Muzikos žurnalistika Lietuvoje – nišinė ir tuo patenkinta
Vienu metu tarp itin jausmingų paauglių buvo madinga sakyti, kad jie neįsivaizduoja savo gyvenimo be muzikos. Norėdami dar labiau romantizuoti šį teiginį, pridurdavo, kvėpuojantys ir gyvenantys muzika. Būtent tada įsijungdavo mano vaizduotė ir mintyse matydavau minią jaunuomenės, kuri per kelias minutes miršta, netyčia iš ausinuko ištraukę ausines, nebegaudami gyvybei reikalingų, į ausų būgnelius įsiskverbiančių elektroninės muzikos ritmų.
„Mūsų šalyje rašo apie muziką, kas netingi. Tikrų muzikos žurnalistų nėra, o jei yra tai jie rašo apie pramogas, ne apie muziką“, – kritiškai žvelgia D. Užkuraitis. (Fisheye nuotr.) Bet šį kartą kalbame ne apie alternatyva orui tapusią muziką, o apie šiuolaikinės muzikos žurnalistiką Lietuvoje. Tad kokia ji? Gyva ar mirštanti? Atradusi savąją sferą ir auditoriją ar vis dar draskoma ieškojimų? Mano akimis, muzikos žurnalistika Lietuvoje išgyvena tikrą hamletišką „būti ar nebūti?“ konfliktą. Ir net spaudos ir žodžio laisvė šios situacijos negerina. Tad apie tokių išgyvenimų priežastis ir sferoje dirbančių žmonių išgyvenimus kalbinau muzikologą ir radijo stoties „LRT OPUS“ įkūrėją Darių Užkuraitį, muzikos apžvalgininką Karolį Vyšniauską ir internetinės svetainės „Suru.lt“ žurnalistą Andrzej Bong.
„Svarbiau ne kiekis, o kokis“
Jau penkerius metus internetinėje erdvėje gyvuojantis puslapis „Suru.lt“ skaitytojams pateikia įvairiapusišką ir nesuvaidintą kultūros ir muzikos įvykių apžvalgą. „Druska gyvenimui“ – šio internetinio portalo šūkis, kuriuo remdamasis kolektyvas atranda tikrąjį kelią klaidžiame kultūros pasaulyje. „Čia straipsnių autoriai rašo tik apie tai, kas jiems patinka (arba ne) ir tik nuoširdžią tiesą, kuri dažnai turi sūrų prieskonį. Ironija ir sarkazmas – antras „Suru.lt“ vardas“, – legendoje apie save rašo žurnalistai.
A. Bong klausiu, ar realu Lietuvoje turėti gerą ir kokybišką muzikos žurnalistiką: „Taip, mūsų šalis iš tiesų yra maža, bet tai nėra kliūtis atsirasti kokybiškiems dalykams. Juk svarbiau ne kiekis, o „kokis“. Tam, kad Lietuvoje atsirastų kokybiškos muzikos žurnalistika – pirmiau turi atsirasti kokybiška muzika. Antra vertus – kokybiška, argumentuota ir pagrįsta kritika sudaro prielaidas ir skatina kokybiškos muzikos atsiradimą.“ Žurnalistas teigia, kad internetinio portalo autoriai patys pasirenka temas ir jos dažniausiai būna naujos ir aktualios. „Šį atsitiktinumą mokslininkai aiškina autorių įdirbiu“, – nesusivokusiems aiškina A. Bong.
„Kokybiška, argumentuota ir pagrįsta kritika sudaro prielaidas ir skatina kokybiškos muzikos atsiradimą“, – kritikos naudą įžvelgia A. Bong
Muzikos žurnalistika ir muzikos kritika, kaip vėliau pasakė muzikos apžvalgininkas Karolis Vyšniauskas, dažniausiai skirtingos, bet gyvavimo eigoje susikertančios srovės. „Suru.lt“ žurnalistas A. Bong teigė, kad, portalo požiūriu, muzikos kritikos kultūra Lietuvoje atsirado iš karto po „Suru.lt“ gimimo prieš penkerius metus (iki šiol manoma, kad tai tėra atsitiktinumas). „Iki tol žydėjo tik kadagiai, voratinkliai, subinlaižiavimas ir švogerystė“, – apie muzikos kritikos kultūrą pasakoja A. Bong.
