„Gerai padarytas darbas, unikalus, pats unikaliausias…“ – Skirmantą Valiulį prisimenant
Su Skirmantu Valiuliu (1938–2011) – puikiu fotografijos, kino istorijos žinovu ir vertintoju, televizijos ir kino kritiku, VU Komunikacijos fakulteto dėstytoju, kalbėjomės Vilniuje, „Žaltvykslės“ kavinėje, dar 2010 metų pavasarį. Rūpėjo aptarti lietuvių kaimiškosios tematikos fotografijos istoriją, fotografijos ir etnografijos santykį, dar kartelį stabtelėti prie 7-ojo dešimtmečio pabaigoje susiformavusios Lietuvių fotografijos mokyklos vertinimų. Skelbiame kiek sutrumpintą pokalbį, kuriame prisiliečiama prie daugelio S. Valiuliui nuolatos rūpėjusių temų.
Sovietmečiu išvis bijojo pripažinti, kad A. Smetonos laikais buvo fotografija, nebuvo galima net užsiminti, kad 1933 metais Lietuvoje jau buvo susikūrusi fotomėgėjų sąjunga. Istorijos nutraukta gija buvo atkurta tik 1991 m.
Pradėkime nuo Balio Buračo situacijos, kaip jis į meną sugrįžo. Sovietiniais metais nedraudė pripažinti B. Buračo fotografijos kaip tam tikros meno tradicijos. Pirmiausia, jis dar buvo gyvas ir po truputį reabilitavosi. Pirmasis jo meno pristatymas – Virgilijaus Juodakio knyga, išleista dar Buračui gyvam esant, su jo patarimais [Juodakis, V. Balys Buračas. Vilnius: Vaga, 1971.]. Po to, jau atsikūrus nepriklausomai Lietuvai, Aleksandro Macijausko sudarytas albumas [Balys Buračas. Fotografijos. Vilnius: Baltos lankos, 1998]. Buvo dar keletas grynai etnografinių albumų, iš kurių garsiausias – „Kryždirbystė Lietuvoje“ (1998 m.), sudarytas akademiko Antano Buračo ir Antano Stravinsko. Ten visos kryžių fotografijos. Savaip įdomus ir nedidelis tritomis, kurį išleido „Šviesa“ mokykloms [albumų trilogija: Vaikai. Portretai. Darbai ir šventės. Sudarė S.Valiulis. Vilnius: Šviesa, 2006]. Aš tekstukus rašiau. Su kuo susidūrėme: reikia pristatyti visą Buračą, reiškia, reikia ir jo aktų pristatyti…
„Portretų“ albumėlyje paskelbti B. Buračo aktai buvo didelis netikėtumas…
Dabar jau visi jo aktai surasti, nesibaido nei muziejus, eis į knygas ir į parodas. Tai vieni įdomiausių dalykų jo charakteristikai ir žanro istorijai. Atsirado ir daugiau aktininkų iš dar senesių laikų. Tai turbūt galima susieti ir su papročiais – juk ir į pirtį nuogas lekia, ir po pirties, kodėl gi ne? Tai juk gyvenimo raiška… Palyginimui pasakysiu – ką tik išėjo naujausia tėvo ir dukters, Romualdo Požerskio ir Monikos Požerskytės, knyga „Degantis žmogus“ [fotografijos iš Amerikoje, Nevados dykumoje, vykstančio alternatyvaus meno festivalio: Degantis žmogus. Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2009. – Red.]. Tai irgi etnografija, šių dienų mūsų etnografija, antropologija ir akto fotografija. Iš esmės, visa knyga – kūno karnavalas ir ta Amerikos svajonė. Gerai padarytas darbas, unikalus, pats unikaliausias.
Taip Buračas ir sugrįžta, kažkuo vis nustebindamas. Buračo renomė buvo atstatytas, savo metu išleidus ne tik etnografinę, bet ir meninės fotografijos knygą. Ir turbūt pagrindinis bus Nacionalinio muziejaus projektas, berods šešių tomų, – visas Buračas bus išleistas pirmu moksliniu leidiniu.
