,,Kultūros žurnalistas turėtų mąstyti panašiai kaip Vinstonas Čerčilis“, – palygina kultūros ir meno mėnesinio žurnalo ,,Kultūros barai“ vyriausioji redaktorė Laima Kanopkienė. Antrojo pasaulinio karo metais britų premjerui ir gynybos ministrui patarėjai pasiūlė sumažinti rėmimą kultūrai ir padidinti rėmimą gynybai. Vinstonas Čerčilis paklausė: ,,O ką mes tada ginsime?“

,,Kultūros žurnalistas turi suvokti, jog kultūra yra prioritetas, lemiantis žmogaus vertybines nuostatas“, – paaiškina L. Kanopkienė. Toks reikšmingas kultūros žurnalistų vaidmuo, kuriant sveiką visuomenę, įpareigoja spaudos atstovus įvertinti laisvo, necenzūruoto žodžio svarbą.

 

Politinis pavadėlis

 

Didžiąją dalį Lietuvos kultūrinių leidinių finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Fondo tarybos pirmininkė Vaiva Žukienė tvirtina, jog teikiama parama nevaržo finansuojamos žiniasklaidos laisvės, o kritikuoti Fondą viešojoje erdvėje yra net madinga. V. Žukienė įsitikinusi, kad nėra buvę tokio atvejo, jog parama būtų nesuteikta, reaguojant į leidinyje publikuotą kritiką tarybos nariams. Parama skirstoma atsižvelgiant į turinio kokybę bei konkurso nuostatų atitikimą.

,,Kultūros barus“ taip pat finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas bei privatūs rėmėjai. L. Kanopkienė teigia, jog rėmėjai leidiniui nedaro jokios įtakos. Vis dėlto politikų bandymų kištis į kultūrinės spaudos turinį esama. Tai pasikartoja kaskart, pakitus valdžiai. Grupė Seimo narių siekia reformuoti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą, pakeisdami jo teisinį statusą iš viešosios įstaigos į valstybės biudžetinę įstaigą prie Kultūros ministerijos ir pavadinti ją Kūrybingos žiniasklaidos rėmimo fondu.

Svarstomos ir kitos alternatyvos. Viena jų – integruoti šį fondą į Kultūros tarybą. V. Žukienė tikisi, jog Fondo ateities klausimas bus išspręstas per Seimo pavasario sesiją ir galutinis variantas bus kokybiškas. Pašnekovė teigia, jog yra bandoma iš visų siūlomų reorganizavimo projektų atrinkti geriausias idėjas. Šiuo metu posėdžių atmosferą V. Žukienė įvardija kaip geranorišką ir kupiną susiklausymo.

Taip pat ji palaiko idėją koreguoti Fondo veiklą įstatymiškai. Paskutinį kartą 2011 m. priimtos konkurso bendrųjų nuostatų pataisos dabar jau yra morališkai pasenusios. Fondo tarybos pirmininkė pastebi, kad derėtų patikslinti paraiškų vertinimo kriterijus, kurie yra pakankamai aptakūs. Taip pat finansinės proporcijos neatitinka šiandieninės situacijos – po PVM 9 proc. lengvatos spaudai įteisinimo 2012 m. procentinė spaudos finansavimo dalis nebuvo sumažinta. Pašnekovė pabrėžia ir 6 programų, pagal kurias teikiamos paraiškos paramai, painumą – vienos jų yra formuluojamos pagal turinį, kitos – pagal techniką, todėl kai kuriuos projektus galima priskirti kelioms kategorijoms.

Ydingiausiu principu V. Žukienė įvardija tarybos narių rinkimus iš dalininkų slaptu balsavimu. Kas dvejus metus iš 18 dalininkų posėdžio metu yra išrenkama 11 narių į tarybą. Iš anksto apibrėžtos kvotos nėra, tad ne visų dalininkų atstovai patenka į tarybą. Balsuojant neapsieinama be asmeninių simpatijų ir antipatijų. Tokia nesąžininga konkurencija sudaro palankias sąlygas ir spėlionėms apie rinkėjų susitarimus, už kurį kandidatą atiduoti balsą. V. Žukienė pamini atvejį, kuomet į tarybą nebuvo išrinktas nė vienas Kultūros ministerijos atstovas. Ji mano, jog tai galėtų būti viena iš daugybės, tačiau ne pagrindinė priežastis, dėl kurių Seime yra svarstomos Fondo permainos.

