Paskui vėją, arba ar galima barstyti kremuotus palaikus
„Neverkite dėl mirusiojo, verkite dėl likusių gyvų,“ – toks dažnai liaudyje naudojamas posakis. Ir vis dėlto artimo žmogaus mirtis – skaudus įvykis visiems. Negana to, kad tenka išgyventi netektį ir atsisveikinti su artimuoju, likusiems reikia priimti svarbius sprendimus dėl mirusiojo palaikų laidojimo. Paskutiniu metu žmonės atsisako ilgų laidojimo, šarvojimo apeigų ir renkasi palaikų kremavimą.
A Sad Asian Woman Scattering The Cremated Ashes Of A Loved One From A Funeral Urn Lietuvos krematoriumo duomenimis, net 78 proc. lietuvių kremavimą vertina palankiai: tai rodo ir augantis kremuojamų palaikų skaičius. Laidotuvių apeigos, pasirinkus kremavimą, yra labiau estetiškas būdas atsisveikinti, mažiau traumuoja artimuosius. Tokios laidotuvės būna lengvesnės artimiesiems, susirinkę prisimena palikusio žmogaus gyvenimo akimirkas, būna rodomos nuotraukos, pasakojamos istorijos. Mokslininkai tvirtina, jog netgi pastebimas donorystės po mirties augimas tose šalyse, kuriose palankiau žiūrima į palaikų kremavimą. Tai grindžiama tuo, jog kai palaikai yra kremuojami, atsisveikinant artimiesiems nekyla minčių apie tai, kad laidojamas ne visas mirusiojo kūnas. Taigi, pasaulis keičiasi. Žmonės supranta, jog net miręs žmogus gali išgelbėti gyvybę kitam.
Prieš mirtį žmogus gali išreikšti savo valią būti kremuojamu, o dažnai nurodoma dar ir tai, kaip artimieji turėtų pasielgti su pelenais. Neretai būna prašoma pelenus išbarstyti jūroje, miške ar kitoje mirusiajam artimoje vietoje. Tačiau pagal dabar galiojančią Žmonių palaikų laidojimo įstatymo redakciją kremuoti palaikai gali būti laidojami kapavietėse ar kolumbariumuose, o pelenai gali būti barstomi tik kapinių palaikų barstymo laukuose. Kartais artimieji urną nori pasilikti ir saugoti namuose, tačiau taip ją laikyti galima tik tris mėnesius.
Taigi gyvieji atsiduria kryžkelėje: gerbti mirusiojo valią ir nusižengti įstatymui ar neįvykdyti artimojo noro. Tų, kurie pasirenka pirmąjį variantą, laukia baudos. O nusižengusius įstatymui rasti visai nesunku: kapsulėje su pelenais būna įdedamas žetonas su identifikaciniu numeriu.
Kyla klausimas: kodėl draudžiama kremuotus palaikus barstyti bet kur? Kremuotų palaikų barstymo skeptikai teigia, jog žmonių kremuotuose palaikuose galima rasti sunkiųjų metalų, kurie kenkia gamtai. Tačiau atlikti moksliniai tyrimai rodo, jog tai tėra mitas. Sunkiųjų metalų ar kitų gamtai arba žmogui žalingų medžiagų pelenuose nerandama. Kremuoti palaikai susidaro iš sausų kalcio fosfatų ir nedidelių kiekių mineralų, natrio ir kalio druskos. Jeigu pelenai išbarstomi didesniame plote, o ne koncentruotai, tai gali būti ir puiki trąša augmenijai.
Neseniai Seime buvo patvirtintos jau anksčiau minėto Žmonių palaikų laidojimo įstatymo pataisos. Pagal naująją įstatymo redakciją mirusiųjų pelenai galės būti išbarstomi ne arčiau kaip penki kilometrai nuo kranto Baltijos jūroje ir upėse, išskyrus urbanizuotas teritorijas, pliažus.
Atrodo, tai turėtų būti puiki išeitis ir suvaržymų panaikinimas.
Jau išsiaiškinome, jog pelenai nėra kenksmingi aplinkai. Tad kodėl Seimo patvirtintos įstatymo pataisos vis tiek tebelieka griežtos ir toliau draudžia kremuotus palaikus barstyti miškuose, parkuose ar kitose vietose?
Galbūt vertėtų pasižvalgyti kokios yra kitų šalių gerosios praktikos, atlikti moksliniai tyrimai ir darkart persvarstyti siūlomus įstatymo keitimus bei leisti artimiesiems įvykdyti mirusiųjų valią, barstant pelenus ten, kur jie iš tikrųjų norėjo?
