Žaidžiame patyčias
Šiandien kas ketvirtas paauglys patiria psichologinį smurtą, kas penktas tyčiojasi iš kitų. Šis reiškinys apima platų elgesio spektrą – žodinius užgauliojimus, ignoravimą, gąsdinančius žvilgsnius, anonimines žinutes ar net fizinius išpuolius. Baisiausia, jog patyčių auka, kaip ir patyčių organizatoriumi, gali tapti bet kuris vaikas. Per metus dėl šios problemos nusižudo apie pusšimtis paauglių nuo 10 iki 19 metų.
Asociatyvi nuotrauka. Autorius: Ignas Stanys/Fragmentai.lt
Lietuva pagal patyčių mastą mokyklose išlieka viena iš lyderiaujančių šalių Europoje. Mokymosi įstaigose labiausiai tyčiojamasi iš vaikų, kurie turi antsvorio, gyvena nepasiturinčiose šeimose, taip pat ir iš tų, kuriems nesiseka mokytis. Mokiniai, patiriantys patyčias, dažnai nedrįsta to pripažinti, jiems gėda pasirodyti silpnais, tačiau tokiems vaikams vis tiek reikalinga pagalba. Vienas iš būdų padėti sau ir išlikti anonimišku – skambinti į „Vaikų liniją“. Ji kasmet sulaukia maždaug 2 000-3 000 tūkstančių skambučių.
Anot profesoriaus Apolinaro Zaborsko, patyčios mokykloje yra didelė problema, susijusi su moksleivių sveikatos sutrikimais ir rizikingo elgesio apraiškomis. Paaugliai, kurie priekabiauja prie kitų, dažniausiai turi savų problemų. Jie gali jaustis liūdni, pikti, turėti rūpesčių namuose. Bijodami, jog kas nors gali prikibti prie jų, jie pirmi stengiasi tai padaryti. Lietuvoje mokinių smurtą skatina socialinis pragyvenimo lygis, auklėjimo problemos, žmonių abejingumas.
Tėviškas pavyzdys
Pašnekovė Agnė, auginanti vienuolikmetį sūnų Matą (vardai pakeisti), pripažįsta, jog jos sūnus – sudėtingo charakterio vaikas, turintis rimtų problemų. Paklausta kodėl, moteris įvardija vieną priežastį – vaikas augo su alkoholiku tėvu.
„Kai mano sūnui buvo penkeri, turėjau išvykti dirbti į Daniją. Sūnų palikau tėvo priežiūrai. Kasdien skambindavau į namus, rūpinausi paliktais namiškiais. Būnant toli nuo jų, viskas atrodė labai gražu, maniau, jog vyras prižiūri mūsų atžalą. Tačiau grįžusi po septynių mėnesių supratau, jog namų idilė subliuško vos tik man išvykus. Aš neatpažinau savo sūnaus, jis elgėsi lyg žvėris,“ – teigė pašnekovė.
Kaip vėliau paaiškėjo, moters vyras „turiningai“ leido laiką Lietuvoje: dažnas vakaras baigdavosi garaže ar pirtyje prie taurelės. Pasak moters, blogiausia tai, jog į tokius „baliukus“ keliaudavo ir sūnus Matas, kuris buvo verčiamas vartoti alkoholį, rūkyti, būti aplinkoje, kurioje nėra vengiama vulgarių kalbų, keiksmažodžių. Viso to pasekmė – neprognozuojamas berniuko elgesys ne tik namuose, bet ir mokykloje, viešose vietose. Jis buvo pašalintas jau ne iš vienos mokyklos. Mama beveik kasdien sulaukia mokytojos ar direktorės skambučio.
„Jūsų vaikas mokykloje šaipėsi iš savo klasės draugų, išprovokavo muštynes, necenzūriniais žodžiais išvadino mokytoją“, – paskambinusi informuoja mokyklos direktorė. Ir tai – tik keletas dalykų, kurių kasdien turi klausytis motina.
„Mano vaikas turi psichinę negalią, jam nustatyti elgesio sutrikimai, jis lankosi pas psichoterapeutą, vartoja vaistus,“ – pasakoja moteris. Jos akys plūsta ašaromis. Drebančiu balsu ji sako, jog už savo klaidą turės mokėti visą likusį gyvenimą. „Dirbti išvykau vardan geresnės ateities savo vaikui, tačiau sugadinau jam gyvenimą. Sau už tai niekada neatleisiu,“ – braukdama ašaras pasakoja mama.
„Tie kvailiai kalti patys!”
