Neturtingas žurnalistas prieš turtingą šaltinį?
Neseniai viename Švedijos universitetų stebėjau dviejų profesorių ginčą. „Politikai tiek įvertino bei pervertino žiniasklaidos galią, kad ėmė mąstyti taip, tarsi patys būtų ne politikos, o žiniasklaidos dalis“, – sakė pirmasis, Kentas Aspas (Kent Asp), keturiasdešimt metų tyrinėjęs žiniasklaidos turinio ir rinkimų rezultatų sąsajas Švedijoje ir pirmasis pavartojęs terminą „mediatizacija“ (angl. mediatization). Jo teigimu, politikai tiek tiki žiniasklaidos poveikiu auditorijai, kad ne politinė, tačiau žiniasklaidos logika diktuoja, kokius klausimus partijos laiko svarbiausiais. Šaltiniai ėmė mąstyti taip, tarsi jie patys būtų žiniasklaidos dalis. Partijų rinkimų programose dominuoja tai, kas lengviausiai įtilps į televizijos formatų rėmus, kiti klausimai lieka paraštėse. Profesoriaus viena išvadų, kad visuomenės gyvenimui savo formatą primetusi žiniasklaida kaip niekada galinga, mat aukščiausia galios forma – kai kiti ima mąstyti taip pat, kaip mąstai tu.
Šaltiniai išmano puikiai, kaip žiniasklaida veikia, tačiau žurnalistai – ne visuomet ir dėl to gali būti lengviau manipuliuojami. Antrasis žurnalistikos profesorius, Gunnaras Nygrenas, tuos pačius duomenis interpretavo kitaip. Tai, kad šaltiniai iki galo perprato žiniasklaidą ir net su ja susitapatino, toli gražu nedemonstruoja žurnalistų galios. Priešingai, tai rodo, kad tradiciškai priešingą barikadų pusę „perkandę“ šaltiniai gali manipuliuoti žurnalistais. Jį neramino klausimas, kaip ir kokių žinių turėtų siekti žurnalistikos studentas, kad, nepaisant sustiprėjusių šaltinių, sugebėtų atlikti žurnalistams priskiriamą kritiškų „valdžios prižiūrėtojų“ funkciją. Kokie pokyčiai aktualiausi?
Per pastaruosius penketą metų man teko studijuoti bei dirbti tiek žiniasklaidos, tiek komunikacijos srityse Lietuvoje ir Skandinavijoje. Galima būtų paminėti keletą aktualių aplinkybių, kurios lemia, kad rankų lenkimo varžybas šiandien lengviau gali laimėti žiniasklaida manipuliuoti siekiantis šaltinis, bet ne žurnalistas.
Šiandien svarbu pasiekti, ne kad šaltiniai būtų perpratę žiniasklaidos logiką, o žurnalistai detaliai išmanytų profesionalių šaltinių darbo principus.
Pirmiausia, organizacijos bei jų vadovai, visai taip pat kaip ir Kento Aspo tyrinėti politikai, pastaraisiais dešimtmečiais be galo sureikšmino žiniasklaidą. Atstovas ryšiams su visuomene šiandien sutinkamas ne tik kiekvienoje institucijoje, bet ir kai kuriose įmonėse, turinčiose dešimt ar mažiau darbuotojų. Ženkliai išaugusi profesionalių viešųjų ryšių ekspertų armija yra ir šio sureikšminimo priežastis, ir pasekmė. Beje, pradėjęs dirbti (ar konsultuoti) tokią įmonę specialistas neretai išgirsta vadovų lūkesčius pasiekimus matuoti ne iš tiesų nuveiktais darbais, o žiniasklaidos iškarpomis. Pradėjus aiškintis, kokią naujieną ir kodėl organizacija norėtų viešinti, dažnai paaiškėja, kad darbų dar nėra nuveikta. Tačiau viešumo jau pageidaujama, nes būtent viešumas ir žinučių skaičius yra tai, ką galima pristatyti vadovybei, tarsi patvirtinant savo darbo svarbą. Tiesa, pastarieji šaltiniai, nors ir sėkmingai sava medžiaga plūsta į eterį, vargu ar yra klastingiausi. Daug svarbiau pažinti tuos, kurie turi daugiau ir ne tik planuoja, ką viešinti, bet dar kruopščiau dirba, kad tam tikrą informaciją pavyktų nuslėpti. Arba pakeisti kita, taip nukreipiant žurnalisto dėmesį.
