Žiniasklaida ir socialiniai tinklai – XXI a. kalėjimas?
Kaip patys save matome socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje? Ar valdome technologijas, o gal jos jau užvaldžiusios mus? Šie ir kiti klausimai iškilo penktadienį Knygų mugėje vykusioje diskusijoje „Laisvės ir nelaisvės socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje“.
Vilniaus knygų mugėje buvo diskutuojama apie moderniųjų technologijų ir socialinių tinklų nelaisvę. Karolinos Panto nuotr. Savo mintis ir pastebėjimus išsakė LRT studijoje – forume susirinkę Lietuvos kultūros tyrimų instituto atstovai filosofas Naglis Kardelis, poetas ir filosofas Vytautas Rubavičius ir menininkas Kęstutis Šapoka. Daugiausia apie neigiamą žiniasklaidos ir socialinių tinklų įtaką kalbėję pašnekovai priėjo prie išvados – žmogus pamažu tampa virtualia šmėkla, įstrigusia internete.
Laisvę apriboja ir žmogus, ir socialiniai tinklai
„Turime mąstyti apie laisvę kaip apie įsisąmonintą laisvų galimybių erdvę“, – teigė diskusiją pradėjęs N. Kardelis. Filosofas manė, jog dabartinę – virtualiąją – erdvę formuoja medijos. Deja, virtuali erdvė apriboja mūsų galimybes, o socialiniai tinklai kuria asocialumo jausmą: „Grynosios informacijos erdvė turėtų labiausiai atitikti mūsų laisvės poreikį, bet iš tikrųjų yra priešingai. Kadaise žmogaus dvasia buvo priešinama kūnui, o dabar kūniškumas yra erdvė pasireikšti žmogaus dvasiai. Didžiausia nelaisvė kyla iš paties žmogaus prigimties. Kiekvienas turi žinoti, kad didžiausias pavojus dažniausiai kyla iš jo paties tamsumo, neadekvatumo, galimybių, ribų neišmanymo. Prie to prisideda kiti žmonės, socialinės, politinės aplinkybės, ir, žinoma, žiniasklaida.“
Taikosi į jaunąją kartą
Rašytojas Vytautas Rubavičius teigė, kad nors dabar ir turime nepaprastai daug galimybių saviraiškai, jaunystėje jis jautėsi daug laisvesnis, negu yra šiandien. Jam neramu, jog plačiausia socialiniais tinklais besinaudojanti auditorija yra vaikai ir paaugliai. Dar nevaikštantys mažyliai jau moka žaisti su planšetėmis, o paaugliai nebeturi jokių kitų juos dominančių veiklų. Taip žiniasklaida manipuliuoja jaunaja karta: „Kai važiuoju viešuoju transportu, matau daugelį sustingusių asmenybių, prisijungusių prie įvairių tinklų. Bet kas prie ko prisijungia? Gal mus prijungia? Be socialinių tinklų žmogus savęs neįsivaizduoja, net naktį telefono neišjungia, nes galbūt kas nors atsiųs žinutę?“
Žiniasklaida – tik verslas
V. Rubavičius taip pat neabejojo, kad technologijos naudojasi žmonėmis ir taip geba funkcionuoti, o žiniasklaida tėra dar viena verslo platforma. Ji paveikia mūsų tapatumą taip, kad mes pradėtume norėti dalykų, kurie mums siūlomi išbandyti.
„Žiniasklaidos laisvė, kurią daugelis teigia, propaguoja, yra iš dalies apgaulinga. Medijoms reikia, kad liktų kuo mažiau laisvos valios, o žmogus galvotų, kad tą valią jis turi. Pavyzdžiui, laisva valia nueina į „Akropolį“ ir mano, kad pats pasirenka prekę iš siūlomų gaminių.