Ir jo tekstų dvi knygos išleistos [Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius: Mintis, 1993; Pasakojimai ir padavimai. Vilnius: Mintis, 1996] – jis labai daug rašė ir daug spausdino… Bet nebūtinai tekstas suderintas su fotografija, o kai kur suderintas…
Labai įdomi tema – fotografija ir tekstas…
Ši tradicija turi bent porą autorių Lietuvoje. Rašydami tekstus prie savo fotografijų, daugiausia ją tęsia broliai Algimantas ir Mindaugas Černiauskai. Bet jie rašo ne grynai etnografinius, ne papročių aprašymus. Jie papildo fotografiją gražiu literatūriniu, kartais net religiniu tekstu, pavyzdžiui, malda ir fotografija… Ir dar turi vieną unikalią savybę: brolis Mindaugas fotografijas skaito kaip noveles, balsu. Jeigu kas įrašytų tą garsinį pasakojimą, kokiu balsu, kaip pasakoja – tai unikumas. Tiesiog atsistoja, ir per 10 minučių sukurta garsinė novelė, kitaip nepavadinsi. Jei kas susidomėtų, gal net radijui ar televizijai dovana būtų… Kadangi jie gyvena toli, niekas tų novelių nenuvažiuoja. Kai Rašytojų sąjungoje pristatant albumą [Fotografija. I knyga. Molėtų krašto muziejus, 2009] paskaitė apie fotografiją „Žmogus, einantis namo“, koks buvo to žmogaus likimas, visi nustėro…
Fotografijoms tekstus rašydavo Romualdas Rakauskas. Jo jaunystės svajonė – kad tekstas ir fotografija eitų greta, labai didelį naują barą išplėtė. Dabar jis grįžo į „Nemuną“, rašo ir kaip publicistas, ir kaip kritikas, ir vėl susidėjo su poetais – jiems savo nuotraukas duoda, išleido albumą „Įkvėpimo žemė“ su rašytojų ir jų tėviškių fotografijomis [Įkvėpimo žemė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998]…
Viktorija Daujotytė rašė tekstus Algimanto Kunčiaus albumui [Debesų knyga. Vilnius: Alma littera, 2008], Elvyra Kučinskaitė – Edžio Jurčio fotografijų knygai apie Žuvinto ežerą ir jo gulbes [Tyla iš gervių plunksnų. Vilnius: Alma littera, 2008]. Bet tekstas geresnis negu fotografijos, žmogus, kuris visą brandųjį gyvenimą fotografavo AIDS, visokius socialinius reiškinius Amerikoje, staiga peršoko į gamtą, ir net geriausias fotoaparatas nepadeda, jau nėra to, kas jo stiprybė, nėra. Rimtas fotografas, knyga apie AIDS [Gijos. Klaipėda: Eglės leidykla, 2004] – puikios fotografijos, žmogus pats gyvenęs tose kolonijose, bendrijose, butuose…
Bet kalbant apie teksto ir fotografijos ryšį – pirmas tą tradiciją pradėjo Balys Buračas, nežinau, kad daugiau kas nors būtų tą temą plėtojęs. Jam esame dėkingi, bet nepakankamai apmąstome tą tradiciją. Etnografai sako: per daug populiaru, bet tuomet galime sakyti – jo fotografija per daug meniška. Girdėjau tokių vertinimų: mums nereikia jokio meno, jis – etnografas, dokumentininkas, ir išleiskime tą šešiatomį kaip etnografiją, dokumentiką. Bet tuomet bus pilni raštų rinkiniai, bet gali nebebūti meninio rinkinio. Kyla akademinė pagunda visą Balį Buračą pateikti kaip dokumentiką. Manau, taip neatsitiks …
Galėtų kilti klausimas, kas fotografijoje geriau dokumentuoja laikmetį – užfiksuotos etnografinės detalės ar meninė pagava, sugebėjimas perteikti nuotaiką, šviesą, unikalią laikmečio dvasią…
Joanas Fontcuberta Ispanijoje parengė fotografijos istorijai skirtą knygą, ji išleista ir angliškai [straipsnių rinktinė Photography. Crisis of History. Sud. Joan Fontcuberta. Actar, 2001]. Jis rašo, kad šiuolaikinėje fotografijos istorijoje nebegali būti vieno požiūrio – Agnės Narušytės, Margaritos Matulytės arba Valiulio, negali būti vienos akademinės interpretacijos. Gali būti požiūrių visuma ar rinkinys su įvairiais požiūriais, vienas autorius tiriamas įvairiais požiūriais. Tada dar įdomiau – į fotografiją gali žiūrėti ir kaip į antropologiją, ir kaip į meną, ir kaip į socialinio gyvenimo atspindžius.