Čia susiduriama su antrąja problema – šiandien redakcijos siekia patiekti kuo daugiau turinio, turėdamos kuo mažiau žurnalistų, tai yra, kuo mažiau pinigų išleidžiant tam turiniui sukurti. Jei prieš dvidešimt metų entuziastingai šnekant apie nenutrūkstantį naujienų srautą buvo minimos BBC ir CNN, dabar galima minėti net ir nedidelių regioninės spaudos leidinių tinklalapius bei jų socialinių tinklų paskyras. Auditorija yra visada prisijungusi ir ji nusivils, jei po kelių valandų atvertusi tinklalapį nepastebės pokyčių. Be to, ta pati nuolat prisijungusi auditorija už turinį mokėti dažniausiai nenori. Būtent todėl didelė pranešimų spaudai dalis (tų pačių, kur vėliau tampa vadovui pristatomomis žiniasklaidos iškarpomis) patenka į tinklalapių puslapius be griežtesnio filtro. Redakcijos neturi resursų tikrinti, interpretuoti ar kalbinti papildomų šaltinių. Net ir gabūs žurnalistai, jie dažnai priversti taikytis prie aplinkybių ir neturi laiko tikrinti, kokia informacija pranešime nutylėta ar nuo kurių temų šaltiniai stengiasi nukreipti dėmesį. Jie skuba užpildyti erdvę. Vartai plačiai atkelti tiek eiliniams grafomanams, tiek kitiems dėl vienų ar kitų priežasčių suinteresuotiems švystelti eteryje.
Organizacijos bei jų vadovai <…> pastaraisiais dešimtmečiais be galo sureikšmino žiniasklaidą. Atstovas ryšiams su visuomene šiandien sutinkamas ne tik kiekvienoje institucijoje, bet ir kai kuriose įmonėse, turinčiose dešimt ar mažiau darbuotojų.
Trečia, kritę žurnalistų atlyginimai ar nepastovūs laisvai samdomų žurnalistų darbo santykiai lemia, kad didelė dalis jų imasi papildomų darbų – neretai peržengdami į šaltinio teritoriją, pagal privačius užsakymus rengdami pranešimus spaudai, straipsnius ar užsakomuosius interviu. Tokia ar panaši praktika aktuali daugelyje Europos šalių, ir Lietuvoje situacija tikrai nėra blogiausia. Pavyzdžiui, Švedijoje ar Danijoje gauti pastovų darbą ką tik studijas baigusiam žurnalistui prilygsta kone stebuklui. Be to, viename seminare tiesiai šviesiai apibendrinta: darbas rimtosios žurnalistikos srityje yra prabanga, kuriai reikia užsidirbti kitur – atliekant mažiau patrauklias užduotis. Dalis žurnalistų, pavyzdžiui, dalį savaitės rengia viešųjų ryšių medžiagą institucijoms, kad likusias kelias dienas galėtų imtis žurnalistinių tyrimų. Laikoma, kad sveikatos temomis rašantis žurnalistas nenusikalsta etikai, jei po darbo kartais sukuria komercinių straipsnių kuria nors kita, su sveikata nesusijusia, tema. Dilema atsiranda tuomet, kai kurdamas užsakomąjį turinį žurnalistas susiduria su kontroversiška informacija, kurios užsakovai viešinti nenorėtų. Tuomet tas pats asmuo atsiduria tarp dviejų stovyklų: žurnalistas turėtų atstovauti visuomenės interesams ir informaciją viešinti. Komunikacijos specialistas, tarsi advokatas, yra įsipareigojęs padėti pateikti tik tą informaciją, kuri būtų naudinga užsakovo interesams.
Nepaisant išvardytų iššūkių, o galbūt kaip dėl jų, šiandien svarbu pasiekti, kad ne šaltiniai būtų perpratę žiniasklaidos logiką, o žurnalistai detaliai išmanytų profesionalių šaltinių darbo principus. Kada informacija siunčiama, kada – ne, kada sutinkama, o kada vengiama duoti interviu, kokios gali būti to priežastys ir kaip prie jų prisikasti. Nes galia gali būti ne vien tai, kad kiti tiek prie mūsų taikosi, kad net ima mąstyti taip, kaip mes. Galingas gali būti ir tas, kuris detaliai išmano priešingą barikadų pusę, bet visgi lieka savojoje. Tam reikėtų vengti išdidžios ir pabrėžtinai arogantiškos pozicijos viešųjų ryšių atžvilgiu, kuri, beje, neretai sutinkama akademinėse žurnalistų rengimo institucijose. Žurnalistas turėtų išmanyti komunikacijos strategijos kūrimo principus ne tam, kad galėtų pats tokią strategiją parengti, bet tam, kad galėtų ją atpažinti ir numatyti kelis šaltinio žingsnius į priekį. Galbūt tai padės neleisti užkalbėti dantų šnekant apie tikrą ar menamą žiniasklaidos galią, kuriai pažaboti šaltiniai meta didžiulius resursus.
