Andrius Gudauskas: „Šiandien religinės laidos turėtų orientuotis ne vien į tikinčius“
Lapkričio 18 d. LRT Taryboje vyko diskusija apie religines laidas. Posėdyje dalyvavo ekspertai, pristatę savo rekmendacijas, bei įvairių religinių konfesijų atstovai, LRT religinių laidų kūrėjai. Mintimis apie posėdyje gvildentas problemas dalijasi VU Komunikacijos fakulteto lektorius, medijų ekspertas dr. Andrius Gudauskas.
Kodėl prireikė sušaukti šį LRT tarybos posėdį?
Reikėtų klausti pačių organizatorių, aš galiu tik samprotauti, kad, matyt, LRT tarybos nariams iškilo poreikis atidžiau pasižiūrėti į religinių laidų situaciją nacionalinio transliuotojo eteryje. Įvertinti tų laidų apimtis, koncepciją, tradiciją Lietuvoje. Galbūt Tarybos nariai norėjo platesnio požiūrio, įvertinant, kokią vietą jos užima, pavyzdžiui, Europos kontekste, visoje Europos istorijos raidoje. Todėl buvo pakviesti tokie ekspertai kaip dr. Irena Vaišvilaitė, kuri šiuo metu yra Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto Vatikane, taip pat buvęs ambasadorius dr. Vytautas Ališauskas – abu ekspertai, turintys plačią tarptautinę patirtį. Gerai pažįstantys ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų, krikščioniškojo pasaulio kontekstą, kur šiandien, pavyzdžiui, aktuali ir religinio dialogo problema, kylanti dėl globalizacijos.
Pakviestas buvau ir aš, kaip Vilniaus universiteto lektorius, medijų ekspertas. Be to, keletą metų iki akademinės karjeros pradžios pats dirbau LRT ir kūriau religines laidas nuo 1995-ųjų iki 2001-ųjų. Po pertraukos vėl buvau sugrįžęs ir kūriau jas su kitais kolegomis. Manau, kad ekspertų komanda buvo kompetentinga, nes sudaryta iš įvairių žmonių, turinčių skirtingą patirtį.
Kokias religines laidas turime šiuo metu ir kas netenkina?
Mano galva, Lietuvos televizija yra viena tų pirmųjų medijų Lietuvoje, kuri – palyginti su kitomis nacionalinėmis medijomis – apskritai pradėjo religinį diskursą. Nekalbu apie specifiškai katalikiškas medijas, tokias, pavyzdžiui, kaip žurnalas „Katalikų pasaulis“, kuris pradėtas leisti dar 1988 m. pabaigoje. Buvo ir kitų specializuotų leidinių, skirtų tikslinei auditorijai. Tuo tarpu LRT pradėjo religinę tematiką įtraukti ir į kitas laidas, bandė pasiekti daugiau žiūrovų. Reikia prisiminti, pavyzdžiui, Vaidoto Žuko vedamą laidą „Kultūra ir religija“ Lietuvos radijuje, dar prieš įkuriant „Mažąją studiją“. Turėtume neužmiršti tokio svarbaus Lietuvos televizijos ir radijo indėlio. Tik vėliau masinėje Lietuvos spaudoje, daugiatiražiuose laikraščiuose, interneto portaluose atsirado religijai skirtos tematikos ir rubrikos, bet lyderis buvo LRT.
Beje, laida „Šventadienio mintys“ savo tematika ir stilistika darė įtaką tai pačiai „Bernardinai.TV“. Jeigu pažiūrėtume į laidas, kurtas prieš 10 ar 15 metų, matytume, kad tos tematikos įkvėpė dabartinę „Bernardinai.TV“ poziciją.
Prieš gerą 15 metų religinių laidų Lietuvos televizijoje tikslas buvo apskritai padėti tikinčiam žmogui atrasti savo tapatybę, pasakyti, kad tu esi „normalus“, kad gali būti atviras, gali dalintis savo religine praktika ir patirtimi su žmogumi, kuris yra netikintis ar kitaip žiūrintis į tuos dalykus. Reikėjo padėti žmogui išsilaisvinti iš gniaužtų, susivaržymo, antagonizmo prieš visuomenę, kuri kadaise sakė, kad eiti į bažnyčią yra blogai, o jei turi prestižinį darbą, esi mokytojas ar valstybės tarnautojas, viešai praktikuoti religijos išvis negali. Žmonės turėjo išsiugdę įprotį slėpti savo vidinį religingumą. LRT transliuodavo religines laidas visai geru laiku, ir auditorijos žiūrimumas buvo didelis. Pavyzdžiui, 1997 metų auditorija siekė maždaug 4%, – šiuo metu mūsų „Panorama“ turi apie 5% auditorijos. Tad toji laida atliko savo funkciją, o šiandien situacija yra labai pasikeitusi.