Fotografiją lydi tekstas ir Klaudijaus Driskiaus albume „Prie Sartų“ – čia komentuojamos ir fotografavimo aplinkybės, ir žmonių likimai…
Tai taip pat gera tradicija. Ši knyga pasirodė jau naujų laikų kontekste, sakyčiau, toks sugrįžimas į kaimą su nostalgija. Naujų laikų kontekste ir A. Narušytė, ir kiti postmodernistai labai daug remiasi Martynu Heidegeriu. Bet iš esmės M. Heidegeris yra kaimo kultūros ir kaimo žmogaus filosofas, jis tai ir pats pripažino. Žymiausias praeito šimtmečio pabaigos filosofas, padaręs stiprią įtaką pasauliui savąja fenomenologine metodologija ir filosofija, iš kaimo kilo ir į kaimą grįžo. Bažnytkaimyje gimė, tame pačiame bažnytkaimyje, kur vaikystėje po kapines lakstė, ir palaidotas. Unikumas – filosofijos tezę, jog sugrįžimas namo ir yra egzistencija, jis tiesiog realizavo gyvenimu. Mes šią patirtį esame kiek vienpusiškai išstudijavę. A. Narušytės knyga, teoriniu ir praktiniu požiūriu, puiki [Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje. Vilnius: Dailės akademijos leidykla, 2008], bet, remiantis tuo pačiu šaltiniu, galima ir kitaip interpretuoti mūsų klasikinę fotografiją, ypač besiremiančią B. Buračo tradicija, ir šiandien dažnai niekinamą arba supriešinamą su miestiečių kultūra. Numetame tą kaimo tradiciją kaip pasenusią, konservatyvią, niekam nereikalingą. Bet kaip pažiūrėsime: Heidegerio filosofijoje ji visiškai ne konservatyvi, o atvirkščiai – labai pažangi. Taip pat ir Arvydo Šliogerio filosofijoje. Dar vienas fenomenas – didžiausias fotografijos bičiulis filosofijoje yra A. Šliogeris, tiesa, jis vieną autorių labai myli – A. Kunčių, bet ir prieš A. Sutkų nieko prieš… Kai Sutkui reikėjo teikti nacionalinę premiją, Šliogeris buvo geriausias recenzentas. Žinau, jeigu kviesi Šliogerį, jis gins fotografiją… Heidegeris irgi puikiai gynė poeziją, ir tapybą nepaprastai gerai išmanė.
Tai štai, kaimiška tradicija, XX a. vidurys. Reikia pasižiūrėti iš Heidegerio taško, ką reiškia sugrįžimas namo – jis turėjo daug prasmių, ne tik filosofinę… Sugrįžimas iš Sibiro – kokia tema, kiek knygų jau pasirodė ir dar pasirodys. Arba sugrįžimas iš emigracijos – ir dabar tebesitęsiantis procesas, labai sudėtinga tema – globalinė Lietuva. Terminai keičiasi, bet esmė ta pati – išlieka sugrįžimo namo tema…
A. Šliogeris kalba apie išėjimo iš namų dokumentą literatūroje (B. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius“). Ar kaimiškosios tematikos fotografija yra išėjimo dokumentas, ar grįžimas ir naujas atradimas to, kas visą laiką buvo šalia?
Tai priklauso ir nuo socialinių pokyčių. Manau, kad labai daug kas ilgėjosi to, kas buvo iki Valakų reformos. Daug kas ilgėjosi dvaro, kai jis nunyko, o juk lietuviško atgimimo metu buvo tokia konfrontacija su dvarais, atrodė, kad dvarai niekada negrįš, dar sovietai praėjo su kūju… Po to kas prasidėjo? Artimesni metai – kėlimasis į vienkiemius. Koks buvo sodžiaus ilgesys, prisiminkime Vincą Mickevičių-Krėvę… Beje, Buračas idealizuoja ne vienkiemius, o sodžių. Su ilgomis gatvėmis, dainomis, tradicijomis – kryžium prasideda ir kryžiumi užsibaigia ulyčia. O vienkiemius pradėjome idealizuoti jau pokario metais, kai pradėjo vežti į Sibirą. Brolių Černiauskų fotografija – tai vienkiemių ilgesys, paskutinių vienkiemių griuvimas, – arba liko po kokį vieną žmogelį, arba neliko nieko. Tai vyko nuo melioracijos laikų. Iš esmės, socialiniu požiūriu, tai pažangus procesas – gyventi naujame miestelyje su visais patogumais, atrodo, žingsnis į priekį….
Socialiniai pokyčiai lėmė ir nostalgijos pobūdį – socialinį pagal kilmę, ar pagal tai, kas kada ką paliko. Manyčiau, tarp kartų atsiranda didžiuliai išretinto laiko tarpai… Bet pagal Heidegerio požiūrį, nebesvarbūs nei socialiniai pokyčiai, nesvarbu, kad tu kaime negyveni, – sugrįžimas namo – tai yra sugrįžimas į egzistenciją. Į tai, ką Šliogeris vadina Niekiu, kuris visą laiką turi būti kalbinamas ir visada lieka mįslė… Man įdomi XX a. vidurio lietuvių fotografija – kaip ji kalbina tą egzistenciją. Ne socialinė, net ne psichologinė ta nostalgija, nors ir tai labai svarbu – daugelis iš mūsų kartos išgyvena tą išėjimą į miestą… Jie tai pateisina, bet pasako ir daugiau – pirmoji Narušytė tai užgriebė, bet ne viską… Vyresnė, okupacinė karta, kuri išgyveno visą šitą laikotarpį, pasakė daugiau, daug daugiau – atsakė į tą nuolatinį klausimą, kas yra egzistencija… Kad ir keista, neturėdama nei tos terminijos, nei Heidegerį išsivertusi, rusų kritika nuolat minėjo, jog Lietuvos fotografija kalba ne apie buitį, bet apie būtį. Ne veltui pradėjo versti rusų klasikus, jau perleistas Levas Aninskis [Aninskis, Levas. Saulės šakose: apybraižos apie lietuvių fotografiją. Iš rusų kalbos vertė Stanislovas Žvirgždas. Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2009.], – vienas žymiausių disidentų, puikiai gyvuoja Maskvoje…
Kaip ir Romualdas Ozolas, manau, kad XX a. viduryje turėjome geriausią Europoj fotografiją Lietuvoje. Visais parametrais.
