„Mūsiškiai“ – apie tuos, kurie žudė, ir tuos, kurie žuvo
„Ar išprotėjai?“, „O, Jėzau, tik ne tai!“, „Niekas neskaitys“, „Siaubas, net negalvok rašyti“, „Prarasi visus skaitytojus“ – tokias ir panašias replikas Rūta Vanagaitė išgirdo, nusprendusi rašyti knygą apie Holokaustą. „O aš pagalvojau – na, ir dzin“, – užsispyrusi sakė autorė, pristačiusi savo kūrinį šių metų knygų mugėje.
Knygos „Mūsiškiai“ autorę Rūtą Vanagaitę kalbino žurnalistas Andrius Tapinas Rašytojos ryžtas nustelbė iš aplinkos sklindantį negatyvumą ir, po pusės metų darbo Lietuvos ypatingajame archyve bei Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kurie tapo antraisiais namais, buvo išleista knyga „Mūsiškiai“. Kūrinys pralenkė lūkesčius – jau leidžiamas ketvirtas tiražas, o knygynuose esančiuose skaitomiausių knygų stenduose „Mūsiškiai“ dažnai puikuojasi pirmojoje vietoje.
Tačiau kodėl būtent ši tema? Pasak R. Vanagaitės, pirmoji mintis imtis darbo kilo atsidūrus paskaitoje apie Holokaustą. Po jos autorei drebėjo tiek rankos, tiek kojos. Tada pirmą kartą ji išgirdo žydų istorijas, faktus ir argumentuotus įrodymus, kad žydus žudė normalūs, paprasti žmonės. Autorė negalėjo patikėti tuo, ką sužinojo, ir jos mintyse sukosi vienintelė mintis – negali būti, juk jie išgamos.
Anot jos, tokia pozicija yra patogi. Jei sakome, kad žydus Lietuvoje žudė saujelė išgamų, tai viskas, mes už juos neatsakome: tauta neatsako, valdžia neatsako, niekas neatsako. „Jeigu mes pasakome, kad žudė ne išgamos, o paprasti Lietuvos kaimo bernai, ūkininkų sūnūs, mažai išsilavinę, gal šiek tiek išgėrę, tai mes tada turime galvoti toliau: o kas atvedė tuos ne išgamas prie to, kas surinko žydus, kas juos surašė, kas juos saugojo, kas juos atvedė prie duobių, kas suorganizavo vietinius gyventojus iškasti duobes, kas suorganizavo vietinius gyventojus užkasti duobes ir kas po to dalino nužudytų žydų turtą? Visa tai darė Lietuvos administracinės struktūros“, – įrodinėjo R. Vanagaitė.
Autorė sulaukė ir komentarų, kad esą nevalia klibinti tokių temų dabartinės geopolitinės situacijos kontekste. Tačiau R. Vanagaitė atsako, kad lietuviai tylėjo 75 metus iš baimės, jog situacija kas nors gali pasinaudoti. Atėjo laikas prabilti.
Ypatingą prasmę turi ir knygos pavadinimas – „Mūsiškiai“. Jį išgirdę žmonės pirmiausia pagalvoja apie lietuvius – savus piliečius, bet ne apie žydus. Tačiau holokausto akivaizdoje negalima žmonių skirstyti į „savus“ ir „svetimus“. Visi jie buvo mūsiškiai, visi jie buvo lietuviai. Mūsiškiai ir tie, kurie žudė, ir tie, kurie žuvo. O skirstyta tam, kad išnyktų žmogiškumo riba, nes, jeigu žmogus svetimas, galima jį ir utėle, žiurke, erke pavadinti. Jis jau nebe žmogus. O tada ir šaudyti negaila – belieka paspausti gaiduką.
Pasak R. Vanagaitės, ypač svarbu suprasti, kad žudymuose dalyvavo paprasti žmonės, pavyzdžiui, jau minėti kaimo bernai. Knygoje pateikiama duomenų apie tai, kad buvo net moksleivių, kurie ateidavo pasibaigus mokslo metams padirbėti ypatingajame būryje – kelis mėnesius pašaudydavo žmones ir grįždavo mokytis. Normalūs, paprasti žmonės. Konservatorijų studentai, kurie privesdavo žydą prie duobės ir tardavo: „Tu gi vis tiek mirsi, atiduok man pinigus“. Po to nusipirkdavo smuikus ir grįždavo į dramos teatrus dainuoti.
Paklausta, kodėl verta perskaityti šią knygą, rašytoja atsako, jog priežastis paprasta – mes turime pažvelgti į savo tautos istoriją, kad ji nepasikartotų. Su žydais istorija pasikartoti negali, nes jų beveik nebeliko – iš buvusių 200 tūkst. dabar Lietuvoje gyvena tik 3 tūkst. Tačiau užtenka pažiūrėti į vis augančią neapykantą imigrantams, pabėgėliams ir situacija pati modeliuojasi galvoje.
„O kas toliau?“, – tokį klausimą uždavė diskusiją moderavęs žurnalistas Andrius Tapinas. Knygoje kalbama apie praeitį, diskusijoje aptarta dabartis, tačiau ateitis ne mažiau svarbi. Pasak R. Vanagaitės, svarbu pradėti tirti bylas žmonių, kurie tikrai šaudė žydus. Jie turėtų būti įvardinti tam, kad visa Lietuva nusiimtų žydšaudžių etiketę. Jų vardais neturi būti pavadintos gatvės ir mokyklos. Jiems neturi stovėti paminklai. Ir galiausiai – istorikai turi tęsti šį darbą ir rašyti apie holokaustą.
Autorė perspėja, kad knygos istorijos gali keistomis formomis grįžti sapnuose. „Sapnuodavau mažus vaikus, iš kurių burnos byrėdavo smėlis. Ir aš galvodavau, kuo tie vaikai serga? Todėl sakau – neskaitykite šios knygos prieš naktį. Ji sugrįš pas jus“, – įspėja R. Vanagaitė.
