Psichologinės traumos: kita žurnalistų darbo pusė
Karai, stichinės nelaimės, savižudybės, smurtas, katastrofos – daugeliui žmonių retai tenka susidurti su tokiais įvykiais akis į akį, tačiau yra profesionalų, kuriems tai kasdienybė. Tarp jų – ir žurnalistai, operatoriai bei fotografai. Jie, rinkdami informaciją, rizikuoja patirti ne tik fizines, bet ir psichologines traumas.
Aušra Šiaulytė mano, kad būsimiesiems žurnalistams būtina mokytis valdyti emocijas ir ugdyti drąsą. Vidmanto Balkūno nuotr. Nuolatinė įtampa darbe, skubėjimas, spaudimas, ypač atliekant žurnalistinius tyrimus, nerimas dėl informacijos ir šaltinių saugumo. Visa tai – rizikos veiksniai, kurie gali turėti ilgalaikių pasekmių psichologinei žurnalisto sveikatai. Kiek mes esame saugūs dirbdami savo darbą?
Ką byloja mokslas…
Nors mokslinių tyrimų šia tema nėra atlikta labai daug, o ir ištirtųjų skaičius palyginti nedidelis, aišku, kad didžiausią psichologinių traumų riziką patiria karo žurnalistai. JAV psichiatrų atliktu tyrimu atskleista, kad iš 140 karo žurnalistų daugiau negu pusė patyrė vienokius ar kitokius psichologinius sutrikimus.
Kitu tyrimu aiškintasi, kaip žurnalistai dorojasi su traumomis ir stresu. Išsamiai apklausus 31 Kanados žurnalistą paaiškėjo, kad tie, kurie jau yra susidūrę su traumuojančiais įvykiais, linkę vengti vėl į juos patekti. Veikia ir psichologinis apsaugos mechanizmas, pasireiškiantis vengimo strategija. Korespondentai pripažino melavę redaktoriams, jog juos kamuoja košmarai, sąmoningai vėlavo atvykti į įvykio vietą arba tiesiog atsisakydavo dirbti su tam tikromis temomis, vykti į karo zonas.
Juodasis humoras, emocijų ir prisiminimų kontrolė, sportas ar kita fizinė veikla, susikoncentravimas į techninius žurnalistinio pasakojimo aspektus bei alkoholio ar kitų medžiagų naudojimas siekiant atsipalaiduoti – tai dažniausi žurnalistų įvardyti būdai dorotis su traumuojančia patirtimi. (International Journal of Psychology. Apr2011, Vol. 46 Issue 2, p 127-135. 9p. M.Buchanan, P.Keats: Coping with traumatic stress in journalism: A critical ethnographic study)
Potrauminio streso sindromas gali ištikti bet kurį žmogų
Kaip teigia Vilniaus universiteto psichotraumatologijos ekspertas doc. dr. Evaldas Kazlauskas, žmonijos istorija yra karų ir nelaimių istorija. Po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų pastebėta, kad dalis karių ir civilių, nepatyrusių jokių fizinių sužalojimų, vis tiek elgiasi neįprastai – tampa dirglūs, prastai miega, jiems yra labai sunku grįžti atgal į mūšio lauką. Tai paskatino specialistus pradėti tirti, kodėl jie, nors ir nesergantys depresija ar šizofrenija, vis tiek yra psichologiškai paveikti. Šių tyrimų rezultatas tas, kad 1992 metais Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) į tarptautinę ligų klasifikaciją (TLK) įtraukė potrauminio streso sindromą. Tai sutrikimas, kurį patiria žmonės susidūrę su ypač sukrečiančiais įvykiais.
Egzistuoja stereotipas, kad tik silpni ar psichiškai nestabilūs žmonės susiduria su potrauminiu stresu. Žurnalistai, pavyzdžiui, stengiasi atrodyti šalti ir objektyvūs. Tačiau E. Kazlauskas teigia, jog „kartais [trauminiai įvykiai] yra tiek baisūs, kad paveiktų beveik bet ką“. Koks stiprus bebūtų – patyręs smurtinį nusikaltimą, tapęs nužudymo liudininku, buvęs karo veiksmų zonoje arba, pavyzdžiui, susidūręs su Černobylio katastrofa – žmogus liks paveiktas. Deja, dėl egzistuojančių stigmų, dažnai nesikreipiama pagalbos.
