Aš vaikštau vandeniu!

Anksčiau vaikščiojimas vandeniu atrodė neįmanomas – tai, anot Biblijos, galėjo tik Jėzus Kristus. Šiais laikais maloniai pasivaikščioti vandens telkiniu jau gali kiekvienas, kuris po savo kojomis turi irklentę, dar vadinamą „SUP-board“.

Pažintinę kelionę Šyšos upe, aukščiau Šilutės, pradėjome apie 21 val., kai liepos mėnesio saulė jau ėmė leistis ir dangų dažyti purpuriniais atspalviais. Vytauto Mikušausko nuotr.Pažintinę kelionę Šyšos upe, aukščiau Šilutės, pradėjome apie 21 val., kai liepos mėnesio saulė jau ėmė leistis ir dangų dažyti purpuriniais atspalviais. Vytauto Mikušausko nuotr.

Tam, kad pajustume, kas tai per naujovė, nebūtina keliauti į Jungtines Amerikos Valstijas, iš kurių ir pasklido žinia apie irklenčių sportą. Jas išbandyti galima ir Lietuvoje. Šiuo metu tai itin sparčiai mūsų krašte populiarėjantis smagus ir lengvas būdas pramogauti. Šio sporto ir laisvalaikio entuziastų kasmet atsiranda vis daugiau įvairiuose Lietuvos kampeliuose.

Iš tiesų – kurgi daugiau, jei ne Lietuvos vandenų krašte, Nemuno Deltoje, geriausia susipažinti su irklentėmis? Juk čia pagrindinės gatvės yra upės ir kanalai, čia slypi išskirtiniai gamtos kampeliai, čia pirmiausia sugrįžta paukščiai. Todėl šią pramogą nusprendžiau išbandyti Šilutės rajone, Šyšos upėje, pas irklenčių sporto entuziastes, upaite.lt savininkes Moniką Dobrovolskytę ir Aureliją Jakštaitę.

Banglentė, bet ne banglentė

Irklentės – tai it mažos banglentės, kurioms nereikia didelio aukščio bangų, tereikia rankose turėti irklą, ir ramus grožėjimasis gamta garantuotas.

Plaukti irklentėmis galima bet kokiame vandens telkinyje – ežere, upėje, jūroje (na, kai bangos nėra pernelyg didelės) ar tvekinyje. Jos nesveria kelių tonų, yra lengvos, manevringos, o ir valdyti jas galima įvairiai – atsistojus, atsitūpus, atsiklaupus, atsisėdus ar net atsigulus.

Be to, metų laikas irklenčių sporto entuziastams nėra toks svarbus. Žinoma, jomis nepaplaukiosite žiemą, kai vanduo bus padengtas storu ledo sluoksniu, tačiau pavasarį, vasarą ar rudenį niekas nuo irklenčių neatbaidys, nebent tik labai blogos oro sąlygos.

Gerai, jog Šyša nėra plati, gili ir itin srauni upė (bent jau toji Šyšos trasa, kuria plaukėme), todėl ir tie, kurie irklente plaukė pirmą kartą galėjo jaustis saugiai. Vytauto Mikušausko nuotr.
Gerai, jog Šyša nėra plati, gili ir itin srauni upė (bent jau toji Šyšos trasa, kuria plaukėme), todėl ir tie, kurie irklente plaukė pirmą kartą galėjo jaustis saugiai. Vytauto Mikušausko nuotr.

Tačiau reikia nepamiršti, kad visada galima sušlapti. Akistata su vandeniu gali įvykti įvairiai – savanoriškai ir nelabai. Todėl pradedantieji turi dėvėti gelbėjimosi liemenes tam, kad ta akistata netyčia nesibaigtų nelaimingai, ypač jei žmogus nėra itin geras plaukikas.

Tačiau nelaimingų akistatų su vandeniu pasitaiko retai, o šie netikėti įgriuvimai į vandenį sukelia tik juoką ar lengvai atgaivina.

