Diskusijoje, kurioje dalyvavo Andrius, Vitalija ir Monika, buvo aptariama, ką modernioje muzikoje reiškia tautybė bei tapatybė. Monika Lipšic teigė, jog identitetas muzikoje šiomis dienomis jau nėra labai svarbus. „Šnekant apie lietuvių ar užsienyje dirbančius kūrėjus, stengiuosi pakreipti mintį link to, kad žmonės, ypač menininkai, keliauja vedami idėjų“, – apie įdėjų svarbą kūrėjams pasisakė Monika Lipšic.

„Vieniems žmonėms ji gali būti labai svarbi, kitiems mažiau, tačiau, mano manymu, XXI amžiuje tautinės tapatybės svarba muzikoje stipriau ar silpniau sumažėjo. Iš savo patirties jaučiu, kad muzikoje ryškėja platesnių, globaliai susijusių klausimų analizavimas dėl atsivėrusių galimybių keliauti, internetinių dalijimosi platformų ir lengvai prieinamo tarpkontinentinio bendravimo“, – apie tautinį identitetą muzikoje sakė kompozitorė ir atlikėja Vitalija Glovackytė. Monika Lipšic pritarė, jog šiais laikais yra menininkų, kurie sąmoningai nedalyvauja įrašų rinkiniuose, kuriuose atlikėjai parinkti pagal gimimo vietą ar antrankos kriterijai yra bent kiek susiję su identiteto politika. „Mes galim pasirinkti temą, mes galim pasirinkti kokią nors metaforą, kažkokį kitą darinį, kuris apjungtų tuos kūrinius. Reikėtų apjungti per kūrinius, o ne per menininkų gimimo vietas. Ne per tai, kad jie visi blondinai ar avi tam tikrus batų dydžius. Nors tai gal būtų visai įdomu“, – samprotavo Monika Lipšic.

Tautinio identiteto svarbą muzikoje taip pat pakomentavo Ugnius Liogė, kuris yra įvairių leidinių, kompaktinių plokštelių leidėjas bei festivalio „Mėnuo juodaragis“ organizatorius. Jo veikla visada sukasi aplink baltiškąjį, savitą Lietuvai meną ir skirtingas jo formas. Išleistuose kompaktiniuose diskuose bei leidiniuose vyrauja lietuvių bei kitų kaimyninių šalių baltiškoji muzika, post – fokloras, alternatyvusis rokas, folk – metalas. Paklaustas, ar tokia identiteto pilna muzika randa savo klausytoją, Ugnius Liogė pripažino, jog ji nėra priskiriama masinei, populiariajai muzikai, tačiau tai netrukdo atrasti tokią muziką suprantančių klausytojų: „Čia yra dalykai, kurie, aš manyčiau, yra miegantys kažkur mūsų sieloje ir tai daugumai žmonių iš esmės yra aktualu. Jeigu žmogus išsilavinęs, tai ir negali būti neaktualu“, – teigė U. Liogė.

Festivalio organizatorius neprisiriša prie senųjų, archajinių melodijų, jis stengiasi jas perdirbti ir pritraukti prie šių dienų. Pasak organizatoriaus, muzika turi keistis ir atrasti naujų formų, tuomet bus galima ją naudoti, o ne tik išgirsti muziejuose. „Tiesiog visa kultūra dėl įvairių politinių ar kultūros politikos dalykų, mano nuomone, yra atstumta, nuvertinama. Būtent dėl to ją reikia stengtis pristatyti kuo aukštesniu deramu kokybiniu lygmeniu, visada ieškoti naujų aktualumo formų, kad tai nebūtų tik muziejinis dalykas“, – pasakojo Ugnius Liogė.