„Į potrauminių tyrimų centrą žmonės ateina praėjus maždaug trejiems metams po traumos. Taip atsitinka todėl, kad pradžioje žmogus mano, jog normalu stresu reaguoti į sukrečiantį įvykį, kelias savaites, mėnesius ar net metus jaudintis dėl to, kas įvyko. Jis tikisi, kad galbūt tai praeis, kad laikas viską užgydys. Bet laikas nebūtinai išgydo,“ – teigia psichologas. E. Kazlauskas pastebi, jog apskritai žmonės vengia kreiptis į specialistus, nes jaudinasi dėl to, ką pagalvos aplinkiniai. Be to, ir patys jaučiasi nepatogiai. „Juk aš ne beprotis,“ – mąsto.
Lietuvoje rinkta statistika rodo, kad iki 80 proc. žmonių bent kartą gyvenime susiduria su giliai sukrečiančiais įvykiais, tačiau potrauminio streso sindromas išsivysto palyginti nedidelei daliai. Visoje visuomenėje tokių žmonių yra nuo vieno iki dviejų procentų. Tačiau tam tikrų profesijų specialistai, įskaitant ir žurnalistus, patiria didesnę potrauminio streso sindromo riziką.
Psichologas Evaldas Kazlauskas: „Jūs, kaip žurnalistai, esate mokomi, kad objektyvumas ir nešališkumas yra idealai, kurių reikia siekti. Todėl tuomet, kai įsitraukiate, įsijaučiate ir esate sukrečiami, dilema iškyla neišvengiamai: kaip tai pripažinti, juk profesiniai standartai jums to nesiūlo?“
Žurnalisto atsiribojimas nuo įvykio – tik iliuzija
Dalis žurnalistų mano, kad gali atsiriboti nuo įvykių – tarsi pasistatyti sieną. Tačiau psichologas įžvelgia dilemą. „Jūs, žurnalistai, siekiate būti objektyvūs. Norite pateikti tiesą tokią, kokia ji yra; išklausote įvairias puses. Tačiau kai žurnalistas paveikiamas traumos, jam yra labai sunku išlikti nešališkam. Istorijos įtraukia. Iliuziška tikėti, kad įmanoma išlikti neutraliam ir šaltam kalbant, pavyzdžiui, su mama, kuri autoįvykyje neteko dviejų savo vaikų.
Taip pat jūs, kaip žurnalistai, esate mokomi, kad objektyvumas ir nešališkumas yra idealai, kurių reikia siekti. Todėl tuomet, kai įsitraukiate, įsijaučiate ir esate sukrečiami, dilema iškyla neišvengiamai: kaip tai pripažinti, juk profesiniai standartai to nesiūlo? Psichologijos praktikoje yra kitaip. Mes esame mokomi, ką daryti, jeigu pokalbis įtraukia taip, kad paveikia mus pačius – einame pas kolegas pasitarti, turime paramos sistemą, kuri padeda įveikti sunkumus.“
Kas palengvina psichologines kančias
Kodėl vieniems žmonėms yra lengviau susidoroti su sukrečiančiais įvykiais negu kitiems? E. Kazlausko teigimu, esama duomenų, kad žmonės lengviau įveikia sunkumus, kai gauna paramos iš šeimos narių ir artimųjų. Visgi labai svarbu, kad artimųjų palaikymas nepadarytų žalos. „Kartais artima aplinka gali veikti ir neigiamai, kai nėra atjautos, supratimo, kuomet žmogus yra perdėtai prašomas kalbėti,“ – sako psichologas.
„Kai kalbame apie profesines grupes – žurnalistus, gydytojus, policijos pareigūnus, kariškius – tai tikėtina, kad žurnalistai, ypač laisvai samdomi žurnalistai, nedažnai gauna socialinės ar psichologų paramos, galbūt dirba po vieną, galbūt netgi konkurencinėmis sąlygomis – turėdami apie įvykį pranešti pirmi. Iš įvairių profesinių grupių tyrimų žinome, kad žmonės bando patys sau padėti. Tokia savipagalbos priemone neretai tampa lengvai prieinamas alkoholis. Problema ta, kad jis turi tik laikiną pagerėjimo efektą, o ilgalaikėje perspektyvoje gali sukelti problemų. Be to, traumos sukeltas nerimas vartojant alkoholį vis tiek nepraeina,“ – aiškina E. Kazlauskas.