Panašiai pasakoma ir apie to meto lietuvių poeziją…
Čia nieko nuostabaus, Heidegeris fotografijos ir neminėjo, bet poeziją jis kėlė kaip ir Sigitas Geda – poetas yra Dievas. Yra kūrėjas, jo medžiaga yra pati kalba. Ir fotografija yra pati medžiaga. Čia labai gili tema. Sutkus visą laiką ragino – tik neatsiskirkite nuo kitų menų, – nes visų mintys labai panašios, ne tik protestinės, bet ir pozicinės…
Kokio lygio etnografija atsispindi fotografijoje? Visų pirma, ta, kuri tiesiogiai atėjo iš Buračo, – ritualai. Ritualus pirmieji įvertino ne lietuviai, o rusai, toks Viktoras Diominas iš Maskvos net knygą parašė apie ritualus lietuvių fotografijoje. Jam lietuviai padėjo, bet ir pats pasiskaitė, kokie yra religiniai, kokie kultūriniai ritualai… Didžiuma dalykų susiję su tais ritualais. Kad ir Rasos šventės – koks puikus Vytauto Daraškevičiaus albumas [Trumpiausios nakties paslaptis. Vilnius: Kronta, 2010], per kiek metų sukaupta tradicija. Šis autorius vienintelis mus įvedė ir į globaliąją tradiciją [V. Daraškevičius – Kinijoje rengiamos etnografinės fotografijos parodos dalyvis ir laureatas], – Kinija vienintelė rengia globalines etnografinės fotografijos šventes.
Požerskio „Atlaidai“ – puikus dalykas, gaila, kad pirmiausia Čikagoje išleista, ne Lietuvoje. Apie tą draudžiamąjį laiką – ten daug pasislėpusių veidų žiūri per tvorą, ir jie dairosi ne tik iš smalsumo – dirbo ir saugumo agentai, ir kaimynas labai atsargus. Visa pokario Lietuva matyt tuose veiduose, o kunigų veidų nematyti… Jis, kaip miesto vaikas, sustojo ties pačiu šventiniu ritualu. O jei būtų fiksavęs tą ritualą iš vidaus, būtų tokių giluminių dalykų – nuo ruošimo pirmajai komunijai iki laidotuvių… Dabar pagrindinis ritualas yra laidotuvės. Aleksandras Macijauskas išleido puikią knygą „Atmintis / kelias į tylą“ [Atmintis / kelias į tylą. Arx Baltica, 2006], Aleksandras Ostašenkovas „Mirties sodą“ [Mirties sodas. Šiaulių nevyriausybinių organizacijų konfederacija, 2008]… Tai jau ne vien lietuviškas ritualas, – radau net keturias knygas apie mirtį Europoje, net laidojimo papročius Lietuvoje, ir antkapiai, kapai… Iš kur tai? Neabejoju, jog tai civilizacijos laidotuvės, pritariu tolimai kolegei iš Amerikos Susanai Sontag. Ji dar R. Niksono laikais pasakė – civilizacija miršta, kaip jūs nematote? Laidotuvės – tai dar vienas pabaigos pagražinimas. Kaip ta R. Požerskio knyga [Degantis žmogus] – krizė, velniava, terorizmas siautėja, o kaip gražiai atrodo ta Amerikos svajonė…Yra viena pusė – politinė, gąsdinanti, bet ta krizė tokiu būdu ir įveikiama… Kadangi dabar apie mirtį uždrausta kalbėti, ji palaipsniui išstumiama iš viešojo gyvenimo – iš namų, buto į ritualines įstaigas, po to jau nebelaidos kūno, laidos pelenus, paskui į kolumbariumą – vis išstumiama, vis išstumia civilizacija tą mirtį, tai ji sugrįžta tokiu keistu pavidalu, kaip labai graži apeiga – ir į filmus, ir į fotografiją… Mes juk esame Europos Sąjungos Kapinių priežiūros programos nariai. Labai tas kapines populiarina Bolonės sutartis. Anksčiau iš A. Macijausko tyčiojosi – kas pirks, kam reikalinga, dabar niekas taip nesako…
Bet A. Macijausko fotografijoje svarbiau nei kapinės yra tai, kas už kapinių tvoros, – tai liudija gyvenimo šventimą, iš esmės tai valstietiškas, pozityvus santykis su mirtimi…
Kaip artėdamas prie mirties sakė Sigitas Geda, – mūsų amžiuje jau reikia rinktis mirusiųjų bičiulystę. Tą patį sakė ir Heidegeris – bendrauti su mirusiaisias prieš mirtį reikia… Tai yra tikrasis sugrįžimas namo, nes tu su juo tuoj susitiksi. Marina Cvetajeva tą patį sakiusi – bendraukime su mirusiu žmogumi šermenų situacijoje, nes jis baisiai vienišas – dar nepažįsta tų, pas kuriuos eina, o nuo mūsų jau atsiskyręs… Tai atsispindi poetų kūryboje, manau, tai susiję ir su A. Macijausko knyga – gal ne viską tiesiogiai jis išsako, bet jaučia tą pasaulėjautą, valstietiškos kultūros prasme.
