Vienuolis Antanas Blužas: „Bažnyčia nė vienam nedraudžia malonumų“
Nuo mažens Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios kleboną Antaną Blužą supo koplyčios ir bažnyčios mūrų sienos, slaptos močiutės sesers, vienuolės kazimierietės, maldos, kad tarp giminės vyrų atsirastų bent vienas kunigas. Vienuolystės kelią pasirinko ir A. Blužas, ir vyresnysis jo brolis. Drąsos išreikšti tikėjimą viešai pranciškonui netrūko niekada – jį įkvėpdavo šventųjų gyvenimo aprašymai, jų atsidavimas religijai. Apie dvasinio ir pasaulietiško gyvenimo konfliktą šiais laikais, celibatą, išmaniuosius telefonus vienuolių kišenėse Kretingos bažnyčios klebonas dalijasi mintimis su „Universiteto žurnalistu“.
Pranciškonų vienuolis Antanas Blužas tvirtina, kad konfliktai nėra blogis: problema atsiranda tik tada, kai nemokame jų išspręsti. Dariaus Šypalio nuotr. Pranciškonų vienuolių gyvenimas atrodo suvaržytas taisyklių: regula, trys mazgai, simbolizuojantys skaistybę, neturtą ir paklusnumą. Kam jums, pasirinkus vienuolystės kelią, įveikti reikėjo daugiausiai valios, ko sunkiausia buvo atsisakyti?
– Kiekvienas tikintis žmogus, ne tik vienuolis, turi mokėti išsižadėti, atsisakyti daugelio dalykų. Bet Bažnyčia nė vienam iš jų nedraudžia malonumų.
O kaip tada skaistybė, neturtas?
– O kas čia tokio? Ar tai – ne malonumas? Sakoma, kad tikinčiam žmogui galima viskas, tik ne viskas yra naudinga. Katalikas vyras, ne vienuolis, irgi yra pašauktas būti skaistus santuokoje. Tai reiškia: būti ištikimam ir mylėti savo žmoną iki gyvenimo galo.
Jūsų skaistybė – tai ištikimybė Dievui?
– Būtent. Nesvarbu, ar būsi šeimos vyras, ar vienuolis, tu vis tiek rinksiesi meilę ir gėrį. Tam, kad jį pasiektum, turi kažką paaukoti – aukoja kiekvienas žmogus. Pavyzdžiui, vyras, kuris įsimyli moterį, atmeta visas kitas merginas ir renkasi tą vienintelę. Jeigu aš renkuosi Dievą, tai atsisakau šeimos. Šeima nėra blogis, bet, šiuo atveju, turi mylėti visus sutiktus žmones, o neįsipareigoti tik žmonai ar vaikams.
Taigi prieš stojant į kunigų seminariją jums nebuvo sunku atsisakyti kai kurių malonumų? Apskritai, kaip pasikeitė jūsų gyvenimas?
– Pirma diena kunigų seminarijoje buvo mano aštuonioliktas gimtadienis. Širdis nuo šešiolikos metų jau traukė eiti būtent šiuo keliu. Kodėl jį rinkausi? Nes vertybės, kurias jis siūlė, man buvo priimtiniausios. Spekuliacija turguose, mašinų varymas iš užsienio, graži moteris šalia, skusta galva ir treningai man neatrodė laimė, kurios verta siekti, kuri mane patenkins. Rinkdamasis vienuolio kelią neturėjau nieko per jėgą atsisakyti. Tokie scenarijai, greičiausiai, būna tik romanuose.
O kas jums atrodė laimė, kurios verta siekti?
– Mane visada žavėjo laisvė. Troškau tobulos laisvės, to, kas užpildytų mano vidų, suteiktų ramybę: tai rami sąžinė ir, aišku, meilė. Šie dalykai atvedė į vienuolyną.
Kaip vienuolis patiria laisvę?