Kita psichologo įvardinama problema yra aplinkinių baimė kalbinti traumą patyrusį žmogų, nes manoma, jog tai gali dar labiau sužeisti. Bet tuomet žmogus atsiduria tokioje situacijoje, kad nebeturi kam išsipasakoti. Žinoma, spausti žmogų išsipasakoti irgi nėra gera išeitis: „Jeigu labai nedaug laiko praėjo po to, kas įvyko, – gerai yra paklausti, kas įvyko, bet jeigu žmogus nenori pasakoti, gerai yra leisti jam ir nepasakoti. Trauminiai sukrėtimai gali būti tiek stiprūs, kad žmogui gali būti sunku pradžioje apie tai kalbėti. Kalbinti ar ne – sudėtingas klausimas į kurį negaliu vienareikšmiškai atsakyti. Tačiau sakyčiau, kad – taip, mes turime išgirsti aukas“.
Kaip kalbinti sukrečiančių įvykių liudininkus?
Psichologas pastaruoju metu pastebi vis didesnį susidomėjimą žurnalistikos ir traumos tema. „Sakyčiau, šioje temoje yra du aktualūs aspektai. Vienas – kaip sukrečiantys įvykiai – teroro aktai, užpuolimai, mirtys – paveikia pačius žurnalistus. Kitas dalykas – kaip teisingai kalbėtis su traumas patyrusiais žmonėmis, kaip korektiškai pranešti apie įvykį.“ Specialistas nori atkreipti žurnalistų dėmesį į tai, kad žmonės, patyrę sukrečiančius įvykius, kelias dienas gali būti šoko būsenos ir jiems gali būti labai sunku kalbėti apie savo jausmus ir tai, ką patyrė. „Jeigu žmogus yra sukrėstas, gali būti, kad jis yra jautresnis, dirglesnis ir gali jaustis piktas dėl to, kas įvyko, gali kaltinti kitus. Taip pat mes žinome, kad vienas iš potrauminio streso požymių yra vengimas – taigi, žurnalistų įkyrus dėmesys gali kaip tik pabloginti situaciją“.
Tačiau tuoj pat E. Kazlauskas prisimena neseniai vykusią mokslinę konferenciją, kurioje teko pabendrauti su kolege iš Norvegijos, tyrinėjusia žudynių Utiojos saloje atvejį. Ji kalbėjosi su išgyvenusiais jaunuoliais. Paaiškėjo, kad praktiškai visi išgyvenę jaunuoliai davė interviu žurnalistams. „Paparastai mes siekiame apsaugoti nukentėjusiuosius ir mums yra įprasta, kad vietoje aukų su žiniasklaida kalba atstovai spaudai. Tačiau anas atvejis buvo unikalus. Utiojoje nukentėję jaunieji politikai, kaip politikai, buvo pratę bendrauti su žiniasklaida ir anksčiau. Tad galbūt jiems ši komunikacija buvo savotiškas traumos įveikos būdas“, – svarstė psichologas.
Gydymas „psichologine chirurgija“
Kada dėl pasikeitusios būklės sunerimusiam žmogui ateina laikas kreiptis į psichologą? E. Kazlauskas sako, kad jeigu praėjus mėnesiui po trauminio įvykio vis dar nuolat apie jį galvojama, sapnuojama arba sunku miegoti, tai ženklas, jog verta susitikti su būklę galinčiu įvertinti specialistu. Taip pat jei nuolat kyla pyktis, nuolat nervina aplinkiniai, sunku sukaupti dėmesį, jeigu įsiveliama į daugiau konfliktų negu įprastai, jei vengiama grįžti į įvykio vietą. Kreipusis psichologas įvertins, ar tai potrauminis stresas, ar normali reakcija į sukrėtimą.
Laiku neieškant pagalbos dėl išaugusio nerimo ir streso, vėliau gali prasidėti kitos problemos – galima susirgti depresija, atsirasti fizinių sveikatos sutrikimų; kalbant apie socialinius padarinius – padaugėja skyrybų, pablogėja tarpasmeniniai santykiai, atsiranda sunkumų darbe, traumuoti žmonės dažniau keičia darbus ir dažniau tampa bedarbiais.
