Dainiau, ką čia pjaunat?

Čia į vieną kambarį. Už kriauklės klijuosime plytelių imitaciją.

Už Dainiaus tinginiauja marios. Visi kiti šiose koordinatėse pluša. Esame Nidoje, pamario gatvėje. Dabar yra balandžio pabaiga, „priešsezoninis“ darbymetis. Įeinu į pastatą, kurį Ona Sideravičiūtė gražiai apibūdino – laivas užplaukęs ant kranto. Ona jau trečią sezoną prižiūri „Kastyčio“ ir „Gubojos“ svečių namus. Visą savaitę tykau, kada ji taps laisvesnė, jai pačiupus kelis maišelius augaliukų sėklų, kartu su diktofonu išsikraustome atgal į lauką, į „Gubojos“ kiemą. Labai noriu su Ona pasikalbėti apie tai, kaip ji ir būrys draugų, savanorių ruošia svečių namus vasarai.

Ona, prieš kelias dienas šiame kieme mačiau tokį vaizdelį: Dainius šokinėdamas per paspirtukus lakstė su lentomis, Eva ant vejos barstė trąšas, Karolis ir Mantas maišė dažus. Už kelių valandų kiemas jau buvo „estradinis“. Papasakok plačiau, ką jūs čia veikiate?

Nuo kovo pradžios „Gubojoje“ gyveno ir dirbo statybininkai. Jie čia keitė stogus, statė sienas, remontavo terasą, dirbo stambesnius apdailos darbus. O šiek tiek smulkesni darbai liko mums. Nors visi darbai, juos pradėjus, nebeatrodo smulkūs.

Bandau suskaičiuoti, kiek šiuo metu čia yra talkininkų?

Hmmm… Apie dešimt? Gal daugiau? Sunku taip greitai atsakyti, vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja. Nors karantininis pavasaris yra gan dėkingas šiai talkai. Draugai, buvę darbuotojai, savanoriai, „chebra“, „familia“, tie, kurie norėtų atvykti ir padėti dabar yra lankstesni, nes dirbant nuotoliniu būdu gali kad ir mėnesiui pasprukti.

Merginos, kodėl jūs taip darot?

(Ilga pauzė)

Taip reikia! Juk norisi, kad visiems, kurie čia atvažiuosi būtų gera.

 Edita ir Agnė išgirdusios mano klausimą kurį laiką tylomis žiūri į mane nustebusios. Radau jas trečiame aukšte, ginkluotos siurbliais ir šepetukais jos valo sienų lenteles. Patikslinsiu – jos šepetėliais valo ir siurbia kiekvieną medinę kambario lentelę. Abi nusprendė taip praleisti savo atostogas, vietoje gulėjimo paplūdimyje, valo ir šveičia. Sako, kad fizinis darbas geriausiai išvėdina galvas, o kartu dirbti čia yra mažų mažiausiai smagu.

Gal jau visi esate taip įpratę, bet ar tau pačiai neatrodo truputį unikalu, kad savo noru dirbti atvažiuoja tiek žmonių?

Manęs klausia kartais: kaip tau pavyksta suburti tokią bendruomenę, bet aš visada į tai atsakau, kad jūs čia patys viską pasidarot. Patys gaminatės bendrus pusryčius, patys ruošiate bendras vakarienes prie grilio. Žmonės patys generuoja idėjas tam, kad būtų gera jiems patiems, o vėliau ir svečiams. Man norisi, kad šios bendruomenės konceptas primintų močiutės kaimą, tetos sodą, draugų sodybą. Norisi, kad savi žmonės, kurių galėčiau suskaičiuoti kokius 300, turėtų savą vietą.

Bendras darbas tikrai daug labiau kuria bendruomeniškumą nei bendras vakarėlis. Atvažiavus ankstyvą pavasarį, kai vidiniame kiemelyje randi užuolaida uždengtą televizorių, išardytas dušo kabinas, kai dar šalta, vaizdelis neatrodo labai jaukus. Tačiau kurį laiką padažius kėdes, pakalus staktų, viską pradedi kitaip vertinti. Grįžus vasarą jau nenoromis seki, ar ta tavo dažyta kėdė nėra laužoma.

Bandžiau susigaudyti jūsų darbo dienos rutinoje. Mano kambario kaimynas iš dešinės išsiruošia devintą ryto, o kaimynas iš kairės – vienuoliktą. Kaip planuojate dieną?