„Kvaiša tu, aš neturiu laiko su tavimi kalbėti! Negi nesupranti, kad man petrauka, noriu pažaisti su draugais. Ko čia prikibai?“ – taip mane užsipuola Matas, kai bandau jį pakalbinti. Išgirdus tokius vaiko žodžius nesunku suprasti, ko ašaroja mama ir skundžiasi pedagogai. Akivaizdu, kad šiam vaikui tikrai reikalinga nuolatinė specialistų pagalba. Tokias hipotezes patvirtina ir vaiko elgesys, kurį stebėti turėjau galimybę. Vyko tikybos pamoka. Kaip sužinojau vėliau, mokinys pamokų metu dažniausiai neveikia nieko. Na veikia, tačiau ne tai, ką turėtų. Pavyzdžiui, jis specialiai trukdo mokytojai vesti užsiėmimą. Nuolatos šaukia, pertraukinėja, stengiasi atkreipti į save kitų žmonių dėmesį, pamokos metu sugalvoja pavaikštinėti po klasę, „pakibinti“ kurį nors bendraklasį, numesti ant žemės jo daiktus ir iš to saldžiai pasijuokti.
Mano dėmesį patraukė ir tai, jog vaikas retkarčiais pradeda kalbėtis su savimi. Iš šalies tai atrodo ganėtinai keistai. Taip pat, diskutuojant įvairiomis temomis vaikui kyla neįprastų klausimų. Tikybos pamokoje buvo kalbama apie tėvų meilę vaikams, įvairias jos formas. Nė vienam vaikui nekilo abejonių, kad tėvai gali jų nemylėti. O Matas nei iš šio, nei iš to pradėjo garsiai šaukti: „Kam tėvams mums mylėti ir mumis džiaugtis?“
Matant tokį elgesį galima daryti prielaidą, jog jaunuolis yra nusivylęs savo tėvais, jaučiasi nereikalingas ir atstumtas nesuvokia jų meilės apraiškų. Kategoriškai pabrėžia, jog nėra panašus į savo mamą ir visi vaikai, kurie yra panašūs į mamas, yra kvaili mamyčiukai.
Galima manyti, jog berniukui yra gėda būti panašiam į vieną artimiausių žmonių gyvenime – mamą. Apie ją jis kalba gana priešiškai, atžagariai. Taip yra todėl, kad mama buvo palikusi savo sūnų augti su tėvu, jis nejautė motiniškos meilės ir prisilietimo. Nors ir sunku pripažinti, šis vaikas turi rimtų problemų. Direktorės manymu, iš ankstesnių mokyklų berniukas buvo pašalintas ne veltui.
„Jam reikalinga speciali pagalba, specialūs užsiėmimai. Mokydamasis šioje mokykloje jis trukdo ne tik kitiems, bet ir sau. Tačiau motina nenori to pripažinti. Taip elgdamasi ji tik kenkia savo vaikui,“ – pripažįsta mokyklos vadovė.
Patyčių šaknys šeimoje
„Kategoriškai nesutinku, kad dažniausiai patyčios vyksta mokyklose. Tai tiesiog patyčių fakto stigmatizacija, nes šis reiškinys vyksta mūsų socialinėje aplinkoje. Gaila, bet turime pripažinti, kad patyčios susiformuoja iš šeimyninių santykių, kultūrinio paveldo ir aišku aplinkos, kurioje mes esame. Mokykla yra ta vieta, kurioje koncentruojasi jaunų asmenų grupė ir jos veiksmai labiau matomi ir paliečia daugiau kitų amžiaus grupių bei institucijų, jei įvyksta indicentas,“ – mintimis dalijosi psichologas Lionius Demjanovas. Pasak specialisto, labai svarbus dalykas, kuris nulemia agresyvinį vaiko santykį su aplinka, yra pagarbos ir diskusijos namuose stoka arba visiškas jų nebuvimas. Vaikai pernelyg dažnai priversti gyventi suaugusiųjų gyvenimą, spręsti problemas, kurias turėtų spręsti patys suaugusieji.
Pasak psichologo, šiandien šeimose matome įvairių bėdų, į kurias ne savo noru įtraukiami ir vaikai. Konfliktai tarp tėvų, emigracija, didelis darbo krūvis, atima tėvus iš vaikų, jiems tenka gyventi savarankiškai arba dalyvauti tėvų ginčuose, sprendžiant, kuris jų teisus. Ne visada šeimyninis gyvenimas būna idealus ir pagrįstas šimtaprocentine tolerancija ir pakantumu. Tačiau mokėjimas pripažinti savo klaidas gebėjimas atsiprašyti, paaiškinti kodėl neįvykdei savo pažado, yra gyvenimo prasmės sudėtinės dalys, kurių vaikai mokosi namuose.
