Paminklų lemtis Lietuvoje
Paminklai turi kalbėtis su praeiviais. Šie įamžinimo simboliai turi ne tik pasakoti istoriją, bet ir perteikti jausmus bei idėjas. Menotyrininkei Rasai Antanavičiūtei atspirties tašku kalbėti apie paminklus tapo 2009 m. atidengta Vinco Kudirkos skulptūra tapo. Ji iškėlė klausimą, kodėl Lietuvoje vis dėlto nėra įamžinimo paminklų, kurie ne tik įtaigiai reprezentuotų svarbias idėjas, bet ir jaudintų praeinančius žmonės?
Taip R. Antanavičiūtė nusprendė pradėti tyrimą apie viešojo meno politiką Lietuvoje, kurio rezultatai po dešimties metų nugulė knygoje „Menas ir politika viešosiose erdvėse“. Žengdama per istoriją nuo 1895 iki 1953 m. menotyrininkė siekė atsakyti į savo pačios iškeltą klausimą.
Tyrimo metu ji išsiaiškino, kad 1922 m. pastatytas Stanislavo Moniuškos paminklas yra seniausias paminklas Vilniuje, skaičiuojantis devyniasdešimt aštuntuosius metus. Tai, pasak tyrėjos, įrodo, kad vadinamieji įamžinimo paminklai nėra amžini. Paminklai ne tik reti, bet jų istorija vis tik ne tokia sena.
Rusijos imperijos metais (1795–1918), Lietuvoje buvo statomi paminklai rusų istorinėms asmenybėms – žiaurumu pagarsėjusiam Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui, imperatorienei Jekaterinai II ir poetui Aleksandrui Puškinui. Tačiau pralaimint Pirmąjį pasaulinį karą, rusai besitraukdami iš okupuotos Lietuvos išsivežė visus paminklus.
Nors tarpukariu, kaip teigia autorė, buvo palankios sąlygos statyti paminklus, vis dėlto jokių įamžinimo simbolių pastatyti nepavyko. Vienas ryškiausių bandymų pastatyti įamžinimo simbolį buvo paminklas Adomui Mickevičiui. Buvo nutarta, kad paminklas A. Mickevičiui yra reikalingas, tačiau pradėta aršiai diskutuoti kaip šis paminklas turėtų atrodyti. Ilgas diskusijas nutraukė Antrasis pasaulinis karas, o paminklas taip ir liko nepastatytas.
R. Antanavičiūtė pabrėžė, kad sovietmečiu paminklai ir skulptūros buvo santvarkos išraiškos. Kadangi kultūras buvo cenzūruojama siekiant stiprinti politinę ideologiją, paminklai tapo ideologijos įkaitais. Autorė pasakojo, kad įamžinimo simboliai buvo kuriami pagal vieną braižą. Tokį paminklų rengimą ji palygino su rinkimusi iš katalogo.
Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje pradėjo rastis naujų įamžinimo simbolių. Aštrėjo diskusijos ką daryti ir su sovietiniu palikimu – palikti kaip istorijos žymę ar panaikinti šias skaudžias istorijos reprezentacijas. Tačiau tiek dėl naujų, tiek dėl sovietinių įamžinimo paminklų visuomenėje kilo aršios diskusijos. Iki šiol yra kritikuojama Vilniuje pastatyta „Krantinė arka“ ir diskutuojama, ar buvo teisinga nukelti Žaliojo tilto skulptūras. Taip R. Antanavičiūtė priėjo prie klausimo kas turi nuspręsti viešojo meno politiką?
Menotyrininkė atsižvelgdama į istorinius įvykius, palygino viešosios erdvės formavimą autoritariniu ir demokratiniu režimais.
Pasak jos, autoritarinėje sistemoje viešosios erdvės politika yra labai apibrėžta. Jos tikslas – sustiprinti režimo ideologiją ir lengva ranka yra nusprendžiama kas ir kur stovės. Visuomenei vietos diskusijai šiame sprendime nėra.
Šiandieninėje Lietuvoje, pasak R. Antanavičiūtės, įamžinimo paminklai išsiskiria tuo, kad į juos visuomenė deda daug lūkesčių. Pavyzdžiui, Lukiškių aikštės memorialas, kuriam buvo paskelbtas atviras konkursas, vienu metu turi reprezentuoti laisvės kovas, aukas ir pačią laisvę. Todėl menininkui, kuriant paminklą galimi du keliai: kurti abstrakčiai, įtikti daugumai, tačiau savo darbu nieko substancialaus nepasakyti, arba vaizduoti konkretų simbolį, kuris visiems tikrai neįtiks.
Taip Lukiškių aikštės memorialo konkursas tampa demokratijos paradoksu – visuomenė turėdama daug pasirinkimų ir lūkesčių neišsirenka tinkamo įamžinimo simbolio. Istorija visai panaši į tarpukariu planuotą A. Mickevičiaus paminklą, kuris taip ir liko nepastatytas.
Ieškodama atsakymo į iškeltą klausimą, kodėl Lietuvoje nėra jaudinančių paminklų, R. Antanavičiūtė atsakė ir į klausimą, kaip reikėtų planuoti viešąsias erdves. Autorės nuomone, Lietuvoje reikia rasti kompetentingų žmonių, galinčių prisiimti atsakomybę už viešąsias erdves. Jie ir turėtų nuspręsti kas turėtų stovėti ir kaip turėtų atrodyti. Ironiška, kad tai labiau primena autoritarinio režimo principus nei demokratinio.
Pradėjusi tyrimą R. Antanavičiūtė pripažino, kad negalvojo, jog ši tema išliks aktuali ir po 10 metų. Nors prieš jį pradėdama sulaukė komentarų, kad žmonės retai pasimoko iš istorijos klaidų, autorė viliasi, kad atsižvelgus į viešojo meno politikos istoriją būtų galima priimti sprendimus, kurie leistų Lietuvoje turėti tokius paminklus, kurie užgniaužtų praeiviui kvapą.