Priešingai nei diskusijoje dalyvavę kūrėjai U. Liogė pasisakė už tautinio identiteto svarbą muzikoje. Festivalio organizatorius išsakė nuomonę, jog būtent tautinis identitetas gali padėti išsiskirti iš kitų kūrinių ir atskleisti savitumą šiame globaliame pasaulyje. „Be abejo, svarbu, aš neįsivaizduoju, kaip muzika gali būti be tapatybės. Koks tada tikslas ją daryti, jeigu tokios pačios muzikos, be tapatybės, jau yra pridaryta Londone, Paryžiuje, Niujorke. Šiose šalyse sukuriama kokybė, kurią, vargu, ar galima pralenkti su turimais lietuviškais resursais žinomumo ir kokybės prasme. Todėl tik mūsų savitumas yra variklis“, – apie tautinio identiteto svarbą muzikoje pasisakė Ugnius Liogė.

Kūrėjas Andrius Artiunian, kaip ir diskusijoje dalyvavusios Monika ir Vitalija, laikėsi pozicijos, jog tautiškumas muzikoje nėra pagrindinis aspektas, kurio net kartais reikėtų privengti. „Aš manau, kad menas mums suteikia galimybę žiūrėti į tautiškumą šiek tiek iš toliau. Tautiškumas yra labai tinkama jungtis, tarkim, čia yra lietuvių menininkai arba kokios nors kitos šalies menininkai, tai mes juos taip ir pristatysim. Tai yra pakankamai patogus naratyvas, bet jis kartu yra ir labai pavojingas“, – sakė autorius Andrius Artiunian.

Vitalijos Glovackytės teigimu, šiais laikais kūrėjo tautybė, lytis ar kūno spalva jau nėra taip svarbu, kaip anksčiau. Nors klausytojui gali būti įdomi informacija apie klausomos muzikos kūrėją, tai nedaro esminės įtakos kūrinio supratimui, svarbiausia yra paties meno kūrinio idėja bei jo profesionalumas. „Jeigu menas tave paliečia, jis yra subtiliai sukurtas, gilus, man nebus svarbu, kas jį sukūrė – vyras ar moteris“, – savo nuomonę išsakė atlikėja Vitalija Glovackytė.

Festivalio „Mėnuo Juodaragis“ organizatorius Ugnius Liogė, paklaustas, kas kūrinyje yra svarbiau: autentiškumas ar populiarumas, pasirinko, kad svarbiau, jog muzika išliktų autentiška, tačiau pabrėžė, kad svarbiausias aspektas yra kūrybinė vizija, kurios pagrindą sukuria kūrinio išjautimas. „Mes daug dirbom su muzika, kuri neturi nieko bendro su folkloru. Tai yra, pavyzdžiui, roko muzika, kažkokie autoriaus sukurti tekstai, bet tai klausydamas tu jauti tą autentiką, kad tai atliepia tavo dvasią panašiai kaip folklorinė muzika. Žinoma, ir mūsų šaknys yra svarbios, svarbu pažinti tikrąją autentiką ir pamatyti, kokia ji yra, bet mes negalime į visa tai žiūrėti kaip į muziejinį dalyką“, – pasakojo Ugnius Liogė.

Nors tiek diskusijoje dalyvavę kūrėjai, tiek kalbintas festivalio organizatorius dalyvauja panašiose meninėse veiklose, požiūris į autentiškumo, tautinio identiteto svarbą ir reikalingumą muzikoje šiomis dienomis skiriasi. Pagal vyraujančias tendencijas galima suvokti, jog jaunimas Lietuvoje labiau mėgsta eksperimentuoti su kūriniais, elektroninė bei aranžuotėmis pakeista muzika tampa populiariu stiliumi, todėl autentika lieka užmiršta. Tačiau, visais laikais atsiranda nedidelės grupėlės, kurių dalyviams tautinis identitetas išlieka svarbus ir jie stengiasi jį pažinti, o vėliau žinias perduoti savo aplinkos žmonėms. Tai skatina tikėti, kad, nors ir nesivaržant su populiariaja muzika, visuomet išliks įvairūs meniniai sambūriai, bus leidžiami leidiniai, kuriuose bent dalele primenamas tautinis identitetas, parodomas mūsų, kaip lietuvių, išskirtinumas muzikos mene.

Susiję