Specialistas taip pat pabrėžia, jog visiškai kaltinti tėvų ir jų šeimyninės aplinkos taip pat negalima, nes jie irgi patiria patyčias. Pavyzdžiui darbovietėse, kai žmonėms tenka kovoti už teisingą atlygį, žiniasklaidoje, kai atvirai tyčiojamasi iš suklydusio ar kitaip mąstančio žmogaus, televizijos propaguojamuose realybės šou, kur keistai besielgiantis gali būti išaukštintas arba pažeminamas, suvulgarinamas estetinis grožio suvokimas ir pagarba kitam žmogui ar jo nuomonei, aukščiausiose valstybės institucijose, kur šalies mastu priimami vienokie ar kitokie įstatymai, nulemiantys žmonių likimus ar apribojantys gyvenimo kokybę.
Mokykla imasi veiksmų
Daugelis žmonių mano, jog mokykla yra vienas pagrindinių patyčių židinių. Norint panaikinti tokią visuomenės nuostatą mokyklose yra imamasi realių veiksmų, kurie padėtų sumažinti problemą. Vienas jų – LionsQuest programa „Sėkmės raktas“, kuri Lietuvoje įgyvendinti buvo pradėta dar 2006 metais. Šios programos dėka galima sumažinti patyčių, žalingų įpročių skaičių ir paversti mokyklą vaikams palankia aplinka. Bėda ta, jog norint tinkamai įvykdyti šią programą reikalingi specialūs apmokymai, kuriems ne visada įmanoma atrasti papildomų lėšų. Šiuo atveju į pagalbą gali atskubėti psichologai, kurių yra kiekvienoje mokykloje.
Žiežmarių gimnazijos direktorė Ieva Mažulienė teigia, jog reikia nebijoti kalbėti, reikia stengtis priimti kitų žmonių siūlomą pagalbą. „Pertraukų metu stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti arčiau mokinių: vaikštinėju koridoriais, kalbuosi su jais, bandau pajausti, kuo gyvena mano valdoma mokykla,“ – sako ji. Vaikams, patiriantiems patyčias, nuolatos kartoja, jog svarbiausia netylėti. „Aš manau, jog savo skausmu reikia dalintis su kitais žmonėmis, šiuo atveju psichologais. Užsisklendus savyje, viskas gali peraugti į rimtą bėdą, kurios, laikui bėgant, gali tapti neįmanoma išspręsti,“ – savo nuomonę dėsto gimnazijos vadovė.
Visi sutinkame, jog vaikai dažnai vengia pasakoti apie patyčias. Kai vaikas tyli, labai sunku suprasti jo jausmus, patyrimus, skausmą. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad vaikui viskas gerai, tačiau jeigu jis nieko nepasakoja apie skausmą ir liūdesį, patiriamą mokykloje, dar nereiškia, kad nepatiria patyčių arba nėra patyčių liudininkas.
Pats svarbiausias dalykas, kurį gali padaryti žmogus, iš kurio tyčiojamasi, tai kam nors apie tai papasakoti. Svarbiausia nebijoti pasakyti apie priekabiautojus, nes jie elgiasi neteisingai ir neturi teisės skriausti kitų. Taip pat labai svarbu nekreipti į juos dėmesio. Reikia ryžtingai ir tvirtai pasakyti „ne“ ir eiti savo keliu. Taip pat privalu vengti vietų, kur dažnai lankosi priekabiautojai. Toks elgesys gali padėti išvengti nemalonaus susidūrimo.
Taigi, net ir XXI amžiuje patyčios yra opi visuomenės problema. Maždaug penktadalis mokinių ugdymo įstaigose patiria ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą. Visuomenei labai patogu galvoti, jog patyčios prasideda mokykloje. Tokia nuomonė susidaro todėl, kad didžiąją dalį savo laiko vaikai praleidžia būtent joje. Ten jie išgyvena ir vieną sunkiausių gyvenimo etapų – brendimą. Tačiau žmonės turi pripažinti, jog patyčios prasideda jau šeimoje. Jos taip pat vyksta visuomeniniame gyvenime. Pavyzdžiui, Seimo nariai nuolat tyčiojasi iš gyventojų priimdami tokius sprendimus, kurie nėra palankūs dirbantiems žmonėms.
Patyčios tarsi užburtas ratas, iš kurio ištrūkti labai sunku. Vis dėlto kiekvienas, prieš niekindamas kitus, pirmiausia turėtų pagalvoti apie save: ar jis norėtų atsidurti kito žmogaus vietoje? Ką patirtų, jeigu būtų šaipomasi iš jo išvaizdos ar požiūrio? Visi esame skirtingi. Dėl to ir turime būti tolerantiškesni vieni kitiems.