„Vienas dalykas, kurį žinome iš tyrimų, yra tas, jog psichologinių traumų atveju labiau padeda psichologinai gydymo metodai, o ne medikamentiniai būdai. Taip nėra, kad gali duoti žmogui tabletę ir sukrėtimas praeis.Yra daug tyrimų, kurie rodo, kad psichologiniai būdai, pokalbiai su specialistu gali padėti. Tik tiek, kad vieno pokalbio nepakanka,“ – E. Kazlausko teigimu, gali prireikti nuo 8 iki 20 apsilankymų. Jis taip pat priduria, jog pokalbiai būna gana nelengvi: „Tačiau perspėjame žmogų, kad grįšime prie sukrėtusio įvykio. Galime metaforiškai pasakyti, kad tasai pokalbis yra savotiška „psichologinė chirurgija“, nes yra žaizda, kurią mes turime vėl atverti. Tikėtina, kad žmogus niekam anksčiau apie ją dėl patirto siaubo ar gėdos. Naudodami tam tikrus metodus, žmogų paruošiame, atveriame, ir kalbame apie tai, kaip sukrėtimas jį paveikė, kaip jam gyventi toliau. Mes nesiūlome žmogui trauminio įvykio pamiršti, kaip tik pabrėžiame, jog tai yra jo asmeninės istorijos dalis, o gyvenimas nesustoja“.
Neįmanoma pamiršti, bet įmanoma pasveikti
Paklausiu specialisto, ar įmanoma visiškai pasveikti. „Tai – sudėtingas klausimas, esame Lietuvoje tyrinėję politinius kalinius ir tremtinius ir galime pasakyti, kad žmonės ir po 50 metų vis dar patiria košmarų, susijusių su tremtimi. Kartais pasekmės gali išlikti labai ilgai ir gana smarkiai pakeisti žmogų – jeigu kalbame apie ilgalaikę seksualinę prievartą, jeigu žmonės buvo pagrobti ar tapę įkaitais, karo belaisviais. Bet džiugi žinia yra ta, kad sukurti pagalbos būdai yra veiksmingi ir priklausomai nuo traumų, apie 70-80 procentų žmonių gali padėti. Ir tikrai bent pusei žmonių, kurie ateina pas psichologus, jau nebebūna potrauminio streso, bet netgi tiems, kuriems dar lieka kažkokių pasekmių, vis tiek pagerėja gyvenimo kokybė, žmonės gali geriau savo emocijas kontroliuoti, pagerėja santykiai, žmogus labiau supranta, kas su juo vyksta.“
Visiškai pamiršti didelių sukrėtimų, matyt, neįmanoma, tačiau su specialistų pagalba galima gyventi toliau, žiūrėti į ateitį, patirti teigiamų emocijų, ne tik verkti ir liūdėti.
Neigiamos naujienos žiniasklaidoje nesusargdins
Ar gali trauminiai įvykiai, atspindimi žiniasklaidoje, paveikti auditoriją? Negatyvios informacijos srautas medijose yra toks didelis, kad galėtume sakyti, jog visi esame traumuoti. „Amerikos psichiatrų asociacijos teigimu, jeigu žmonės su trauminiais įvykiais susiduria tarpininkaujami žiniasklaidos, auditorijos atžvilgiu jie nėra traktuojama kaip trauminiai įvykiai. Traumos įmanomos tik tada, kai asmuo asmeniškai susiduria – kaip žurnalistas savo darbe, arba žmogus, sužinojęs apie artimajam nutikusią nelaimę“, – sako jis.
Be to, anot psichologo, traumuoti gali tik tai, kas vyksta čia ir dabar. „Esame bendradarbiavę su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru, su istorikais, kurie tyrinėdami KGB bylas susiduria su labai baisiais dalykais – liudijimais, kaip žmonės buvo luošinami, kankinami. Žinoma, kad prisiskaitę kraupių istorijų iš archyvų, jie grįžta namo ir apie tai galvoja. Tačiau nepastebėjome, kad tai lemtų potrauminio streso sindromo išsivystymą“, – kalba E. Kazlauskas.