„Publikacija apie muziką, patalpinta didžiajame portale, paprasčiausiai pasimeta milžiniškame naujienų sraute, kai ta pati naujiena, patalpinta mažame tinklaraštyje, pasiekia kur kas didesnę ir tikslinę auditoriją. Paradoksas, bet kuo labiau nišinis esi – tuo labiau išskirtinis. Todėl to nereiktų vengti“, – sūriai atsako A. Bong.
„Būti nišoje – faina“
Karolį Vyšniauską, muzikos apžvalgininką ir laisvai samdomą žurnalistą, pasikalbėti pakviečiau į Žurnalistikos institutą. Už auditorijos langų kunkuliuojanti Kaziuko mugė priverčia Karolį vėluoti. Dvylika minučių. Už kurias jis prašo dovanoti.
Prieš dvejus metus žurnalistikos studijas Vilniaus universitete baigęs žurnalistas teigia, taip seniai ėjęs „institutiniu“ keliu, kad jau net ir pamiršo, kiek laiko tai užtrunka. Muzikinę laidą „Muzikos spektras“ „Žinių radijo“ eteryje vedantis žurnalistas teigia, kad pats pradeda orientuotis į užsienio muzikos žurnalistikos rinką. O jei kada būtų pakviestas į tokios žiniasklaidos priemonės redakciją dirbti, atsisakytų ir mėgstamo laisvai samdomo darbuotojo gyvenimo ritmo. O kol kas – apie muzikos žurnalistikos rinką Lietuvoje.
Paklaustas, ar yra realu būti muzikos žurnalistu Lietuvoje, K. Vyšniauskas atsako, kad tikrai taip. Tačiau iš to išgyventi nėra įmanoma: „Ar yra realu išgyventi vien iš nepriklausomo rašymo apie muziką, žinoma, jeigu nepainiojam to su viešųjų ryšių tekstų rašymu koncertų organizatoriams? Taip, bet turėtum rašyti ne tik lietuviškiems leidiniams ar tinklalapiams. Tas pats galioja ir rašymui apie kitas kultūros sritis – kiną, teatrą, šiuolaikinį meną. Išimtis galėtų būti nebent mada. Lietuvoje tiesiog nėra pakankamai šiais dalykais besidominčių skaitytojų. Jie nesudaro nišos rinkoje, kuri galėtų atsipirkti finansiškai.“
„Rinkdamasis temas, apie ką rašyti, stengiuosi neapsiriboti vienu muzikos žanru“, – tvirtina K. Vyšniauskas.
Žinoma, kiekvienoje redakcijoje yra kasdien dirbančių žmonių, einančių į koncertus ir ieškančių muzikos naujienų, tačiau jų darbas vien rašymu apie muziką neapsiriboja. „Rašymas apie muziką tiesiog yra pramogų žurnalistikos dalis, mažai ką turinti bendra su muzika kaip kultūriniu reiškiniu. Tai nėra ta muzikinė žurnalistika, kaip ji suprantama JAV ar Didžiojoje Britanijoje, kur nuo seno egzistuoja muzikiniai žurnalai ir tinklalapiai kaip NME, „Pitchfork“ ar „Rolling Stone“, – teigia žurnalistas.
Tačiau nereikėtų manyti, kad situacija tokia prasta, jog nė neturi išeities. Muzikos apžvalgininkas pateikia išeitį šalies muzikos žurnalistikos rinkai: „Išeitis galėtų būti visas kultūros sritis sujungti ir padaryti vieną stiprų, didelę progresyvių skaitytojų bendruomenę suburiantį leidinį, kaip, pavyzdžiui, britų „Dazed&Confused“. Tačiau štai šiandien kaip tik gavau žinią, kad uždaromas „370“ – žurnalas, kuris būtent tai ir bandė daryti.“ Tai nereiškia, kad tokiam leidiniui nėra rinkos. Kažkada tokio pobūdžio žurnalas „Pravda“ laikėsi ne vienerius metus ir turėjo stiprių muzikinių tekstų. Tačiau šiuo metu tokio leidinio Lietuvoje nėra.“
Tikrieji muzikos žurnalistai?