Tad kokių laidų norime šiandien? Ko tikimės iš jų?
Aš esu ir potencialus žiūrovas, ir buvęs kūrėjas, ir dar teoretikas. Gan sudėtinga apibendrinti savo lūkesčius iš visų trijų pozicijų. Pirmiausia norėčiau, kad šiandien kuriama religinė laida būtų matoma ir žinoma visuomenėje. Norėčiau, kad ji būtų transliuojama ne tik man parankiu laiku. Aš tikrai galiu pažiūrėti laidą LRT mediatekoje, per internetą, galiu peržiūrėti ir mobiliajame telefone. Tačiau yra kitų visuomenės narių: tėvai, seneliai – vyresnioji karta. Deja, mūsų visuomenėje šie žmonės dažnai yra ignoruojami, tarsi jų išvis nebūtų. Jie, kiek iš jų supratau, pasigenda tos laidos ir sunkiai beaptinka. Tiesa, laida neblogu laiku transliuojama „Kultūros“ kanale, tačiau tie žmonės yra įpratę jos ieškoti pirmajame ir neberanda. Šiuo metu „Šventadienio mintys“ rodomos sekmadieniais 7 val. ryto per LRT pirmąjį kanalą ir 14 val. per „Kultūros“ kanalą.
Kita vertus, jei kalbėčiau iš savo pozicijos, norėčiau, kad ta laida, būtų orientuota į platesnę auditoriją. Štai ir „Bernardinai.TV“ laidos dauguma yra orientuotos į tikinčių žmonių auditoriją ar bent jau į ieškančių ar tikėjimo link artėjančių. Žmonių, kurie tarsi pripažįsta religiją su jos vertybine skale, moralinėmis nuostatomis ir tikėjimu. „Šventadienio mintys“, bent kai jas kurdavau praėjusiame šimtmetyje, taip pat buvo kuriamos pagal tokią nuostatą. Tokių laidų reikia, svarbu tikintiems žmonėms patvirtinti jų tapatybę, kad jie visuomenėje nesijaustų raupsuoti, uždaryti ar išskirtiniai.
Tačiau mes, tikintieji, gyvename visuomenėje, ir tikėjimas mus įpareigoja eiti iki žemės pakraščių, eiti ieškoti to kito žmogaus. Ir popiežiai dabar kalba, pavyzdžiui, apie „Pagonių kiemo“ programą, kuri kviečia nelikti užsidarius savųjų rate – nors Katalikų Bažnyčia visada siekia išeiti iš savo rato – ir ieškoti universaliųjų vertybių, idėjų, kurios mus jungia, neužsifiksuojant prie to, kas skiria.
Kalbant apie tai, kas jungia, pirmiausia iškyla aštriausios visuomenės problemos. Ne paslaptis, kad šiandien itin gaji patyčių problema ir ne vien tik mokykloje, bet ir visuomenėje – patyčios sklinda per socialinius tinklus, internetinių komentarų pavidalu ir pan. Visi tikintys žmonės sutinka, kad patyčios nėra gėris, tai – blogis, galintis sukelti labai skaudžių pasekmių. Turime instrumentų, kaip su tuo kovoti – mūsų religinė praktika mus moko, kaip patyčias įveikti. Yra daug institucijų, kurios taip pat tuo užsiima. Tai kodėl negalime susitikti? Kita vertus, ir susitinkame, yra daug žmonių, kurie jau bendradarbiauja.
Kita problema – skurdas visuomenėje, kuris paliečia labai daug žmonių – kas penktas Lietuvos gyventojas yra ties skurdo riba! Katalikų Bažnyčia ir kitos krikščioniškos institucijos, visų religinių bendruomenių žmonės labai intensyviai ją sprendžia. Tuo tarpu mūsų informacinės laidos rodo, kad pavyzdžiui, visuomenė atneša rūbų, kuriuos „Carito“ darbuotojams tenka išmesti į šiukšliadėžę, nes jie netinkami dovanoti. Matome visuomenės nesusikalbėjimą su organizacijomis, kurios skleidžia pagarbų požiūrį į asmenį, nori jam padėti.