Žurnalistės patirtis: įtampa – tai įprastinė būsena
Prieš kelerius metus Vilniaus universitete žurnalistikos studijas baigusi Aušra Šiaulytė šiuo metu dirba televizijoje – kriminalinių naujienų rubrikoje. Paklausta, ar daug įtampos patiria darbe, žurnalistė atsakė: „Nemeluosiu sakydama, kad žurnalistai įtampą patiria nuolat, tačiau daugiau ar mažiau, tai įprastinė būsena. Kartais toji įtampa tik suteikia daugiau energijos, viską imi daryti greičiau, imi uždavinėti aštresnius klausimus, o ir tekstą pavyksta parašyti įdomesnį. Negatyvios emocijos – visai kas kita, bet man, kaip „teismų mergaitei“ (taip kartais vadina kolegos), tai nėra svetima. Stebint itin sunkių nusikaltimų bylų nagrinėjimą, būna, kad viskas viduje užverda. Susipina pyktis ir gailestis. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kaip mama, užauginusi vieną vienintelę dukrą, ją randa kraujo klane. Ji verkdama teisme bando nupasakoti detales – vėl viską mintyse atgamina iš naujo, vėl ir vėl išgyvena skausmą. Sunkiausia, kad ir tu, nors ir kaip besistengtum, negali likti abejingas. Supranti, kad tai yra tikra. Ir prokurorą esu mačiusi byloje pravirkusį“.
A. Šiaulytė sako, kad, dirbama kriminalinių naujienų rubrikoje, susiduria ne tik su skaudžiomis istorijomis. „Kartais „herojai“ teisme bando gąsdinti, grasinti, apstumdo operatorių. Dažnai būni labai arti žmonių, kurie apie gyvenimą mąsto visai kitaip“ – pasakoja ji.
Su tokia įtampa ir stresu žurnalistei susidoroti labiausiai padeda artimi ir mylimi žmonės. Taip pat mergina turi daug įvairios veiklos: „Knygos, filmai, fotografija, muzika, o aš dar ir tapyti mėgstu. Stresui tikrai nereikia palikti vietos tarp tiek daug gėrio.“
Jeigu reikėtų ką nors patarti būsimiems kolegoms A. Šiaulytė teigia, jog specialaus recepto neturi. „Bet jeigu jau nuspręsite eiti šiuo keliu, tai praktikuokitės valdyti emocijas ir ugdykite drąsą, o visa kita ateis su laiku.“
Žurnalistė Aušra Šiaulytė: „Stebint itin sunkių nusikaltimų bylų nagrinėjimą, būna, kad viskas viduje užverda. Susipina pyktis ir gailestis. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kaip mama, užauginusi vieną vienintelę dukrą, ją randa kraujo klane. Ji verkdama teisme bando nupasakoti detales – vėl viską mintyse atgamina iš naujo, vėl ir vėl išgyvena skausmą. Sunkiausia, kad ir tu, nors ir kaip besistengtum, negali likti abejingas. Supranti, kad tai yra tikra. Ir prokurorą esu mačiusi byloje pravirkusį“.
Didelė patirtis: padeda ar kenkia?
Yra dalis žmonių, kurie iš karto reaguoja patyrę traumą ir reakcijos būna stiprios, tačiau praėjus keliems mėnesiams įtampa nuslūgsta. Kita dalis žmonių, kurie iš pradžių, regis, net nereaguoja, po kiek laiko, ypač atsiradus kokiam nors streso dirgikliui, vėl pradeda galvoti apie tai, kas įvyko.
Ir egzistuoja tik labai nedidelė dalis žmonių, kuriuos trauminiai įvykiai veikia mažai. Psichologas E. Kazlauskas teigia, kad atsakymų į visus klausimus, kaip ir kodėl, traumų psichologijos sritis dar neturi.
„Pavyzdžiui, policijos pareigūnas. Jis mokytas, kaip dirbti, ir jo tas darbas labai nepaveikia, net kai susiduria su smurtiniais įvykiais. Jis dirba vienerius metus, antrus, penktus… Ir galų gale gali įvykti taip, kad po septynerių ar aštuonerių metų susisumuos visi trauminiai įvykiai, ir tas žmogus, kuris atrodė nepaveikiamas, vis tiek pradės jausti didesnį stresą. Taip pat ir su žurnalistais – juos trauminis įvykis nebūtinai paveiks pačią pirmąją dieną. Taigi kuo ilgiau dirbsi tokį darbą, tuo didesnė tikimybė, kad jausi didesnį stresą – taip teigiama vienoje iš teorijų. Kitoje gi priešingai – kuo ilgiau dirbi, tuo lengviau išmoksti susidoroti su stresu. Taigi mokslas dar negali tiksliai atsakyti į visus klausimus“.