Ryte kartu su Dainiumi ir Gindridu pusvalandžiui susėdame ir aptariame, ką reikėtų padaryti. Paskirstome darbus pagal kiekvieno gabumus. Kiekvieną rytą visiems atsiunčiu žinutę su jų darbais, vakare apeinam ir apžiūrim, kas pavyko. Vieni valo kambarius, kiti klijuoja plintusus, kloja dangas, keičia dušus, kažką dažo. Goda užsiims sienos tabyba. Auksarankis Karolis nuostabius dalykus gali padaryti…

„Gubojoje“ yra 21 kambarys, „Kastytyje“ – 32. Įvairaus darbo po žiemos čia pilna. „Guboją“ jau baigiame sutvarkyti, netrukus darbai kelsis į „Kastytį“. Už savaitės jau priimsime pirmuosius svečius.

Esu paprašiusi visų dirbti keturias valandas per dieną, savaitgaliai laisvi. Už šią pagalbą visi gauna namus Nidoje.

Mums kalbantis pamariu į kiemą atvažiavo mergina, ant dviračio užsidėjusi siurblį.

Eva, ką tu šiandien veiki?

Atsikėliau aštuntą ryto, skaičiau knygą, nuvažiavau į Pervalką pažiūrėti švyturio, buvau stotyje ir išiunčiau mamai laišką, atvežiau merginoms dar vieną siurblį, o dabar važiuosiu prie jūros filmuoti vėliavėlių.

Eva ir Karolis sugalvojo „Gubojoje“ kabančiame televizoriuje transliuoti vėliavėlių projekciją. Tokie ir panašūs planai, kaip Ona jau minėjo, čia gimsta dažnai. Nieko keisto, jei ruošiant vakarienę, saujelė bičų iškelia virtuvės duris, jas paobliuoja ir įstato atgal. Kad sklandžiau užsidarytų.

O kaip atrodo Tavo pačios diena? Kartais Tave matau stovint kaip švyturį ir laukiant kokio nors siuntinio, kartais lakstai ir ieškai dingusių stalų.

Rudenį pavyko tvarkingai ir ramiai uždaryti sezoną, viską sistemiškai susipakavome, tad grįžus atgal buvo daug lengviau surankioti daiktus. Tačiau vistiek sugebėjau pamesti šešis stalus – gerai, kad paaiškėjo, kad jų tiesiog nepristatė, kažkas iš draugų atveš. Tai iliustruoja pavasario chaosą.

O šiaip kiekviena mano diena yra labai skirtinga ir dinamiška. Kartais užsiimu viešaisiais pirkimais, o kartais, kaip dabar, viešaisiais čiobrelių sodinimais. Būna stumdau spintas, būna, kad „stumdau” plaukiančias kambarių rezervacijas. Sezono metu stengiuosi organizuoti darbuotojus, kad nenuvargtų ir pasidžiaugtų vasarą. Prieš sezoną darbuotojų ieškom, ir juos apmokom. Man vis atrodo, kad galėčiau kiečiau planuoti darbus, kiečiau viską daryti. Taip pat norisi dažniau išnerti iš kompiuterio ir daugiau visuose šiuose darbuose dalyvauti gyvai.

Onai subėrus visas sėklas keliavome pasižiūrėti, kaip Dainiui pavyko prie kriauklės priklijuoti plytelių imitaciją. Dažniausiai darbų rezultatais čia visi džiaugiasi, ne išimtis buvo ir plytelių imitacija. Trečiame aukšte vis dar ūžė siurbliai.

Kiek liko kambarių?

Šiame aukšte jau sutvarkėm… Vieną, du, trys, keturis, penkis… (Gabrielė skaičuoja kambarius ir ore baksnoja pirštu). Dar laukia koridorius ir norėtume pradėti antrą aukštą.

Nepavargot?

Oi ne, mes šiandien planuojam iki aštuonių.

Su Ona grįžome į kiemą, dar kartą įjungiau diktofoną, nes skaičiavome poras, kurios užsimezgė šioje bendruomenėje kartu darbuojantis, per visus metus suskaičiavome mažiausiai tris. Po valandėlės sekiau Oną su brigada vaikštant per „Kastyčio“ kambarius. Į nesibaigiančius sąrašus ji įtraukinėjo užduotis ir daiktus, kurių dar trūksta. Vasarnamių ir vasarotojų ganymas tikrai nėra ramus darbas. Senutėliai pastatai rodos tik ir tyko, kada būtų geriausia proga išmušti saugiklius arba kažką užlieti. Pokštus mėgsta krėsti ir svečiai. Tačiau Ona spinduliuoja ramybe. Kalbėdama apie kitus mėgsta bent porą kartų pakartoti, kad jai kažkas labai patinka. O aš džiaugiuosi, kad praėjus beveik mėnesiui į mano telefoną vis dar įkrenta kvietimai skubėti vakarienės iš Nidos.

Susiję