Vandens irklentėmis – per Šyšą

Pažintinę kelionę Šyšos upe, aukščiau Šilutės, pradėjome apie 21 val., kai liepos mėnesio saulė jau ėmė leistis ir dangų dažyti purpuriniais atspalviais. Plaukėme septyniese, todėl niekam nereikėjo bijoti, kad kelionės irklentėmis metu kuris nors iš mūsų bus paliktas likimo valiai. Be to, plaukti gausesnėje kompanijoje atrodo ne tik saugiau, bet ir smagiau.

Dar prieš kelionę upe pasivažinėjome automobiliais. Mums reikėjo dviejų automobilių, kuriuos palikome dviejuose taškuose – pradiniame ir galutiniame. Savąją mašiną palikau galutiniame taške, o tai reiškė, jog pasibaigus kelionei būsiu atsakinga už bent vieno vairuojančio keleivio nuvežimą iki automobilio, esančio pradiniame taške. Tačiau kam to reikia?

Dažniausiai irklentės į pradinį kelionės tašką yra atgabenamos su priekaba ar didesne transporto priemone, kurioje gali lengvai sutilpti daugiau nei viena ar dvi irklentės. Galutiniame taške automobilis gali būti bet kokio dydžio, svarbiausia, jog nugabentų bent vieną vairuojantį kelionės dalyvį į pradinį tašką, kuris ,,irklenčių transporto priemonę” atgabentų iki galutinio. Nes dažniausiai atstumas tarp šių dviejų taškų siekia net kelis kilometrus, o juk ne visi žmonės mėgsta vaikščioti pėsčiomis…

Dėl to pasivažinėjimas automobiliais prieš kelionę yra itin reikalingas, nes šis ,,triukas“ kelionės pabaigoje pavargusiems irklenčių sporto mėgėjams tikrai palengvina grįžimą namo.

Sustatę savo „ratus“ į reikiamas pozicijas ir palikę visus vandeniui neatsparius daiktus pradinio taško automobilyje, nusinešėme irklentes prie upės, apsivilkome gelbėjimosi liemenes ir pradėjome kelionę.

Nusileisti į Šyšą nebuvo lengva – laukė status nuolydis ir aukšta žalia žolė, kuri grėsmingai kėsinosi užmesti ant kūno kokią erkutę ar dvi. Todėl veikti reikėjo greitai.

Greitis padėjo, parazitų niekas neprisirinko, o visi nusileidusieji lengvai griebė savąsias irklentes. Iš pradžių dauguma mūsų plaukė klūpėdami, nes jautėmės nedrąsiai. Juk vis dėlto beveik visi irklente plaukėme pirmą kartą, todėl ir kinkos mažumėlę drebėjo.

Valdyti irklentes galima įvairiai - atsistojus, atsitūpus, atsiklaupus, atsisėdus ar net atsigulus. Vytauto Mikušausko nuotr.
Valdyti irklentes galima įvairiai – atsistojus, atsitūpus, atsiklaupus, atsisėdus ar net atsigulus. Vytauto Mikušausko nuotr.

Įgavusi drąsos ir ėmusi pasitikėti savąja pusiausvyra, atsistojau ir pradėjau grožėtis Šyšos upe. Pripažinsiu, išlaikyti pusiausvyrą nebuvo lengva. Galbūt tai padaryti būtų buvę lengviau, jei gyvenime būčiau slidinėjusi ar bandžiusi gaudyti bangas su banglente. Deja, nesu nei slidininkė, snieglentininkė ar banglentininkė ir su tokio tipo viso kūno bei pusiausvyros treniruote susidūriau pirmą kartą.

Gerai, jog Šyša nėra plati, gili ir itin srauni upė (bent jau toji Šyšos trasa, kuria plaukėme), todėl ir tie, kurie irklente plaukė pirmą kartą galėjo jaustis saugiai. Be to, mus supo tik gamta, todėl galėjome jaustis kone atskirti nuo civilizacijos, atsipalaiduoti ir gerėtis ramuma.

Žinoma, ramybė nebuvo beribė. Beplaukdami trasa neišvengėme įvairių kliūčių – bandant išvengti susidūrimų su rąstais, reikėjo tūptis, gultis, klauptis, teko ne kartą susidurti su kelionės draugų irklentėmis ar įstrigti žolynuose ir bandyti iš jų išlįsti. Taip pat pakeliui teko įveikti ir du mažus upės nuolydžius (dėl jų teko ir nuo irklentės nulipti). Todėl nuotykių ir minimalaus „ekstrymo“ tikrai netrūko, kažkas įdomaus laukė už kiekvieno upės posūkio.

