BEBAIMĖ MERGINA SU KAMERA ANT PETIES
Su Domante Stankevičiūte susitarėme susitikti jos darbo vietoje, LNK televizijos kiemelyje, Šeškinėje.
Televizijos operatorė Domantė Stankevičiūtė. Nuotrauka iš asmeninio D. Stankevičiūtės albumo Netrukus į uždarą teritoriją įlekia ir sustoja automobilis, iš jo tuoj pat iššoka žurnalistas su mikrofonu, vairuotojas ir guvi mergina. Viena ranka ji jau iš tolo moja man, o kitoje neša televizijos kamerą. Operatorių moterų Lietuvoje – vos keletas. Daugelis, apskritai, tikriausiai sakytų, kad moteriai nedera ištisą dieną visur tampytis su štatyvais ir visa kita televizine įranga. Bet panašu, kad mano pašnekovė visai nesuka dėl to galvos.
„Atsiprašau, kad vėluoju. Nenumatytas įvykis…“, – sako ji man, kukliai šypsosi ir klesteli šalia ant betoninio šaligatvio krašto.
Manau, nesuklysiu sakydama, kad įprastai žmonės svajoja sublizgėti prieš kamerą, o ne stypsoti už jos. Kodėl pasirinkai dirbti būtent šioje kameros pusėje?
Visada žavėjausi fotografija. Nesu iš tų, kurios mėgsta pozuoti prieš objektyvą, bet visada su malonumu čiumpu telefoną, filmavimo kamerą ir įamžinu aplinkinius.
Ilgainiui pradėjau vis labiau domėtis šia sritimi, stengiausi tobulėti, kurti. Šiandien šis pomėgis tapo mano kasdienybe ir darbu, kuriuo žaviuosi. Jame jokios monotonijos – atsibundi ryte ir nežinai, kur atsidursi, kaip atrodys tavo diena…
Kaip atsidūrei televizijoje?
Gyvenau Klaipėdoje, jau tada dirbau su kamera – filmuodavau reklaminius klipus. Vasarą netikėtai pasitaikė proga pavaduoti vieną čia dirbantį televizijos žinių operatorių.
Nors panašios patirties anksčiau niekada neturėjau, nutariau pasiduoti avantiūrai ir išbandyti save šioje srityje. „Švyturio arenoje“ filmavau krepšinio rungtynes ir tąkart mane pastebėjo tarp sirgalių sėdėjęs dabartinis mano darbo vadovas.
Netrukus sulaukiau jo skambučio ir pasiūlymo prisijungti prie LNK žinių tarnybos komandos. Ilgai nemąsčiau ir sutikau. Liko tik susikrauti daiktus ir atvažiuoti į Vilnių. Štai aš ir čia!
Kokių reakcijų dažniausiai sulauki iš aplinkinių? Pripažinkime, merginos su televizijos kamera ant peties kasdien nepamatysi…
Tikrai taip. Nors Vakarų Europoje tai įprastas reiškinys, Lietuvoje kol kas – retenybė. Čia žmonės vis dar linkę stebėtis ir skirstyti darbus į „vyriškus“ ir „moteriškus“.
Dažnai girdžiu replikas: „O! Mergina operatorė… Geras!“ arba „Koks netikėtas duetas…Tikėjausi dėdės su didele kamera, o čia – operatorė mergina ir vyras žurnalistas!“. Tokios reakcijos vis dar verčia nusijuokti (šypsosi).
Aš pati nematau čia nieko išskirtinio, darbas kaip darbas, tinka kiekvienam, kas tik turi pakankamai motyvacijos. Žinoma, tenka dirbti, iš pirmo žvilgsnio, su didžiule televizine įranga, tad dažnai sulaukiu aplinkinių siūlymo man padėti. Mano atsakymas visada tas pats: „ačiū, nereikia!“. Juk priėję prie kostiumu apsirengusio vyriškio gatvėje neklausiate, ar jam nereikia panešti portfelio su dokumentais. Tai čia irgi tas pats.
Stovas ir kamera – mano darbo įrankiai, kuriuos pati pasirinkau, o tai reiškia, kad sugebu su viskuo susitvarkyti savarankiškai. Tiesa, teko pakovoti, kad paneigčiau tą nusistovėjusį stereotipinį požiūrį.
O kaip į Tave žiūri kiti operatoriai? Ar tokiame darbe lengva konkuruoti su vyrais?
Pripažinsiu, pradžioje pasirodė, jog į mane žiūri šiek tiek skeptiškai. Galbūt nuogąstavo, kad kažkam kitam reikės už mane viską nešioti ir darbus atlikti… Nežinau, niekas garsiai to man nepasakė. Net jei ir buvo kažkokių abejonių, tikiuosi, kad jos seniai išgaravusios (šypsosi).
