Pokalbio metu projekto vadovas atskleidė, kaip kilo mintis sukurti „Misija Sibiras“ ir kuo ypatinga jų bendruomenė.

Buvo gautas reikšmingas skambutis

Pradėjus pokalbį apie „Misija Sibiras“ A. Marcinkus pasidalijo, kad mintis sukurti projektą atsirado neatsitiktinai. Jos atsiradimui pradžią davė tuometinis JAV ambasadorius Vygaudas Ušackas.

„Idėjos istorija labai komplikuota. 2005 metais buvo studentų mitingas, kuomet jauni žmonės į Seimo langus mėtė tualetinį popierių. Jie reikalavo sau kažkokių mistinių teisių. Ir tuometinis JAV ambasadorius Vygaudas Ušackas telefonu paskambino tuometiniam Vilniaus universiteto studentų atstovybės vadovui Dariui Skusevičiui. Paskambinęs pasakė: „Klausyk, Dariau, man atrodo, kad ne taip viskas turėtų būti. Pirmiausia, studentai turėtų paklausti, ką jie patys gali duoti valstybei, o ne ką valstybė gali duoti studentams“, – pasakojo A. Marcinkus.

Šis skambutis privertė A. Marcinkų ir jo kolegą D. Skusevičių susimąstyti. Jie pradėjo galvoti, kokiais būdais jaunimas galėtų parodyti savo meilę, atsidavimą tėvynei ir pagarbą istorijai. Jie suprato, kad vyresniųjų ir jaunimo patriotiškumo ir pilietiškumo išraiškos būdai labai skiriasi.

„Kiekvienas jaunas žmogus žino savo istoriją, myli ją, supranta, bet dabar mums nebeaktualu eiti į vėliavos pakėlimo ceremonijas ar kažkokius viešus minėjimus. O vyresnioji karta tą vertina. Tad galvojome, kaip čia padaryti, kad jaunimas galėtų rasti savo išraiškos formą ir parodyti visuomenei, kad ji klysta neigiamai, stereotipiškai vertindama jaunimą“, – pasakojo A. Marcinkus.

Sukūrė unikalų projektą

Anot projekto vadovo, „Misija Sibiras“ ištakos buvo būtent iš noro parodyti, kad jaunimui tereikia naujos formos parodyti savo šiltus jausmus tėvynei ir istorijai. Tačiau vien idėjos tam nepakako, laukė ilgas kelias norint paversti mintį realiai veikiančiu projektu.

„Po ilgų pokalbių ir derybų tarpusavyje ir su vyresne karta, <…> ieškojome būdų, kaip vykti į Sibirą ir neužmiršti lietuvių, susitikti su jais, kalbėtis, parvežti jų patirtį. Taip pat norėjome po projekto važinėti po mokyklas ir sakyti, kad štai, žiūrėkite, aš savo šikną  pakėliau nuo sofos, aš kažką padariau vardan Lietuvos ir mūsų visų, o jūs galite padaryti tą patį“, – savo siekiais dalijosi vadovas.

Neilgai trukus iš projekto apimties atsirado ne tik ekspedicija ir mokyklų lankymas, bet ir įvairiausių parodų, dokumentinių filmų kūrimas. A. Marcinkus pridėjo, kad, jo nuomone, buvo labai svarbu visuomenei parodyti, ką pamatė, išgirdo projekte, kaip atrodė kapai, kaip skyrėsi namai tarp lietuvių ir vietinių.

Dalyviai grįždavo pasikeitę

Nors „Misija Sibiras“ ekspedicijos trukdavo apytikriai po dvi savaites, tačiau jos spėdavo įsirėžti dalyvių atmintyse. A. Marcinkus papasakojo, kad dalyviai grįždavo pasikeitę.

Jis kalbėjo, kad pamatę lietuvius už tūkstančių kilometrų dalyviai pradėdavo geriau suprasti išdarkytus tautiečių likimus: „Mano supratimu, žmonės iš ten grįždavo apsivertusiomis smegenimis vien dėl to, nes jie pamatydavo užsikonservavusią dalelę Lietuvos už daug tūkstančių kilometrų“.

Taip nutikdavo, kai netgi praėjus daugiau nei 50-čiai metų nuo trėmimų, tautiečiai prašnekdavo lietuviškai. „Tai kai jie pradėdavo kalbėti sklandžia lietuvių kalba, kartais net dzūkuodami pradėti kalbėtis su ekspedicijos dalyviais, tai tikrai stovėdavo gniužulas gerklėje. Arba kai papasakodavo, ką jie prisimena iš Lietuvos, arba kad vis dar stengiasi puoselėti lietuviškas tradicijas“, – jautriais momentais dalijosi A. Marcinkus.

Nors atrodytų, kad ekspedicijos dalyviai būdavo visai nepažįstami su ištremtais lietuviais, tačiau susitikę jie iškart vieni kitus priimdavo kaip šeimos narius.

„Kai nuvažiuoji į Sibirą atsiranda tokia geografinė šeima. Ji rodo, kad lietuvis – tai savas. Kai eini pas juos [tremtinius], tai tave priima taip, kaip tavo senelė Lietuvoje, kur vos atėjus ji jau ima dėti tau varškės, uogienių, ko tik turi ant stalo. O svarbiausia, kad parodo savo šeimos albumus“, – šypteli A. Marcinkus.

Vis dar bendrauja vieni su kitais

Nepaisant to, kad projektas nevyksta jau ketverius metus, tačiau suburta bendruomenė niekur nedingo. Projekto vadovas pasidalijo, kad net ir dabar sulaukia skambučių iš dalyvių bei rengia susitikimus.

„Neseniai man skambino viena iš buvusių „Misija Sibiras“ dalyvių, kaunietė. Paskambinusi pasakė, kad tikrai žino, kad Kaune yra buvusių projekto dalyvių, kurie šiuo metu yra medikai. Pasakiau, kad yra. Ji pasakė, kad jai reikia mediko konsultacijos ir paprašė manęs pasidalinti su ja telefono numeriu. Aš pasidalinau. Tad nepaisant to, kad ji nepažinojo to žmogaus asmeniškai, jai paskambinus užteko pasakyti, kad ji yra viena iš „Misija Sibiras“ dalyvių ir jai atsidaro visos durys“, – pavyzdžiu pasidalijo vadovas.

Įdomu tai, kad net ir nepažįstantys vienas kito skirtingų metų ekspedicijų dalyviai laiko vieni kitus savais. Apie šį išskirtinumą A. Marcinkus papasakojo, jog taip yra dėl to, nes susibūrė tam tikra bendruomenė.

„Į ją nėra praėjimo kontrolės ar bilieto, bet tas statusas atsiranda, jeigu dalyvavai projekte. Vyrauja absoliutus pasitikėjimas vieni kitais, atsiranda seseriškas ir broliškas ryšys“, – aiškina A. Marcinkus.

Tam, kad ryšys nenutruktų net ir pasibaigus projektui yra daromi visų ekspedicijų dalyvių susitikimai. Pagrindiniai yra išlikę du: kalėdinis ir vasarinis. Projekto vadovas pridūrė, kad kalėdinio susitikimo metu susirinkę dalyviai prisimena senus laikus, gurkšnoja gėrimus, fotografuojasi prie kalėdinės eglutės, o vasarą keliauja į kelių dienų žygį.

Visą darbą galite skaityti „Misija Sibiras“ išliekamoji vertė- projektas, sukūręs bendruomenę Lietuvoje

Susiję