Žiniasklaidos pagrindinis tikslas – pardavinėti auditoriją. Kitaip tariant, sukaupti auditoriją ir parduoti viešiesiems ryšiams, reklamai, marketingo strategijas įvaldžiusioms korporacijoms.“
Mes patys, rašytojo manymu, atsisakome savo laisvės – iš socialinių tinklų išmokstame ne būti, o atrodyti, todėl tampame ne asmenybėmis, o prekėmis. Žiniasklaida, pasak V. Rubavičiaus, yra scena mūsų įvaizdžiui: „Žmogus save kuria tokį, kokio nori rinka, ieško darbdaviai. Esame žmogiškieji ištekliai, kurie skirti suvirškinimui. Jiems laisvės nereikia, jie patys gali susigalvoti ją.“
Rašymas tapo tam tikra nelaisvės forma
Naujosios technologijos paveikė ne tik požiūrį į žmogų, bet ir rašymo esmę. Meną kuriantis ir apie jį rašantis Kęstutis Šapoka, paklaustas, kokius pokyčius pajuto atsiradus naujosioms technologijoms, atsakė: „Atsirado klaviatūra, rašymas kompiuteriu. Man, asmeniškai, tai pakeitė rašymo pobūdį ir aš tiesiog pradėjau gaminti tekstus neįsivaizduojamais kiekiais.“
Menininkas čia įžvelgė laisvės dviprasmiškumą: pirmiausia, pasikeitusi rašto kultūra reiškia, jog tekstai, straipsniai tampa paklausūs, jų reikia vis daugiau, kita vertus, kyla klausimas, ar tokia sistema nepaverčia rašytojo mašina? Net ir vengdamas sistemos, žmogus tik kenkia pats sau: „Tu nori egzistuoti kaip rašantis, kuriantis individas. Gali rašyti sau į stalčių, bet kyla klausimas, ar taip tikrai kažką rašai, ar išreiški?“
K. Šapokos teigimu, mes tiesiog turime priimti tai, ką mums suteikia technologijos, ir prisitaikyti prie naujosios kultūros. Vis dėlto bandydami atitikti socialiniuose tinkluose priimtiną standartą, negalime išsilaisvinti nuo imperatyvų, kuriame fasadinę kultūrą.
Kaip susidoroti su iššūkiais?
Tačiau kaip išsilaisvinti iš vis daugiau mūsų laiko atimančių socialinių tinklų ir medijų? Filosofas Naglis Kardelis žmonių priklausomybę nuo socialinių tinklų prilygino priklausomybei nuo narkotikų. Jo manymu, susidoroti su technologijų iššūkiu, ugdyti kūrybingumą galima tik atsijungus nuo socialinių tinklų, kitaip tariant, „nulipus nuo adatos“. Tačiau tai gali būti labai sudėtinga, nes virtualioje platformoje žmonės nebebijo apsinuoginti kūniškai ir dvasiškai.
„Viena vertus, norime atrodyti kitokie, nei esame iš tikrųjų, nes manome, kad natūralūs esame neįdomūs; kita vertus, apsinuoginame, nes manome, kad tokie esame patrauklesni – suveikia pornografinė logika. Tai veikia mūsų pasąmonę,“ – sakė filosofas N. Kardelis. Tai parodo, jog socialiniai tinklai jau panaikino žmogaus substancinę odą, šarvą, saugantį orumą, ir jis nebegali ištrūkti iš socialinių tinklų, gėdijasi netobulo kūno.
Rašytojas Vytautas Rubavičius pritarė kolegai sakydamas: „Dabar madingas išviešinamas kūnas, kuris naikina vidinio gyvenimo terpę. Žmogus išverčiamas į kūniškąjį paviršių, jis dar papildomai dailinamas tatuiruotėmis, auskarais.“
Gėdijamasi ir žmogiškosios dvasios – kai nėra ką pasakyti, dėmesys nukreipiamas į nuotraukas, materialių gėrybių viešinimą. Žmogus tampa tik šmėžuojančiu pavidalu, virtualia šmėkla, socialiniai tinklai ir žiniasklaida užgožia mūsų tikrąją esmę. Internete galime prisistatyti kuo tik norime, tačiau paskui susigyvename su vaidmenimis. Tobulėjant pažangai, žmogus turėtų įgyti daugiau laisvės, tačiau rezultatas, regis, yra priešingas – savo noru esame įkalinti virtualioje erdvėje.