Kita tema – nusikaltimai, jų prevencija. Man nereikia įrodinėti, kad dvasinės nuostatos padeda pakeisti klaidingą elgesį. Kartais nuskamba visiškai kvailai, kai žmonės garsiai abejoja, ar nusikaltėlis gali pasikeisti, kai reikalaujama jam mirties bausmės. Bet juk yra ne vienas faktas, kai po daugelio metų sužinoma, jog pasmerktasis buvo apkaltintas neteisingai… Bažnyčia pagrįstai kvestionuoja mirties bausmę ir tai tema, apie kurią galima kalbėti. Tai tik keletas pavyzdžių, kokiomis temomis galimi tikinčių žmonių ir plačiosios visuomenės debatai.
Šiandien konstatuojame ir įvairūs „barometrai“ mums rodo, kad pirmaujame pagal savižudybių, alkoholizmo, narkomanijos mastą… O kas efektyviai sprendžia, pavyzdžiui, narkomanijos problemą? Vienas pavyzdys – „Pilnų namų bendruomenė“ – religinė institucija. Netgi ir pasaulietinės bendruomenės, pavyzdžiui, Anoniminiai Alkoholikai kviečiasi į pagalbą maldą, jie savo užsiėmimus pradeda malda. Vadinasi, religija netgi nereliginėse institucijose randa savo vietą, figūruoja. Visuomenė turi teisę apie tai žinoti, būti apie tai informuota, – žinoti, kaip religija gali padėti žmonėms.
Mes čia nekalbame apie doktrinos skelbimą, apie mokymą laikytis Dievo įsakymų ar pan. Kalbu apie tai, kad su religijos pagalba galime spręsti tas pačias problemas, kurios paliečia visą visuomenę ir nuo kurių mes visi kenčiame.
Jei gerai suprantu, norime pasukti nuo savotiško „indoktrinavimo“ prie dalinimosi patirtimi, dialogiško religinės dimensijos įsijungimo į likusią patirtį?
Viena iš masinės komunikacijos priemonių funkcijų yra dalintis informacija, o visuomenė pati nusprendžia, kaip su tuo elgtis. Praėjusiame amžiuje viešieji ryšiai Bažnyčios diskurse buvo matomi kaip kažkoks blogas ir nepriimtinas dalykas, juk kaip gali reklamuoti, tarkime, krikščioniškas vertybes – jos turi tarsi „ištikti“ žmogų, lyg koks smūgis iš dangaus. Šiandien popiežius Pranciškus priešingai sako, kad Bažnyčia per mažai vysto viešuosius ryšius ir savo pavyzdžiu rodo, kad reikia kalbėti apie tai, ką Bažnyčia daro, ką atranda kaip gėrį savyje. Kad tie žmonės, kurie neturėjo progos pažinti tikėjimo savo šeimoje, neturėjo šalia savęs tikinčio žmogaus, turėtų galimybę su juo susidurti per žiniasklaidą.
Panašiai yra svetimtaučių atveju – jeigu jie gyvena toli, kaip rodo sociologiniai tyrimai, tuomet dažnai mes jų netoleruojame, jie mums nepatinka, kritiškai juos vertiname. Tačiau jeigu, tarkime, šalia apsigyvena svetimtautis, paprastai su juo normaliai bendraujame ir nepastebime, kad jis būtų kažkuo labai kitoks. Panašiai buvo su krikščionybe. Tai buvo religija, išguita iš mūsų visuomenės, ir dar jaučiame, kad nėra galutinai atsistojusi ant kojų. Tie, kuriems tenka pagyventi katalikiškose šalyse, pilnai išgyvena savo krikščioniškąją tapatybę, o grįžę į Lietuvą greitai pajunta, kad čia religijos viešasis diskursas dar nėra toks platus. Katalikiškose Vakarų šalyse, tokiose kaip Kroatija, Slovėnija, Lenkija, Italija, Prancūzija, Portugalija, Ispanija – televizijų programų tinklelius matyti religinių laidų gausa.
Tenka pabrėžti, kad tose šalyse yra labai daug ir privačių religinių stočių: katalikiškų ar protestantiškų. Ypač jų gausu JAV. Nemanau, kad verslo žmonės Lietuvoje nenorėtų paremti tokių laidų, bet kažkodėl neįvyksta dialogas su verslo pasauliu bei vertybes propaguojančiais ir jomis gyvenančiais žmonėmis.
