarė beveik 12 mln. eurų. Be to, 17 privačių investuotojų suteikė 2,7 mln. eurų paramos 14 filmų gamybos projektų.

Anot Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Teorinės ekonomikos katedros lektorės Neringos Ramanauskės, Lietuvos ir užsienio kino kūrėjų bendradarbiavimas yra abiem pusėms naudingas. „Kino industrija yra verslas, o versle pagrindinis siekis yra pelnas. Taigi jeigu tai ne vyriausybinis projektas, o laisva verslininkų valia kuriamas produktas, iš jo tikimasi užsidirbti,“ – sakė ekonomistė. „Ir uždirbs jie galbūt sutaupę, radę čia egzotišką aplinką, įdomiu akcentu kalbančius europietiškos išvaizdos aktorius. O mes – vaidindami, aprūpindami kino komandą. Todėl čia išnaudojamųjų nėra“ – pridūrė ji.

Pigiai parsidavinėjame?

Visgi – ką reiškia žodis „sutaupę“ – ar jis tik nėra simptomas to, kad pasauliui prisistatome kaip pigių kultūros darbuotojų darbo jėgos šalis?

„Geriau gauti mažus pinigus, nei iš viso negauti jų, juk tiesa?“- uždavė retorinį klausimą režisierė V. Glagoleva.

„Stebėjau lietuvius ir galiu pasakyti, kad vienas iš jų charakterio bruožų, kuris sukelia šypseną, – jiems atrodo, kad visi nori iš jų užsidirbti, bet tai – netiesa“, – aiškino P. Vedernikovas.

Tačiau kuriant „Karą ir taiką“ bendradarbiavęs A. Vinogradnovas mano, jog Lietuva patraukli ne dėl gamtos ar kitų dalykų, o būtent todėl, kad pigi.

„Žinoma, įžvelgiu pliusų – mums apsimoka nuomoti techniką, patalpas filmavimui. Be to, labai patraukli galimybė užsidirbti studentams, bedarbiams apskritai – šie žmonės gauna galimybę nesunkiai derinti darbą su kita veikla ir per mėnesį užsidirbti vidutinę lietuvišką algą. Masinės scenos – puiki galimybė pajusti kiną ir papramogauti – juk šiaip gyventojai moka pinigus už pasivažinėjimą amerikietiškais kalneliais ar 3D kiną. O šičia gali viską patirti filmavimo procese, tai yra labai smagu. Kita vertus, tikrai esama minusų. Man teko daugiau pabendrauti su „Karo ir taikos“ scenaristais. Šie tikino, kad svetur tiek išleidus, kiek išleido Lietuvoje, nufilmuoti tų scenų neišeitų. Taigi mus Vakarų kino industrija išnaudoja, nes čia filmuoti labai pigu,“ – sakė jis.

Ne dėl pinigų, o dėl prestižo

Vis dėlto P. Vedernikovas sako, jog pritraukti Holivudą reikia ne dėl finansų, o dėl prestižo: „Užsieniečiai galėtų filmuoti trumpametražius filmus, tokius kaip „New York, I love you“ ar „Paris, I love you“. Tai tikrai nėra dideli pinigai. Tačiau finansai vėliau būtinai patys ateis, natūraliai“.

„Anglų ligonio“ režisierius Anthonny Minghella (Entonis Mingela) interviu Lietuvos žiniasklaidai yra sakęs, jog filmas gyvena savo gyvenimą, nepriklausomai nuo aplinkos, kuriame jis filmuojamas – aplinka režisierius gali manipuliuoti kaip tinkamas ir tiek, kad žiūrovas lengvai gali apsigauti. Šiuo požiūriu, šalies viešinimas kine tampa abejotina nauda.

Jaunas režisierius A. Vinogradnovas prisimena Gedimino kalno filmavimą: „Įsivaizduokite – per laukus ir šilą žengia caro armija, pasitikdama prancūzų pajėgas. Mes matome kalną, o ant jo – Gedimino pilį…“ – juokiasi režisierius. „Kam reikia – tas pastebės, tokie ir viešieji ryšiai“.

„Geriau gauti mažus pinigus, nei iš viso negauti jų, juk tiesa?“- uždavė retorinį klausimą režisierė V. Glagoleva.

Šalies kino finansavimas išlieka menkas

Kino industrijų tyrėjas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektorius Audrius Dabrovolskas mano, kad nepaisant to, jog Lietuva tampa patrauklia filmavimo aikštele pasaulinio garso kūrėjams, opia problema išlieka lėšų šalies kūrėjų kinui generavimas. „Iš Lietuvos kino centro sužinome, kad pernai kino kūrėjai paliko savo milijonus viešbučiuose, restoranuose, nežinia, kiek tiksliai skyrė čia samdytiems darbuotojams, tačiau mums turėtų rūpėti, kaip tie pinigai perskirstomi ir kaip galime padaryti tam įtakos“, – sako A. Dabrovolskas.

Pasak jo, nedidukės Estijos kino industrija skiria triskart daugiau lėšų šalies kino kūrėjams, o Lietuvoje jau penkerius metus finansavimas neperkopia 3 mln. eurų per metus.  Taigi vien džiūgauti dėl pelno mokesčio lengvata besinaudojančiųjų neužtenka – reikia ir suplanuoti, kaip tai išnaudoti Lietuvos kino industrijos labui.

Susiję