Pirmasis keberiokšt, pralaužęs ledus

Plaukiant upe galima buvo matyti ir jos dugną. Ten buvo visko – rastų, betono gabalų, nuskendusių neaiškių daiktų, gražios vandens augalijos, miniatiūrinių žuvyčių. Vis dėlto matyti buvo ne viskas. Šyšos vanduo žydėjo, todėl buvo truputį drumzlinas ir ne visi rąstai, kurių buvo tikrai daug, buvo lengvai pastebimi.

Todėl ir įvyko pirmoji netikėta akistata su vandeniu. Laiku nepastebėjusi vieno ypatingo rąsto, buvau pirmoji irklentininkė, kuri, užvažiavusi ant nelemto medžio gabalo, įkrito į upę ir pradėjo maudynes. Buvau ne vienintelė, kuriai teko išsimaudyti. Tai nutiko ir kitam kelionės draugui. Ir ne vieną, o net 3 kartus.

Laimei, mes, du kelionės nelaimėliai, išvengėme didelių traumų. Reikia nepamiršti, jog tokių netikėtų maudynių pasitaiko, ypač jei žmogus irklente plaukia pirmą kartą. Jų nereikia paniškai bijoti, nes dažniausiai nieko blogo nenutinka – nebent nusibrozdinama. Be to, kritimų vandenin ar kelių žaizdelių dėka kelionė tampa tik įsimintinesnė.

Pirmasis upės nuolydis, dėl kurio teko ir nuo irklentės nulipti. Vytauto Mikušausko nuotr.
Pirmasis upės nuolydis, dėl kurio teko ir nuo irklentės nulipti. Vytauto Mikušausko nuotr.

Kur mano rakteliai?

Po dviejų kelionės valandų pasiekėme galutinį tašką, kuriame mūsų vėl laukė status krantas, o netoliese – ir mano automobilis. Bendromis jėgomis ištraukėme irklentes ir buvome pasiruošę eiti link mašinos.

Deja, kelionės pradžioje visus lengvai sušlampančius ar vandenyje neplūduriuojančius daiktus teko palikti pradinio taško automobilyje. Daiktus palikau ir aš. Tarp jų buvo mano išmanusis telefonas ir… automobilio rakteliai. Todėl mes, pavargę keliauninkai, prieš savo akis matėme automobilį, tačiau negalėjome į jį patekti.

Variantų buvo visokių – laužti mašinos dureles, eiti ar bėgti iki pradinio taško automobilio, tačiau protingiausias sprendimas buvo tranzuoti. Laimei, vieno iš pravažiuojančių automobilių vairuotojas buvo draugiškas ir nepabijojo poros pakeleivių. Todėl mes buvome išgelbėti, o ir man mažiau gėlė širdį, nes niekam neteko „pėškamobiliu“ (pėsčiomis) keliauti iki pradinio taško.

Sulaukę mašinos raktelių, surinkę visas septynias irklentes, sėdome į automobilius ir nuvažiavome namo.

Šįkart automobilyje viskas atrodė kitaip. Mašinų gausmas, šviesos, pakelės žibintai priminė, kad grįžome ten, kur verda kitoks gyvenimas. Kelias valandas vaikščiojus vandeniu buvo keista jausti žemę po kojomis, nesvirduliuoti, nejusti ryšio su gamta. Pastaroji čia tapo tarsi nepastebima.

Todėl kelionė irklentėmis – tai ne tik sportas. Tai nuotykis, atradimas ir pabėgimas nuo realybės. Džiugu, jog susipažinti su irklentėmis teko Šyšoje, kur vandens stichija alsuoja stipriau nei kur kitur. Laukinė, žmogaus rankos nejutusi gamta – tai geriausia šio maršruto dovana. Vaikščioti vandeniu čia gera, ramu ir malonu, o sugrįžti atgal norisi vėl ir vėl, ir vėl.

Patalpinta: Kultūra, Naujienos