,,Valstybės finansuojami fondai turėtų būti beveik nepriklausomi nuo Kultūros ministerijos“, – tvirtina K. Šapoka.

Į siūlymą Fondą paversti biudžetine įstaiga tarybos pirmininkė žiūri labai skeptiškai ir tikisi, jog tokios reformos bus atsisakyta. V. Žukienės nuomone, kultūros ministrams atsirastų noras įsikišti, pakontroliuoti, ką paremti: ,,Tai būtų demokratiško principo griovimas.“ L. Kanopkienė taip pat mano, jog už šių pokyčių slypi politikų interesai prisijaukinti kultūrinę žiniasklaidą: ,,Mes pakritikuojame kiekvieną valdžią, tad jiems norėtųsi, kad to nedarytume.“

Kęstutis Šapoka, kuruojantis dailės skiltį ,,Kultūros baruose“, svarsto, jog straipsniai, į kuriuos visuomenė sureaguoja labai jautriai, gali tapti finansavimo sumažinimo priežastimi. ,,Tai būtų ženklas, jog kažką darai ne taip“, – teigia K. Šapoka.

Dailėtyrininkas siūlo sukurti liberalesnį žiniasklaidos priemonių finansavimo mechanizmą: ,,Valstybės finansuojami fondai turėtų būti beveik nepriklausomi nuo Kultūros ministerijos.“ Dabartinę Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo teisinį statusą jis apibūdina kaip labai trumpą pavadėlį.

,,7 meno dienos“, internetinis kultūros dienraštis ir spausdintas kultūros savaitraštis, yra taip pat finansuojamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Leidinio dailės skilties redaktorė Monika Krikštopaitytė yra įsitikinusi, jog ši institucija ,,7 meno dienų“ turiniui tiesioginės įtakos neturi, tačiau sukuria atsakomybę už vykdomą veiklą. ,,Paraiškas vertina kultūros ekspertai ir tai yra tie patys mūsų kultūros lauko dalyviai. Jei elgsimės įžūliai, mūsų nepalaikys“, – pripažįsta redaktorė.

Dailės kritika nėra pelninga profesija, recenzavimu užsiima savo darbą mylintys žmonės. Redaktorė daro prielaidą, jog tekstų autoriai gali susilaikyti nuo aršesnio pasisakymo prieš įtakingus rėmimo fondo asmenis. Tačiau tai sudėtinga atsekti, todėl M. Krikštopaitytė nelinkusi daryti drastiškų išvadų.

 

Moralinė dailės žurnalistų prostitucija

 

K. Šapoka mano, jog savicenzūra visąlaik egzistuoja. Kiekviena epocha suformuoja savo taisykles. Sovietmečiu savicenzūra atsirasdavo iš cenzūros, dabar žiniasklaidą varžo komerciniai faktoriai.

Dailės parodų recenzentas sako savo darbo praktikai taikantis profesionalumo ir sąžiningumo standartus. Šias vertybes dailėtyrininkas apibrėžia kaip siekį nemeluoti, neparsidavinėti. K. Šapoka yra ne kartą susidūręs su dailininkų bandymais papirkti kritiką vaišėmis ar kitokiais kyšiais.

Dalis dailėtyrininkų rašo užsakomuosius straipsnius, kuriuos pateikia kaip objektyvius, ir ,,tai yra plačiai paplitusi praktika, nes iš dailės kritikos neužsidirbsi“, – paaiškina jis. Vilniaus dailės akademijoje baigęs tapybos specialybės magistrą ir apsigynęs dailėtyros disertaciją, K. Šapoka, skaitydamas prasto meno liaupses, lengvai atskiria tokius atvejus.

K. Šapoka savo kolegų veikloje pastebi ir kitą profesinės etikos pažeidimą – draugai, rašantys apie draugus. Pašnekovas stengiasi su dailininkais per daug asmeniškai nesusibičiuliauti. Pakviestas į parodą, jis įspėja menininką, jog parodos recenzija gali jį nuvilti.

