Jėzau Marija, kokie įdomūs sprendimai

Dėl šimto piliečių laiškų ir Vyskupų konferencijos siūlymų Seimas be jokių argumentų pakeitė Reklamos įstatymą, o teismas vėliau paskelbė neskundžiamą nutarimą, prieštaraujantį viskam, ką Lietuvos politikai deklaravo apie žodžio laisvę.

„Teismai nusprendė, kad krikščionybės Lietuvoje pašiepti nevalia“ - Rugilė Trumpytė

Tiek 2005 m., kai Danijoje laikraštis „Jyllands-Posten“ išspausdino Mahometo karikatūras, tiek ir šiemet, kai Pranašo karikatūras spausdino „Charlie Hebdo“ Prancūzijoje, gynėme saviraiškos laivę ir galimybę juoktis iš visko, įskaitant religiją. Tuo metu pasirodė ir nemažai tekstų apie tai, kaip Europos musulmonai nesugeba pritapti prie mūsų, europiečių, pamatinių vertybių, tokių kaip atvirumas, minties ir žodžio laisvė.

Tačiau kai Lietuvos gatvėse atsirado lengvai krikščionybės simbolius ironizuojančios reklamos, ėmėme taikyti kitokius standartus ir reklamos autoriui skyrėme 2 tūkst. litų baudą.

Tiek pinigų turėjo sumokėti dizaineris Robertas Kalinkinas, kurio kolekcijos pristatyme buvo vaizduojamas į Jėzų panašus vyras, mūvintis džinsus, o šalia parašyta „Jėzau, kokios Tavo kelnės!“. Autorių už „visuomenės moralės pažeidimą“ vaizduojant religinius simbolius nubaudė Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT). Sprendimą apskundus, byla nukeliavo iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT), tačiau jis nutarė tą patį.

Po tokio sprendimo kyla klausimas, ką tuomet reiškė valstybės vadovų pareiškimai, kai jie, reikšdami užuojautą Prancūzijai, vienbalsiai kritikavo bet kokius mėginimus riboti žodžio laisvę? Kiek Lietuvos realybę atspindėjo Užsienio reikalų ministerijos pranešimas arba Prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiai Prancūzijos ambasados užuojautos knygoje: „smurtas ir prievarta niekuomet nenutildys žodžio laisvės“?

Iki LVAT sprendimo atrodė, kad gyvename šalyje, kurioje (nekurstant neapykantos ir nežeminant žmonių) galime jaustis laisvi kritikuodami ar pašiepdami bet kuriuos mus supančius reiškinius. Tačiau teismai nusprendė, kad krikščionybės Lietuvoje pašiepti nevalia.

Tvirtinama, kad buvo gauta daugiau nei šimtas tikinčiųjų kreipimųsi, kuriuose raštu išreikštas pasipiktinimas reklama. Teismo nutartyje rašoma, jog tai „rodo, kad tikinčiųjų jausmai buvo pažeisti“. Danijoje po karikatūrų išspausdinimo protestavo tūkstančiai, tačiau jokia tarnyba nenusprendė, kad tai pažeidė Danijos visuomenės moralę.

Po R. Kalinkino reklamos pasirodymo imta taisyti Reklamos įstatymą, o teismas, priėmęs galutinę ir neskundžiamą nutartį, joje rėmėsi ir naujomis pataisomis. Jos atsirado Lietuvos vyskupų konferencijos siūlymu į Reklamos įstatymą įrašyti draudimą „niekinti“ religinius simbolius.

Žiūrint į „Charlie Hebdo“ publikuotas pranašo Mahometo karikatūras ir dizainerio R. Kalinkino reklamą, tampa visiškai neaišku, kodėl nematome problemos sukarikatūrinus islamo simbolius, bet aliuzijos į krikščioniškuosius sakralinius objektus mums yra netinkamos.

Pasak Vyskupų konferencijos, Reklamos įstatymas nebuvo „veiksmingas saugant tikinčiųjų interesus“, ir pateikė daugiau, jų manymu, tikinčiųjų interesus pažeidžiančių pavyzdžių: konferencijos „Login“ reklamą, sukarikatūrinusią nukryžiuotąjį, bei šūkį „Kasdienės picos duok mums šiandien“, reklamuojantį 6,66 procento nuolaidą.

Į tokią argumentaciją Seime buvo atsižvelgta ir pasiūlymai priimti. Kyla klausimas, ar Seimo nariai irgi manė, kad šios reklamos buvo netinkamos ir neturėjo papulti į mūsų viešąją erdvę? Ar šimto katalikų balsai ir Lietuvos vyskupų konferencijos pozicija apsprendžia, kas laikoma visuomenėje vyraujančiomis vertybėmis, ir kaip reaguotumėme, jei Lietuvoje atsirastų kitų religijų simbolius pašiepiančių reklamų?

Seimo interneto svetainėje skaitant prie šio įstatymo pataisų pateikiamus dokumentus nepavyksta rasti jokių argumentų, kodėl reikėjo griežtinti Reklamos įstatymą dėl religinių simbolių naudojimo. Skiltyje „Argumentai, pagrindžiantys nuomonę“ tiesiog įrašomas sprendimas papildyti straipsnius naujais punktais.

LVAT sprendimas ir įstatymo pakeitimas dar kartą iškėlė klausimą, ar pakankamai žinome ir suprantame, kas daro įtaką mūsų politikams, su kuo jie susitinka, kieno interesams atstovauja siūlydami įstatymų pataisas ar balsuodami Seimo komitetuose ir plenariniuose posėdžiuose?

Įtarimų dėl neskaidraus lobizmo ir neaiškumų būtų žymiai mažiau, jei politikai viešintų, kas bando jiems daryti įtaką ir detaliau pagrįstų savo sprendimus. Kaip gerą atskaitingumo pavyzdį galime prisiminti Europos Parlamento narę Julia Reda, kuri skelbia visus asmenis, kurie kviečia ją į susitikimus ir apie ką su jais kalbasi.

O grįžtant prie saviraiškos laisvės, galėtume prisiminti krikščionims gerai žinomą tiesą ir R. Kalinkino keliamą klausimą: jei Jėzus yra visur, kodėl jis negali būti ir reklamoje?“Teismai nusprendė, kad krikščionybės Lietuvoje pašiepti nevalia“ – Rugilė Trumpytė

Patalpinta: Komentarai