Fotografijos istorijoje yra žinių, kad XIX a. pabaigoje, fotografijos atsiradimo laikais, mirusįjį dar sodindavo į kėdę ir fotografuodavo. Taip rašoma apie 1863 metų sukilėlius. Etnografijoje tikrai taip būdavo, tik fotografijos neišlikusios, neturime ką parodyti. Taip tradicija perėjo į vaizdo kūrimo meną.Visą laiką ieškant, galima kažką surasti.
O mene mirtis dažniausiai deheroizuota – toks civilizacijos veidas…
Tie ritualai tiek įaugę. Ir A. Kunčiaus „Sekmadieniai“ – tai ritualinis ėjimas į bažnyčią. Cenzūra tai puikiai atpažino ir neleido išleisti katalogo, nors jokių vėliavų, jokių kunigų ten nėra, bet kodėl jie ten vorele parugėm traukia…
Vienas veikėjas, neseniai miręs, jei fotografijoje pamatydavo pamiškėje kokį kryžių, sakydavo: ko jūs čia kišat miškinio kapą… Labai tabuizuota tema buvo. Kapines dar galėjo fotografuoti, bet pavienis kaimas, dar su kryžiumi – labai jau blogai. Dabar kitaip.
Kitas sluoksnis – arčiau gyvenimo – tai vaikystės nostalgija. Čia jau R. Rakauskas, „Žydėjimas“… Kunčius per „Sekmadienius“ vaikystę išreiškė ir daugiau prie jos negrįžta…
Vienas Rakausko ciklas – su keistais tarsi išsigimusiais veidais. Galvojau, kad jis juos specialiai medžioja, bet dabar supratau, kad ne. Kaime buvo visko – nuo išmintingo iki durniaus, visi archetipai, kaip F. Felinio filmuose. O kokių linksmų senolių ir kokių išsigimėlių būta vaikystėje… Tik dabar man atmintyje atsikuria – viešpatie, buvo kaime ir homoseksualų, ir davatkų, tik mes vaikystėje nesugebėjome pažinti. Tolerancija kaimiška – pašaipi, ironiška. Kaimo požiūris kartais šiurpokas – vyrai, prisigėrę alaus, ratu apstoję, į ausis kaimo liliputui prišlapino, – toks ritualas… Kraupoka, bet buvo, neišmesi, tai atrodė pokštas, humoras – tokio humoro ir dabar televizijoje pamatome…
Subtiliausia A. Sutkaus nostalgija. Jo vaikystė psichologiškai labai tikra, labai tikri tie vaikai, ir vėl veriasi klodas po klodo, kas ta vaikystė – žiūri nuotraukoje: du žydukai, susitraukę su portfeliais Vilniaus gatve traukia į mokyklą – išlikę po holokausto… Koks motyvas užfiksuotas, kokia tema… Gal fotografuodamas net nepagalvojo, kokį momentą pagavo… Labai mėgsta fotografuoti vaikus su tėvu ar motina, bet niekada nebūna kartu…
Fotografijai vidinis stimulas buvo nostalgija, sugrįžimas namo, ir kiekvienas tai pagal savo modelį parodo. Anksčiau apibrėždavome: Rakauskas – lyrikas, romantikas, Sutkus – psichologas, Kunčius – psichologas, portretininkas, bet jam labai artimas ir postmodernizmas, nes nuobodžius, banalius siužetus mėgo. Yra šios kartos nutilusių fotografų – kaip Julius Vaicekauskas, kaime gyvena, kitų knygas leidžia. Yra tragiškai žuvusių, kaip Vitas Luckus – jis buvo ekspresionistas. Vienos kartos, bet likimai skirtingi… Būta labai skirtingų stilių ir skirtingų braižų. Vitalijų Butyriną dabar dažniausiai sieja su siurrealizmu. Jis ieškojo savo stiliaus – montažai, bet vis tiek jam prikišo, kad čia M. K. Čiurlionio pėdsakai. Ilgą laiką buvo neįvertintas. Dabar dar suranda naujų asmenybių, pavyzdžiui, Povilas Karpavičius – paskaitininkas, diskutuotojas, eksperimentatorius, B. Buračo bičiulis, bet nesukęs į kaimą, nefotografavęs kaimo, daręs ateljė darbus. Pirmomis dienomis po karo pabaigos fotografavo sugriautą Prūsiją, buvo specialiai pasamdytas, – tai fotografija, kurios dar nematėme, iki šiol nežinojome. Sugrįžtame su nostalgija prie tokių asmenybių, kurių seniau net nepažinojome… Taigi, tai buvo labai įvairus sambūris, ne mokykla. Tas įvairumas padeda ir toliau mūsų fotografiją rutulioti.