Po elektroninės muzikos festivalio „SattaOutside“, jau dešimt metų apie muziką rašančios elektroninės scenos apžvalgininkės Dainos Dubauskaitės, tinklaraštyje atsirado publikacija apie kažkur tamsoj, kažkur kitoje erdvėje plaukiojančius 50 muzikos žurnalistų. Tiek akreditacijų žurnalistams buvo išduota, o publikacijų iš jų nesulaukta. Atrodo, kad ant Marijos žemelės apie muziką rašančių žmonių tiek ir tiek.
Paklausiau Karolio, kas gi tie tikrieji muzikos žurnalistai Lietuvoje? O gal jų iš viso nėra… „Tai, kad Lietuvoje iš rašymo apie muziką galima labai mažai užsidirbti nereiškia, kad nėra žmonių, kurie to nedaro. Ne pinigai yra kultūros variklis. Man įdomiausi lietuvių autoriai, rašantys apie muziką – Marius Listopadskis (buvęs bene pirmojo lietuviško alternatyvios kultūros tinklalapio, o vėliau žurnalo ORE.lt redaktorius), turbūt skaitomiausio lietuviško muzikos tinklaraščio „Dubauskaite.lt“ autorė Daina Dubauskaitė, knygos „Ko tu stovi? Pokalbiai apie Lietuvos roko kultūrą“ autorė ir meno redaktorė „Literatūroje ir mene“ Emilija Visockaitė, tinklaraščio „Jukebox.lt“ autorius Dovaidas Pabiržis“, – pasakoja K. Vyšniauskas.
Mažas muzikos žurnalistų skaičius, nors apie muziką rašančių niekada netrūko, priklauso nuo rinkos dydžio. Akivaizdu, kad mūsų šalyje ji nėra didelė. O labiausiai šios rinkos plėtrai trukdo lietuvių kalba. „Jeigu gamini stalus Lietuvoje, gali juos eksportuoti bet kur, nes stalas visur yra stalas. Žiniasklaidoje ši taisyklė negalioja – rašydamas esi apribotas kalbos. Jei rašai lietuviškai, vadinasi, tavo teksto maksimali auditorija yra trys milijonai žmonių. O dabar pagalvokime – keliems iš jų yra įdomi naujo Vilniaus alternatyvaus roko grupės „Monkey Tank“ albumo apžvalga? Rinka yra labai nišinė, tad vienintelis būdas ją plėsti – pradėti rašyti kitomis kalbomis apie ne tik Lietuvos auditorijai įdomius dalykus“, – mintimis dalinasi muzikos apžvalgininkas. Ir muzikos grupės Lietuvoje dainuoja angliškai ne tik dėl to, kad jiems taip yra „fainiau“, jie vis dar tikisi, kad vieną dieną jų klausys tarptautinė rinka.
Paklaustas, apie ką visgi jis informuoja skaitytojus ir klausytojus, K. Vyšniauskas atsako: „Rinkdamasis temas, apie ką rašyti, stengiuosi neapsiriboti vienu muzikos žanru. Labiau galvoju apie tai, kokiems žmonėms rašau ir kokia muzika jiems gali būti įdomi. Pernai buvau Švedijoje, muzikos festivalyje „WayOutWest“. Vienas apžvalgininkas to festivalio muziką (ten pasirodė „Grimes“, „Tame Impala“, Kendrick Lamar, „Disclosure“…) apibūdino kaip mišinį tarp „indie“ muzikos, tos muzikos, kuri patinka žmonėms, kurie klausosi „indie“ ir tos, kuri skamba, kai ateini į drabužių parduotuvę. Negalėčiau taikliau apibūdinti muzikos, apie kurią rašau pats.“
Žurnalistika muzikologo akimis
2006 m. įkurta „Opus 3“ radijo stotis, buvo skirta atsverti komercinio radijo įtaką ir supažindinti klausytojus su kokybiška lietuviškos muzikos rinka. Darius Užkuraitis – žmogus, kuris šį radiją ir įkūrė. Šiuo metu „LRT OPUS“ pavadinimą įgavusi radijo stotis toliau tęsią savo misiją. Muzikologo Dariaus Užkuraičio nusprendžiau paklausti apie muzikos žurnalistikos kaitą ir problemas.