– Labai lengvai – jam suteikiama krikščioniška laisvė rinktis gėrį, nes laisvė nėra, kaip daugelis galvoja, darymas tai, ką noriu daryti. Renkiesi gėrį, nežiūrėdamas minios nuomonės, nemąstydamas apie tai, ką apie tave galvos kiti, ar atrodysi kvailai, ar ne.
Vienuoliui suteikiama ir materialinė laisvė. Visas mano gyvenimas priklauso tik nuo Dievo. Ir, kai aš Juo pasitikiu, man nėra baimės, esu laisvas atlikti tarnystę: skelbti Dievo žodį, pamokslauti. Tie, kurie jaudinasi dėl savo saugumo, banko sąskaitų, turto, tampa nelaisvi.
Net paklusnumo įžadas yra ne apribojimas, bet laisvės įžadas. Jis išlaisvina iš nereikalingų dvejonių. Kai aš klausiu savo vyresniojo nuomonės, atrandu ramybę, nes jis geriau už mane žino, kas tuo metu tinkamiausia.
Jums, kaip vienuoliui, nekyla vidinių konfliktų, nes turite galimybę laisvai rinktis?
– Konfliktų gali būti, jų yra, bet jie – ne blogis. Per juos tu augi. Problema atsiranda tik tada, kai mes nemokame konfliktų išspręsti.
Kokioje situacijoje jums dažniausiai tenka susidurti su dvasiniais konfliktais?
– Dievo valios ieškojime. Būna, kad atsiduri kryžkelėje: nebežinai, ką daryti. Gyveni dvasinį gyvenimą, turi pareigas, bet vieną dieną iškyla konfliktas: imi savęs klausti, ar visa tai darai gerai. Nori elgtis vienaip, bet kai žinai savo, kitų žmonių nuomones, Evangelijos, Dievo žodžio, Bažnyčios mokymą ir matai, kad šie dalykai išsiskiria, nesutampa, tam, jog juos suderintum, dažnai tenka labai draskytis. Būna, ateina žmogus su problemomis, nori jam padėti. Emocijos liepia daryti taip, o Evangelija, Bažnyčios mokymas atvirkščiai: „ne, pareikalauk daugiau“. Vis dėlto, iš tokių konfliktų išlaisvina tik paklusnumas Dievui, jo žodžiui. Tuo momentu, kai tenka priimti sprendimą, gali būti skaudu, bet po kiek laiko pamatai, kad viskas išėjo į gera. Juk tėvai, kurie myli vaikus, kartais būdami griežti, nepopuliarūs, išaugina geras atžalas.
Ne paslaptis, kad yra kunigų, nesilaikančių celibato priesaikos, kuri reikalauja nekurti šeimos. Galbūt paprasčiausia būtų atsisakyti celibato?
– Kam naikinti gerą dalyką? Aišku, yra žmonių, kuriems laikytis celibato sunku, to nepaneigsi, bet ši priesaika yra didžiulis pliusas, o ne trūkumas. Kunigai tada visai kitaip tarnauja žmonėms. Šeima išdrasko dvasininką, netgi tampa našta, nes turi padalyti savo širdį. Tarnaujant padalyta širdimi: duodant truputį šen, truputį ten, matai, jog tikros, pilnos meilės taip niekam ir neatiduodi.
Kaip, jūsų manymu, šiais laikais pranciškonai sugeba gyventi neturte? Kokia yra neturto apibrėžtis? Ar išmanusis telefonas, automobilis neperžengia jo ribų?
– Pranciškonų vienuoliai duoda įžadą gyventi be nuosavybės, bet kunigai neduoda neturto įžado. Vienuoliai, skelbiantys Evangeliją pasauliui, į visus šiuos daiktus žiūri tik kaip į darbo įrankį. Kadangi esi pažadėjęs gyventi be nieko savo, tad, kam nors liepus: „Dabar tą telefoną atiduosi kitam broliui“, jį ir turi atiduoti. Neturiu savo mašinos. Važinėju ja, bet mašina dalinamės kartu su broliais.
