Apie šiuolaikines muzikos žurnalistikos tendencijas bei pokyčius susėdome pasikalbėti su LRT.lt portalo muzikos skilties redaktoriumi Ramūnu Zilniu, anksčiau aktyviai muzikos žurnalistikoje veikusiu Karoliu Vyšniausku bei muzikos informacijos centro apžvalgininkais Rūta Giniūnaite ir Vitalijumi Gailiumi.

Informacijos daug, tačiau nebėra jos filtro

Dar 1995 metais savo pirmąjį straipsnį parašęs Ramūnas Zilnys, teigia, kad muzikos žurnalistikoje nuo tada pasikeitė praktiškai viskas. Jei rašant į spausdintą leidinį buvo nubrėžtos tam tikros ribos, kaip reikia rašyti, limituotas spaudos ženklų skaičius, tai šiais laikais galima rašyti ilgiausią tekstą savo socialiniame tinkle. Informacija tapo prieinama vienu mygtuko paspaudimu, straipsnių apie muziką yra gana daug, tad reikia pritraukti auditoriją įvairiomis antraštėmis.

Ramūnui Zilniui pritaria ir Karolis Vyšniauskas savo pirmąjį straipsnį parašęs 2007 metais. Jis teigia, kad tuo metu, kai paskelbė savo pirmąją publikaciją, ją patalpinus į internetinę erdvę, manė, kad visi ją skaitys. Teksto patalpinimas į internetinę erdvę buvo tam tikras papildomas laiptelis, kurį reikėjo peržengti. Tačiau šiais laikais savo nuomone užtenka pasidalinti socialinėje erdvėje. Nors tekstų yra daug, tačiau jų nebereikia „perkošti“ per tam tikrą žurnalistinės priemonės filtrą. Socialiniuose tinkluose paskelbtos informacijos negalime vadinti žurnalistika, tačiau ją pateikiantys asmenys atlieka būtent tą patį vaidmenį, ką anksčiau atlikdavo muzikos žurnalistai. Galbūt pats muzikos žurnalistikos apibrėžimas nebeatitinka dabartinių realijų ir mes neteisingai įvardijame kas tai yra.

Socialinių tinklų laikais žmonės nebetapatina savęs su vienu leidiniu ar net interneto portalu. Daug dažniau prisirišame prie vieno žmogaus nuomonės ir skelbiamos informacijos. Apie tai kalba ir Rūta Giniūnaitė: „Mes sekame atskirus žmones ir žiūrime į juos lyg į tam tikrą platformą“. Pasak Rūtos, Lietuvoje yra labai daug žmonių rašančių apie muziką, tačiau to taip pat negalima pavadinti muzikos žurnalistika.

Ar muzikos žurnalistikai reikalingas objektyvumas?

Muzikos žurnalistikai, kaip jokiai kitai žurnalistikos sričiai, nebūdingas objektyvumas. Dažniausiai muzikos apžvalgos paremtos emocijomis bei asmeniniais vertinimais, o tikrosios muzikologinės apžvalgos nugrimzta tarp auditorijai nesuprantamų ir neįdomių. „Muzikos informacijos centro“ bei allaboutjazz.com portalų apžvalgininkas Vitalijus Gailius teigia, kad muzikantų išleistų albumų kurie jam nepatinka nekelia simpatijų stengiasi neapžvelginėti ir labiau susikoncentruoja į jam įdomius atlikėjus.

Jam pritaria ir Ramūnas Zilnys sakydamas, kad nors ir galima siekti objektyvumo, tačiau Lietuvoje gyvuoja tam tikras mažos šalies sindromas, kai nesinori viešai paskelbti kažko blogo, kai albumas nepatinka. Tai ypač pasidarė aktualiau karantino laikotarpiu: „Žmogus sudėjo paskutines savo jėgas, paskutinius pinigus ir tu negali pasakyti, kad, žmonės, neklausykit šito albumo.“ “

Kaip teigia Karolis Vyšniauskas, muzikantai išleisdami albumą, kuris nepatiko, nieko blogo nedaro visuomenei, tad aštresnė kritika, kaip tarkim politikų atveju, muzikos žurnalistikoje ir nėra būtina. Neretai muzikos žurnalisto sritis yra labiau sudėlioti grojaraštį ar „topą“, o ne kritikuoti žmogaus kūrybą.

Muzikos žurnalistikos platformos. Ar tikrai tekstai atgyveno?