Dažnai teigiama, jog tiesiog trūksta tinkamai pasirengusių ir tikinčių žurnalistų. Ką manote?
Tokių nusiskundimų esu girdėjęs, tačiau labai nenoriu sutikti. Jau keletą metų dirbdamas su žurnalistikos studentais, žinau, kad jaunimo tikrai yra. Kasmet išeina net po kelis tikrai talentingus jaunuolius, kurie domisi religine tematika, pateikia kūrybinius baigiamuosius darbus, o po to pabando ieškoti darbo institucijose, kurioms religinė tematika būtų įdomi. Deja, jų ieškojimai būna nelabai sėkmingi, ir darbo tokiems absolventams tenka ieškotis kitur.
Teigiama, kad Lietuva pirmauja religinių laidų skaičiumi Rytų Europos šalyse. Ką reiškia šis faktas?
Spaudą pasiekė teiginys, kad turime kur kas daugiau religinių transliacijų valandų lyginant su buvusios SSSR bloko šalimis.
Turima omenyje tokios katalikiškos šalys kaip Latvija ar Baltarusija?Ar mes į jas lygiuojamės?
Gyvendamas Italijoje turėjau galimybę stebėti religines laidas ir galiu pasakyti, kad ten jos niekuo nesiskiria nuo kitų publicistinių laidų. Ką tai reiškia? Naudojami tokie šiuolaikiniai formatai, kai studijoje sėdi žiūrovai, rodomi iš anksto sukurti dokumentiniai intarpai iš realaus gyvenimo, vedėjas pasikviečia keletą tikinčių ekspertų, kurie aptaria, pavyzdžiui, smurto problemą. Pavyzdžiui, kai ir Lietuvoje vyko karštos diskusijos apie vienos garsios poros santykių aiškinimąsi kumščiais ir kaip policija jiems padėjo aiškintis toliau, panaši problema buvo svarstoma religinėje laidoje. Parodomi visi skaičiai, duomenys, kiek yra smurto Italijos šeimose, kiek nukentėjusių moterų, kiek vyrų, kiek traumuotų vaikų ir t. t. Rodomi siužetai su anonimiškais liudijimais ir pan.
Tai nėra tiesmukas skelbimas, esą, jei lankysi bažnyčią, tada nekelsi rankos prieš kitus, bet tie ekspertai, kurie yra tikintys teologai, psichologai, sociologai ar menininkai, turintys savo vertybinę nuostatą (o Vakaruose kartais ir prezidentai savo nuostatas religiniu klausimu pasako, ir visuomenė žino, kokią religiją asmuo praktikuoja, kokioje bažnyčioje meldžiasi), parodo, kaip religiniai įsitikinimai padeda arba nepadeda spręsti panašius klausimus.
Žinome, kad dar C. G. Jungas yra įrodęs, jog žmonės, praktikuojantys religiją, rečiau serga psichinėmis ligomis, nei tie, kurie neturi jokios religinės praktikos. Jungas sakė, kad religinė praktika mums sudėlioja svarbiuosius simbolius, prasmes mūsų gyvenime, o sąmonė, neturinti tos simbolikos, tų veiksmų, kuriuos žmogus turėtų atlikti, kad sėkmingai gyventų, panardina žmogų į pasąmonės chaosą, – tenka specialistams padėti žmogui tą chaosą susitvarkyti. Šiuo atveju atsiskleidžia net ekonominės naudos aspektas.
Mes tarsi įtikinėjame, kad religinių laidų reikia, tačiau sąžinės laisvė mums garantuoja teisę reikšti savo įsitikinimus, tad ir tikintys žmonės tokią teisę turi. O ko krikščionys tikisi iš žiniasklaidos? Ką išsakė posėdyje dalyvavę Bažnyčių atstovai?
Bažnyčių atstovai pirmiausia nori korektiškumo. Pavyzdžiui, nepainioti konfesijų – liuteronų su reformatais, ar pan. Būna metų, kad visas krikščioniškas pasaulis kartu švenčia Kalėdas ir Velykas, tačiau būna metų, kai kalendoriai pora savaičių prasilenkia, ir tuo atveju ortodoksai norėtų, kad nebūtų pamirštamos ir jų šventės.
Arba teko girdėti kaip ekumeninės pamaldos pavadinamos „ekumeninėmis mišiomis“… Mes juk labai rūpinamės lietuvių kalbos švara, taisyklingu kirčiavimu ir linksnių derinimu, tai Bažnyčių atstovai norėtų, kad visi Lietuvos TV kanalai ar rašantys pasauliečiai korektiškai vartotų religinius terminus, – nes taip išreiškiama pagarba šioms bendruomenėms.