Anos kartos labai stiprus sąlytis su menu. Juokdavomės, Sutkus – nebaigęs nė vieno kurso – intelektualas. Jis puikiai išmano poeziją, skaitydavo Nobelio premijos laureatus, kai čia niekas neskaitė, gaudavo, kadangi siuntinėdavo fotografijas, eksponavo darbus užsienyje, iš ten jam atsiųsdavo, ir kitiems duodavo paskaityti… Skaitė filosofijos knygas ir dabar skaito – retos knygos, kuri sukelia polemiką, nėra skaitęs …
Įdomu, kiek tuo metu – 7–8 dešimtmetyje – skirtingų menų atstovai bendravo… Kas juos siejo?
Labai stipriai bendradarbiavo. Juos siejo keisti dalykai… Steigiantis Fotomenininkų sąjungai, atsimenu, fotomenininkų kavinėje diskusijoje S. Geda pakelia ranką: „Šūds ta fotografija, nieko ten nėra.“ Tuojau kyla polemika, reikia įrodinėti, „šūds“ ar ne… Bet ateina į aptarimą, kavą geria… Tai argumentas CK – žiūrėkite, S. Geda keikia tą fotografiją, vadinasi, reikia ją palaikyti. Grafikas Vytautas Kalinauskas dirbo su fotografija, parodas eksponavo, katalogus darė, būdavo redkolegijos narys – labai inteligentiškas, subtilaus skonio. Dailininkas Bronius Leonavičius – irgi to paties konflikto tęsinys: kai Sutkui reikėjo skirti nacionalinę premiją: „Bet pasižiūrėkite, nėra jokios kompozicijos…“, puikiai suvokia, kad fotografijos paslaptys yra kitur… Bet man patinka, kad viešumoje, ne už durų… Iš tų santykių įtemptumo, konfliktiškumo, kaip ir Juozo Miltinio teatre, gimdavo ir tikra draugystė, ir tikri kūriniai. O ne iš nuolaidžiavimo, pataikavimo, gyrimo… Tai padėjo fotografijai grūdintis ir augti. Kunčių Antanas Gudaitis mokė: ateina į parodas, pasižiūri, patyli… Fotografiją įsileido kaip meną, kai suprato, kad tai toks kultūrinis veiksnys! O kino į Lietuvos kultūrą neįsileido, nes daugeliu atveju nesurado nacionalinės šaknies. Dokumentika, Robertas Verba – kas kita, bet paskui kitur nuėjo… Per Sąjūdį nebuvo sambūrio, kuriame nubūtų Verbos su kamera. Teko kartu su juo važinėti po visą Pabaltįjį, norėjo įkurti etnografinio pobūdžio videocentrą. Niekas nesuprato: koks menininkas su videokamera, – neprofesionalas, mėgėjas…
Iš kino – Raimondas Vabalas artimiausias, Vytautas Žalakevičius buvo artimas savo tematika, bet pora filmų, ir teko braukt į Maskvą – daugiau nepadarytų darbų nei padarytų… Kinas spėjo gimti ir buvo užsmaugtas. O fotografija paliko žymiai daugiau, daug gilesnių klodų. Gerai, kad nedegino archyvų, kad neišvežė į užsienį.
Kiekviena karta turi savo sambūrį, dabar apie save subūręs Vytautas Michelkevičius, medijų praktikas, – labai įdomi karta, užsienis šalia, visko semiasi… Bet senoji karta labai daug savo turėjo, o čia – pirmiausia prisisemia, o paskui mėgina ką nors savito sukurti – o tai daug sunkiau, tuomet reikia tokio lygio talento kaip Alvydas Lukys, kuris viską žino, bet gali mesti iššūkį ir rašyti dienoraštį su mobiliuoju… [Būtasis tęstinis, serija „Kita fotografija“. Vilnius: Kitos knygos, 2008]. O aną kartą pamatę, išsyk žino, kad iš Lietuvos ta fotografija, atpažįstama ta mokykla…
O kas vyko panašiu metu kaimynystėje, kokia buvo latvių, estų 7-ojo dešimtmečio fotografija?