Klausiate, kur yra riba tarp prabangaus ir paprasto įrankio? Nėra nubrėžtų griežtų linijų, bet savo sąžinėje ir santykyje su Dievu, turi pats jas nusistatyti. Žmonės žino, kiek kainuoja išmanusis telefonas, kiek reikia dirbti, kad jį turėtum, bet nesupranta, jog susidėjus su draugais, įsigyti būtų daug lengviau, nesupranta, jog kartais tokie dalykai net neperkami: būna gerų žmonių, kurie atsidėkodami arba padėdami broliams, gali sau leisti juos padovanoti. Vienuolis, žinoma, turi žiūrėti, ar priimti tam tikrą dovaną, ar ne, kad nekiltų pasipiktinimų iš visuomenės, bet pastaroji dažniausiai reiškia nepasitenkinimą dėl to, nes nežino tam tikrų niuansų.
Viename interviu esate sakęs: „Bažnyčia žengia su pasauliu, bet pasaulis kartais jos nenori klausyti, todėl atsiranda nesusikalbėjimas. <…> Dauguma galvoja apie Bažnyčią kaip apie viduramžišką, tačiau mes matome, kad pats pasaulis neretai būna viduramžiškas.“ Kuo, jūsų manymu, pasaulis yra viduramžiškas ir kodėl Bažnyčiai ne visada pavyksta pasiekti pasauliečių širdis?
– Žmonės apie Bažnyčią susidarę nuomonę iš įvairiausių šaltinių, ypač romanų, kurie vaizduoja Ją kaip atsilikusią bei tamsią. Toks viduramžiškas požiūris atsiranda gerai nepažįstant vieniems kitų. Pasaulis vis kaltina Bažnyčią: kodėl Ji nepasisako už kontracepciją, kodėl gina gyvybę, o ne palaiko abortų? Nenorima klausytis argumentų, atsakančių į šiuos klausimus. Tuomet atrodo, kad Bažnyčia viską draudžia ir nieko neleidžia. Bet Ji tikrai žengia koja kojon su moderniu pasauliu.
Kaip Jai pavyksta prisitaikyti prie vis greitėjančio gyvenimo tempo? Ar vienuoliai nepraranda dvasingumo?
– Dvasingumas remiasi į santykį su Dievu. Visa kita yra tik forma, kuri gali keistis. Pasaulis nori, kad Bažnyčia pakeistų tikėjimą, bet Ji keičia ne tikėjimą, o formą: ieško naujų būdų jam išreikšti. Seniau tai buvo rankraščiai, knygų perrašinėjimas, jų dauginimas, dabar – buvimas „facebook‘e“, dalinimasis tikėjimu netgi virtualiu būdu. Keičiasi gyvenimo pobūdis, keičiasi ir priemonės. Tai yra priimtina. Viskas priklauso nuo to, kaip tu į tai žiūrėsi, kaip tuo naudosiesi: turi apsispręsti pats, atsirūšiuoti pelus nuo grūdų. Tai kartais irgi yra iššūkis.
Ką Bažnyčia turėtų daryti, kad pelnytų didesnį visuomenės pasitikėjimą? O gal žmonės turi keisti savo požiūrį į Ją?
Bažnyčia, pirmiausia, turėtų nebijoti žmonių, daugiau bendrauti. Tam reikia labai daug pastangų, nes diduma visuomenės visais būdais vengia ateiti į bažnyčią, kol tam nėra svarbaus reikalo. Dažnai ateinama tik kaip į įmonę reikalauti paslaugų: man reikia pakrikštyti vaiką, man reikia susituokti. O tu negali jų nieko prašyti. Tokiose situacijose taip pat kyla šiokie tokie konfliktai. Būna, kad priverti žmogų ateiti kelis kartus pasikalbėti tema, kuri jį domina, tam, kad sužinotų daugiau. Dauguma pabendravę tampa laimingesni, nes išsivaduoja iš baimės, stereotipų ir nebebijo akis į akį susitikti su vienuoliu.