Šiuo metu žinia apie muziką yra skleidžiama įvairiausiais kanalais – nuo jaunimo socialinio tinklo Tik tok iki žurnaluose publikuojamų tekstų. Tačiau ilguosius tekstus vis labiau išstumia platformos, tad kokias formas įgyja žurnalistika paklausiau ir savo pašnekovų.
Vitalijus Gailius sako, kad bendra amžiaus tendencija yra tokia, kad žmonės sunkiau susikoncentruoja į ilgus tekstus bei išlaiko dėmesį. Dėl šios priežasties rimtos recenzijos sunkiau pritraukia auditoriją, o jų vietą užima kitos medijos, pavyzdžiui, tinklalaidės.

Su šia nuomone sutinka ir Ramūnas Zilnys. Jis teigia, kad visos tinklalaidės ir sensacingos antraštės yra būdas auditorijai pritraukti, kai stengiamasi formatą visiškai sutrumpinti. Pasak pašnekovo, Didžiojoje Britanijoje buvo atlikti tyrimai ir pastebėta, kad auditorija atlikėjo koncertą išjungia po 5 minučių. Tai parodo dabartinės auditorijos dėmesio sukoncentravimo lygį. Kita vertus, visuomenė yra didžiuliame informacijos pertekliuje ir Ramūnas tikisi, kad atsiras tam tikra dalis skaitytojų, kuriems pabos visa greitai naudojama informacija ir bus sugrįžta prie didelės apimties tekstų.

Karolis Vyšniauskas muzikos žurnalistikoje pasigenda jaunimo, kuris galėtų apžvelgti aktualias grupes ir taip pritrauktų tam tikrą dėmesį ar bandytų atkartoti užsienyje puikiai veikiančius dalykus.

Muzikos žurnalistikos ateitis

Muzikos žurnalistikos ateitis piešiama gana įvairiai. Nuo Ramūno Zilnio minėtų grįžimo prie ilgųjų tekstų iki visiško susikoncentravimo į trumpą turinį. Trumpas video turinys šiuo metu užima labai didelę vietą industrijoje, kadangi vien Tik tok platformoje paauglių kuriamas apžvalgas peržiūri tūkstančiai žmonių ir tai daro didelę įtaką apžvelgiamoms grupėms. Tad savo pašnekovų pasiteiravau, kokią jie mato muzikos žurnalistikos ateitį.
Rūtos Giniūnaitės nuomone, jau šiuo metu interneto sraute pasimesti labai lengva ir muzikos žurnalistas taps tuo, kuris padeda naviguoti tarp šio didžiulio informacijos kiekio. Rūtai pritaria ir Vitalijus Gailius. Anot jo, keisis muzikos žurnalistikos forma, o ne turinys.
Ramūnas Zilnys be anksčiau išsakytos prognozės, kad žmonės sugrįš prie ilgo turinio, turi ir pesimistinį spėjimą – mums muziką nustatys, tarkim, Spotify algoritmas. Klausytojai dažniau klausys tam tikro dainos motyvo, o ne atskiro albumo. Kita Ramūno mintis ta, kad sekantis socialinis tinklas bus paremtas muzika (kaip Tik tok paremtas video įrašais ir t.t.)

Karolis Vyšniauskas teigia, kad muzikos žurnalistai gali pasirinkti dvi kryptis. Viena yra susikoncentruoti į tam tikrą nišą ir rašyti tik apie tam tikrą muziką (pavyzdžiui, apie džiazą), taip pritraukiant tam tikrą dalį auditorijos. Kita strategija – būti kritiškesniems tam, kas vyksta dabar, pavyzdžiui parašyti, kad grupė ba. nėra gera grupė ar naujas Andriaus Mamontovo albumas nėra geras. Pasak Karolio, šiuo metu Lietuvos muzikos žurnalistikoje jaučiama stagnacija, kai tam tikri vykstantys reiškiniai yra lyg neliečiami. Anot jo, dėl šios priežasties,  reikalingi nauji žmonės, kurie galėtų pakeisti nusistovėjusį požiūrį į šiuos dalykus.

Tad kuria kryptimi pasuks muzikos žurnalistika, šiandien atsakyti niekas negali. Žinoma tik tai, kad ji prisitaikys prie naujų industrijos pokyčių bei kurs turinį pagal to laiko auditorijos lūkesčius.

Šiuo metu, kai Lietuvoje visos nišos nėra visiškai užpildytos, svajojantiems pradėti karjerą muzikos žurnalistikoje yra pats geriausias metas. Ir kas žino, gal jūsų Tik tok socialinio tinklo kanalas bus populiariausia muzikos žurnalistikos platforma Lietuvoje.

Susiję

Draugas ar priešas?

Informacinis karas: kaip atpažinti Kremliaus propagandą ir kaip su ja kovoti