R. Ozolas sakė: su rusais mes nelenktyniavome, nes buvome pirmi, jie iš mūsų mokėsi. Su latviais ir estais nelenktyniavome, nes panašiu keliu ėjome, esame ir bendras parodas darę. Bet ėjome skirtingais keliais – latvių fotografija labiau linkusi prie dailės, mūsų fotografija prie dailės nelimpa… Yra ir etnografijos, bet jie išsiugdę ir dailės jausmą, tikriausiai tai susiję su kultūra… Estus veikė suomiai – jie buvo kitokie, derino modernizmą su stipriu nacionalinės kultūros jausmu. Estams ne viską pavyko perimti, jie prieštaringesni. Bet išsiskirdavo…
Sudėtingesni santykiai su Lenkija – jie turi puikią fotografijos istoriją. Kas mane nustebino, pavarčius jų XX a. fotografijos rinktinę, – daugiau kaip trečdalis fotografų yra iš Vilniaus krašto, iš LDK, iš Jano Bulhako… Kodėl? Bulhakas laikėsi minties, kad ir poetus, ir fotografus gimdo peizažas, kūdikystė… Ir Česlovas Milošas taip rašė. Jonas Mekas filme gerdamas vyną ant Niujorko dangoraižio taip pat dainuoja liaudies dainą iš Biržų apylinkių. Dar prieš teroristų išpuolį. Jis tai jautė, ir Milošas jautė. Bet kaip gali ateiti tas jausmas, kai nebėra nei valstybės, nei kalbos… Bulhako knygą apie Lietuvos dvarus skaičiau kaip Simoną Daukantą – taip įdomiai parašyta, toks „Anykščių šilelis“. Koks poetas fotografijoje! Viso didžiojo arealo, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės… Ne veltui ir baltarusiai, ir lenkai, ir mes ėmėme jį dalytis, ir per kelis dešimtmečius pakankamai gerai pasidalijome – kam kapinės, kam fotografijos, kam tekstai…
Su Buraču tik nesusiejame, nes Bulhakas kaimo tematiką, etnografinę fotografiją greitai metė – perėjo į miesto tematiką. Jaunystėje, kai buvo tas dvaras, padirbėjo, labai įdomiai aprašė – jis buvo dvarų etnografijos žmogus. Bet į kaimą nesileido, negalėjo ten leistis, – arčiau lenkų kultūros, bajoriškos išdavystės… Džiaugiamės, kad jau sulaukėme Buračui ir Bulhakui skirtų labai rimtų studijų ir mokslinių konferencijų, turime jau su kuo lyginti, galime lyginti ir su kaimynais…
Su čekais sovietiniais metais buvo labai geri santykiai, jie ten leido keletą labai gerų žurnalų, taip pat ir tarptautinių, ir per juos daug kas išėjo į Europą, bet čia jau asmeniniai kontaktai, slaptieji ryšiai buvo svarbūs. Ir į Bulgariją buvome išėję. Labai geri santykiai buvo su VDR ir su Vakarų Vokietija, parengta keletas gerų knygų, pavyzdžiui, Leipcige paruošta lietuvių fotografijos istorija – pirma lietuvių fotografijos istorija vokiečių kalba, labai naudinga būtų ją turėti, bet griuvo Berlyno siena, nespėjo išeiti. Vakarų Vokietijoje prikergė ir Tarybų Sąjungą (iš politinio budrumo) – nors trečdalis ten lietuvių, bet vis tiek… Ir Čekijoje buvo paruošta knyga, bet nespėjo išeiti. Rumunai išleido Macijauską…
Dar grįžkime prie fotografijos ir etnografijos temos. Esate prasitaręs, kad to meto fotografiją galima sieti su rezistencine laikysena, priešinimusi ideologizuotai tikrovei…
Lenkijoje viename kino festivalyje buvo diskusija panašia tema – etiniu požiūriu disidentas negali jaustis pranašesnis už tą, kuris nebuvo disidentas. Po to jau vertinama, kas ką darė, kas ką sukūrė.