Tačiau, pasak M. Krikštopaitytės, didžioji Lietuvos kritikų dalis jaučia pareigą būti sąžiningais. Kiti kritikai, pastebi redaktorė, pasirenka tokią strategiją – rašo tik apie tai, kas jiems patinka, ir taip išvengia dilemos. M. Krikštopaitytė svarsto, jog kiekvienas dailėtyrininkas kartais priima kompromisus. Anot jos, net ir moralinės prievartos būdu parašytas tekstas gali būti geras, nes sudėtingos sąlygos kuriančiam žmogui dažnai išeina į naudą.

K. Šapoka pastebi, jog kartais redagavimas pereina į cenzūravimą. Parodų kritikas užsimena apie problemą, kai yra redaguojama ,,ne tai, kaip tu sakai, o tai, ką tu sakai.“ Pašnekovo teigimu, redaktoriams užkliūnančios vietos priklauso nuo to, ,,kas dirba redakcinėje kolegijoje – kieno draugai ir giminės, dešinieji ar kairieji“.

,,Kultūros barų“ vyr. redaktorė L. Kanopkienė labiausiai vertina kultūrinius tekstus, kuriuose nevengiama kritiško požiūrio į save: ,,Jeigu sukūrėme laisvą valstybę, tai turime atsisakyti šventų karvių. Negalima nekreipti dėmesio į klaidas.“

,,Jeigu sukūrėme laisvą valstybę, tai turime atsisakyti šventų karvių. Negalima nekreipti dėmesio į klaidas“, – svarsto L. Kanopkienė.

 

Visuomenės verdikto baimė

 

L. Kanopkienė teigia, jog ,,Kultūros barai“ ir šiam leidiniui rašantys autoriai dažnai yra giriami už drąsą. ,,Tai pats liūdniausias dalykas, kokį esu kada nors girdėjusi, nes, jei kalbame apie drąsą, vadinasi, nesame laisvi“, – svarsto vyr. redaktorė. L. Kanopkienė mano, jog vyresniąją kartą tebekausto iš sovietinių laikų kylanti baimė, o jaunesniajai persiduoda komformizmo genas.

Vidinius barjerus kuria spekuliacija etiketėmis, kurių vėliau neįmanoma atsikratyti. Tvyro baimė būti išvadintam homofobu, antisemitu ar panašiais ,,prakeiksmais“. L. Kanopkienės nuomone, nėra temos, kuri būtų nediskutuotina. ,,Politiškai korektiška laikysena – tai dar vienas lukštas, už kurio slepiasi melas“, –pastebi pašnekovė. Pasak vyr. redaktorės, vienintelis būdas atsikratyti laisvos minties suvaržymų – nemeluoti sau.

M. Krikštopaitytė, ,,7 meno dienų“ dailės skilties redaktorė, iš dailės kritikų, rašančių šiam leidiniui, reikalauja analitikos. Meno kritika ilgai buvo dailės tarnaitė, galbūt todėl ir dabar išlieka menininkų lūkestis, kad dailėtyrininkai jų kūrinius pagirs, atliks reprezentacinę paskirtį

,,Mes tikrai nešvelniname ir neminkštiname tekstų. Kritiškas turinys sulaukia daugiau atsako, daugiau diskusijų“, – dėsto dailės skilties redaktorė. Meno kritikoje aštresnis žodis, anot M. Krikštopaitytės, yra pageidautinas ir net provokuotinas privalumas. Pašnekovė pabrėžia kovotojo tipo autorių trūkumą, recenzentų baimę užsitraukti nemalonę. Tik supykę, susidūrę su didele neteisybe autoriai pasisako kritiškiau.

Kalbinti kultūros žiniasklaidos atstovai stebi ir analizuoja egzistuojančias netiesioginės cenzūros ir savicenzūros apraiškas. Kartas nuo karto inicijuojami pavieniai bandymai ištrūkti iš užburto suvaržymų rato. Tačiau tik visuotinas siekis apsivalyti nuo savicenzūros galėtų sumažinti išorinės cenzūros grėsmę.

Susiję