O ko iš Bažnyčių tikisi žiniasklaidos atstovai?
Žurnalistas iš Bažnyčios tikisi objektyvumo pateikiant informaciją ir operatyvumo. Juk žurnalistui reikia gauti kuo platesnę informaciją apie įvykį, ir jeigu jam tenka kelis kartus skambinti tam pačiam žmogui arba vis kitą dieną arba laukti laiškų, tai nėra žurnalistinis darbas. Tiesiog naujiena kitą dieną jau nebėra naujiena – žurnalistas praranda medžiagą. Kuo mažiau informacijos šaltinių, tuo medžiaga skurdesnė.
Pavyzdžiui, teko dirbti Prancūzijoje, kur jaučiau didelę pagarbą žurnalistui. Kur tik kreipdavausi, užtekdavo prisistatyti, kad esi žurnalistas, ir santykis labai pasikeisdavo. Žmonės stengdavosi padėti, suteikti informaciją rūpimu klausimu. Tas dėmesys labai motyvuoja, nes didina pasitikėjimą institucija, o kartu įprasmina žurnalisto darbą, kuris yra vienas labiausiai stresuojančių. Žurnalistui juk tenka būti savotišku vedėju tarp skirtingų idėjų ir pozicijų, netgi toje pačioje Bažnyčioje, kad ne kažkas vienas dominuotų. Kažkada taip buvo, kai medijos buvo kapitalistų valdžios ar tos pačios Bažnyčios rankose, o demokratinės šalies žurnalistas turi taip balansuoti, kad būtų išlaikytas pliuralizmas. Demokratija ir yra suvokiama per visuomenės daugiabalsiškumą, jeigu šiandien mūsų visuomenėje yra bebalsių: skurdo nustumtų žmonių, patyčių nustumtų žmonių ir pan., tai demokratija ne stiprėja, o silpnėja. O Bažnyčia šiandien ir yra ta institucija, kuri į bebalsius įsiklauso.
O kaip, Jūsų manymu, būtų galima labiau atspindėti pliuralizmą ir tarp pačių krikščionių? Šiandien turime katalikišką, stačiatikių ir liuteronų laidą? Kokia jų ateitis?
Šios laidos yra, ir manau, išliks. Labai džiaugiuosi, kad, pavyzdžiui, laida „Rusų gatvė“ jau subtitruojama lietuviškai. Tikėtina, kad taip nutiks ir su laida „Krikščionio žodis“. Pamenu, šį klausimą kėliau dar 2000 metais, nes ortodoksų laida buvo transliuojama vien rusų kalba, ir daugybę metų nebuvo fiksuojama, kad daug žmonių nesupranta rusiškai. Tai reiškia, kad orientuojamės į nišą – konkrečią bendruomenę, kurią jungia… rusų kalba. Tada kyla klausimas, ar ta laida skirta kalbinei bendruomenei, ar yra laida apie Ortodoksų Bažnyčią, kuri yra viena seniausių Lietuvoje. Kažkada ortodoksai ir katalikai buvo vienos Bažnyčios nariai – norint kvėpuoti abiem plaučiais, reikia pažinti ir ortodoksų konfesiją.
Jeigu šios ar kitų laidų mažas reitingas, reiktų klausti, kodėl taip yra? Jeigu kanalai turi patirtį ir žino, kodėl reitingai pakyla, galbūt tas idėjas reikėtų taikyti ir žiūrimumą kelti? Juk yra ir kitų laidų, kurių reitingai panašūs į religinių laidų, tačiau apie tai nėra diskutuojama, ir problemos niekas nemato.
Reikia neužmiršti, kad šiandien apskritai informacinių televizijos laidų reitingai mažėja, nes jų yra kur kas daugiau. Vien lietuvių kalba, kiek mes jų turime, o dar yra ir BBC, CNN ir EuroNews, žmonės renkasi ir rusiškus kanalus, kurie kartais televizijų paketuose dominuoja, palyginti su Vakarų šalių kanalais – bet tai jau kitos problemos. Norint įveikti įtampą, tvyrančią televizijų rinkose, kiekvienai televizijai įvairiaspalviškumas yra didelis pliusas, o religija tų spalvų gamoje užima svarią vietą.
Kalbino Saulena Žiugždaitė
Šaltinis: Bernardinai.lt