Dokumentuose ir nurodymuose televizijoje 1968 m. buvo oficialiai uždrausta minėti net žodį etnografija – tai liečia medijas. Man atrodo, po to draudimo Henrikas Šablevičius paliko televiziją, pasakė: žuvis pūva nuo galvos… Mūsų J. Januitis tokių įsakymų negalėjo duoti, galėjo tik vykdyti…
Buvo kartais mėginama „eiti žirgu“. Kaip buvo mėginta nuslopinti gruzinišką kiną? Sugalvojo tokį triuškinimą – pirmiausia per spaudą – kad tai stilizacija, tolima tarybiniam gyvenimui, kad jie labai konservatyvūs, uždari… Tada E. Ševardnadzė pats atvyko į Maskvą (jau buvo KP sekretorius) su kino kritikais, paaiškinti, kaip gruzinai žiūri į savo kiną… Tai maždaug 1972 m. – Otaro Joselianio filmai „Gyveno strazdas giesmininkas“ ir „Krintantys lapai“. Tokius filmus negėda ir ginti, tai vertybė.
Dabar ir Europos Sąjungai etnografija rūpi, anksčiau tas santykis buvo skeptiškas. Amerikoje labai išaugo afroamerikiečių, ispanakalbių, indėnų kinas, jau yra eskimų, maorių kinas. Vienijimasis globalinėje erdvėje duoda įdomių postūmių ir nacionaliniams reiškiniams, atskiroms kultūros studijoms, ne tik dokumentiniam, bet ir vaidybiniam kinui. Taip labai paįvairinamas kultūros pasaulis. Būtų proga ir lietuviams išeiti su savo kinu, bet mes vis dar kalbame, kaip sukursime istorinį kiną arba holivudinę melodramą.
Raginimas grįžti prie ištakų reikalingas ir palaikymo, ne tik finansinio, bet politinio sprendimo. Keista, kaip etnografija buvo išmesta iš mokyklos programų, palikta kaip šokių pamokėlė su dainomis…
Pradėjome kalbą apie B. Buračą, o pabaigai klausčiau apie Rimaldo Vikšraičio kaimo tematikos fotografiją. Vienas – tapatybės ikona, kito knyga pradedama teiginiu, kad jo fotografijomis niekada nebus iliustruojamos lietuvių tapatybės studijos…
Juk ilgokai ir visus Kristijono Donelaičio keiksmažodžius išmesdavo – visus šūdus. Po to ateina laikas, kai tai vėl pripažįstama…
Daug kam jis nepriimtinas. Yra daug kas nerodyta ir nerodoma. Gerai, kad netoli Donelaičio žemės gyvena, daug kas persiduoda žemės krauju. Jis man artimas kaip A. Macijauskas – ne ironija, o sarkazmas, kartais groteskas…
Jis fiziškai užrakintas vienoj erdvėj ir toli nevažiuoja – toj mažoj erdvėj sukuria universaliją, vienos kartos likimą. Ir nebūtinai socialine prasme – kiek prasigėrė, kas mirė… Galima surasti ir sudėtingesnį paaiškinimą. Buvau viename kolūkyje ir atradau vietą, kur viename kaime buvo 17 pakaruoklių – buvau užsirašęs visas jų istorijas…
Tokioj kultūringoj Suvalkijoj – ne toks senas, o jo klasės draugų jau daugumos nebėra… Tai ne narkomanija, tai ne socialinio skurdo, o kitaip pamatyta kitokia fotografija.
Yra vienas autorius, kuris ilgai dirbo Ukrainoje, ir vienas japonas, kuris Tokijo miestą yra nufotografavęs visais pjūviais – tai ne socialinė fotografija, ne pragaras, o kažkas panašaus į Dantę. Čia apie lietuvio tapatybę labai daug galima pasakyti.
Kas siejasi su B. Buraču – tam tikras požiūrio sveikumas, natūralumas. Kaip moterys aiškinasi, kodėl jos sutinka būti [Vikšraičio] fotografuojamos nuogos – sako, jos žiūri į glamūrinę fotografiją: šitaip pripuošta, šitaip pridaryta, o ar mes ne gražios? Bet tai natūralus grožio supratimas… Čia ir atsiskleidžia giluminė prasmė – kas yra tapatybė. Tikriausiai apie kaimo moters tapatybę mes mažai žinome, galvojame – koservatyvios, senos davatkos, tikinčios, labai drovios… Nesakyčiau, kad tose nuotraukose slypi gyvenimo dramatizmas. Mums gal atrodo liūdnai, bet tie žmonės tiesiog myli gyvenimą, myli gyvenimo įvairovę, ir jų negąsdina jokie nukrypimai. Galima vaizduoti ir tą gyvenimo šiurpumą, rupumą. Ir Janina Lapinskaitė eina marginalinės kultūros keliu, ir juos myli. Puiki tolerancijos ugdymo priemonė.
Polemika apie Vikšraitį taip pat reikalauja tam tikros kultūros – aiškinantis tą tapatybę.
Vaižgantas yra pasakęs „Nebily“ apie lietuvio sielos pragariuką… Tenka sutikti, kad tapatybė gali būti visokia – bet pavyzdys puikus.
Kalbėjosi Saulė Matulevičienė
Žurnalas „Liaudies kultūra“
Šaltinis – bernardinai.lt