Muzikologas, o ne muzikos žurnalistas, taip save pristato D. Užkuraitis. Paklaustas, kaip jis supranta muzikos žurnalistikos sąvoką, muzikologas atsako: „Mano supratimu, muzikos žurnalistas rašo apie muziką ir kritikuoja muzikos objektą, o ne apibūdina, ką apsirengė atlikėjas, ar publikos reakcijas. Tam parašyti nereikia būti muzikos žurnalistu. Ir jau kitas klausimas yra, kiek ir kam muzikos žurnalistikos darbų reikės ir kas tai skaitys“. Šiuo metu D. Užkuraitis gali išskirti du muzikos žurnalistus: dienraščio „Lietuvos rytas“ muzikos apžvalgininką Ramūną Zilnį ir muzikos kritiką Dovydą Bliuvšteiną. „Jei šie žmonės man rekomenduotų paklausyti bet kokį albumą, nedvejodamas taip ir padaryčiau. Pasitikiu jų rekomendacijomis, žiniomis ir skoniu“, – teigia D. Užkuraitis.
Kalbai pasisukus link muzikos rinkos Lietuvoje, muzikologas tikina, kad eilinio Vakarų Europos miesto gyventojų skaičių siekianti Lietuva, neturėtų liūdėti dėl pernelyg mažos muzikos rinkos, jo manymu, mūsų šalis muzikos atžvilgiu įvairiapusė ir kokybiška. „Jau kelias savaites teisėjauju jaunųjų grupių konkurse „Garažas“, jame pamatau ir išgirstu įvairiausią muzikos stilių atliekančias grupes, kurias jau galima būtų stebėti ir ant didžiosios scenos. O su žurnalistais yra prasčiau. Jų ypač mažai. Tačiau ir skaitytojų, kuriems būtų įdomios tokios naujienos, nėra daug. Tad šitaip ir kuriasi alternatyvos internetinės svetainės, rašančios apie alternatyvią muziką“, – pasakoja D. Užkuraitis, sutinkantis, kad muzikos žurnalistika Lietuvoje yra itin nišinė sritis.
Tad muzikologo paklausiau, kodėl Lietuvoje nėra muzikos žurnalistų. „Man sunku pasakyti, aš pats nesu žurnalistas. Mano akimis, didžiausia bėda yra ta, kad daugiausiai muzikologų nueina pedagoginiu keliu, tad rašantys apie muziką dažnai neturi muzikinio išsilavinimo. Mūsų šalyje apie muziką rašo, kas netingi. Tikrų muzikos žurnalistų nėra, o jei yra, tai jie rašo apie pramogas, ne apie muziką“, – atsako muzikologas.
Ateitis?
Į pasaulio krumpliaračius sukančią „Google“ paieškos sistemą įvedus žodžių junginį „muzikos žurnalistika“, net nerandame apie tai pasakojančio straipsnio interneto enciklopedijoje „Wikipedia“. Ką mums tai sako? Kad muzikos žurnalistika – nišinė sritis. Tokia nišinė, kad ir muzikos žurnalistų rinkai aprėpti bene nereikia.
Užtenka savo tikslią auditoriją turinčių muzikos apžvalgininkų. Ir dar galime pasidžiaugti naujienų portaluose, kartas nuo karto pasirodančiais tikraisiais muzikos pasaulio vardais. Tad, kai kažkam užniežtės nagai pagaliau sukurti apie Lietuvos muzikos žurnalistiką pasakojantį straipsnį, ir apie rinkos pokyčius galėsime galvoti. O kol kas, marš ieškoti sau tinkančios nišos. Vieną dieną, visi išlindę iš slaptų savo nišų, kursim tikrą muzikos žurnalistiką.