Kolegos jau žino, kad prireikus būsiu pirmoji, kuri čiups kamerą ir stovės priešakinėse linijose. Tiesa, būna situacijų, kai filmavimo vieta tampa savotišku karo lauku, visi konkuruoja vardan geresnio kadro, būna ir pasistumdo. Bet čia jau veikia elementarus kolegiškumas. Kartą piktavališkai atsistojęs kažkam prieš objektyvą, gali ir pats sulaukti to paties.
Operatorių moterų Lietuvoje yra vos trys. Ar teko susipažinti?
Taip, kiek žinau, moterų šioje srityje yra tik tiek. Viena filmuoja žinių reportažus, o kita operatorė dažniau dirba studijoje.
Neabejoju, kad visos bent kartą kokia nors forma esame susidūrusios su stereotipais. O anksčiau dar ir įranga buvo visai kitokia – kur kas sunkesnės, vadinamosios BETA, kameros, kurios medžiagą įrašinėdavo į kasetes. O kur dar stovas, kuris sveria ne ką mažiau nei pati kamera…
Labai džiaugiuosi, kad atsirado moterų, kurios parodė, kad toks darbas tinkamas ne tik vyrams! Gerbiu ir žaviuosi jomis už tai. O filmavimų metu tenka tik prasilenkti ir kolegiškai pasilabinti. Nėra laiko moteriškai plepėti! Atvažiuoji, čiumpi kamerą ir spaudi REC mygtuką! (juokiasi)
Ar kada esi „medžiojusi“ vaizdo medžiagą?
Nors televizijoje dirbu tik antrus metus, visko yra buvę.
Turbūt labiausiai įsiminė šampaną gurkšnojančių parlamentarų istorija Seime. Tąkart žurnalistė, su kuria dirbau, viename iš kabinetų pastebėjo šampano butelius (kuriuos į Seimą draudžiama įsinešti, ką jau kalbėti apie alkoholio vartojimą). Taip jau nutiko, kad Seimo narius pagavome nusikaltimo vietoje. Su žurnaliste turėjome bandyti brautis į kabinetą, gaudyti vaizdus pro durų plyšį, kol galų gale iš kabineto išėjęs Gediminas Kirkilas pareiškė, kad čia niekas nieko nevartoja, o šampanas nėra alkoholis.
Kilo skandalas, šią frazę vėliau dar ilgai linksniavo visa Lietuva, o mudviejų su žurnaliste reportažą LNK žinių tarnybos kolektyvas titulavo geriausiu tais metais.
Vadinasi, tiesa, kad televizijos kamerų žmonės vis dar prisibijo?
Deja, bet taip. Kažkodėl daugelis įsitikinę, kad per žinias viską stengiamės parodyti blogai. Būna, kad žmonės nesutinka kalbėti, nes bijo, jog „blogai juos per televizorių parodysime“. Nutinka ir taip, kad pašnekovas po pokalbio persigalvoja, prašo jo vis dėlto nerodyti per televiziją. Mano nuomone, tokios baimės yra nepagrįstos. Tikrai nesistengiame kažko sudirbti.
Žmonės kamerų gal ir prisibijo, tačiau, panašu, kad pati problemų su baimėmis tikrai neturi. Filmavai ir iš sraigtasparnio, ir ant važiuojančio keturračio…
Šis darbas, tarsi narkotikas. Jame nėra vietos baimėms (šypsosi). Jeigu yra kažkas, ką reikia nufilmuoti, net ir sunkinančiomis, nepatogiomis, o kartais gal ir ne visai saugiomis aplinkybėmis, vis tiek ieškai būdų, kaip tai padaryti. Kai paspaudi REC mygtuką, apie save nebegalvoji. Svarbiausia, kad viskas būtų užfiksuota! Viena akimi seki vaizdą kameros objektyve, o kita – jau ieškai kito kadro.
Kartą beveik visiškoje tamsoje su kamera ir vyriškais 45 dydžio guminiais batais reikėjo leistis kopėčiomis giliai po žeme, filmuoti vaizdus iš paukščio skrydžio sraigtasparnyje, skrendant oro balionu, filmavau ant bekele didžiuliu greičiu lekiančio keturračio… Dėl geresnio kadro gamykloje yra tekę pačiai pasiprašyti ekskavatoriaus, ropštis ant jo ir ant judančios transporto priemonės filmuoti trijų metrų aukštyje. Adrenalinas užplūsta ir tada, kai aplink tave ratus suka motociklininkas, atliekantis įvairiausius akrobatinius triukus, o tu niekada nežinai, kas bet kurią minutę gali nutikti.
Tokiais atvejais susitarimas yra tik vienas: „Jūs darykit, ką sugebat geriausiai, o jei prireiks, aš greit pasitrauksiu!“ (šypsosi).
