Pasitikėjimo žiniasklaida pagrindas yra nepriklausomumas, teisingumas, nešališkumas. Tad bandydami rasti atsakymą, kodėl pastaruoju metu krenta pasitikėjimo dabartine žiniasklaida reitingai, ir paieškokime, ar iš tikrųjų šalies žiniasklaida yra nepriklausoma? Teisinga? Nešališka? Nepasakysiu nieko naujo, teigdama, kad Lietuvoje nėra nepriklausomos žiniasklaidos. Netgi visuomeniniu vadinamas Nacionalinis radijas ir televizija, kuris yra priklausomas nuo politikų, skiriančių jam vienokias ar kitokias biudžeto lėšas, valios. Kitas žiniasklaidos priemones valdo verslininkai, kurie nieko bendro neturi su žurnalistika, trečias – žurnalistai, nelabai seniai atsivertę verslo pradžiamokslį, ketvirtas – asociacijos, susivienijimai, partijos. Žinia, kai ką nors valdai, tai ir esi įsitikinęs, kad tai tavo ir tik tavo nuosavybė, prekė, su kuria gali daryti ką tinkamas. Tačiau, kaip skelbia Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, viešosios informacijos rengėjas informacijos neturi laikyti nei savo nuosavybe, nei preke. O kai tą jis pamiršta, skaitytojas, žiūrovas ar klausytojas per reitingus jam tą primena. Šiandieninį žiniasklaidos vartotoją galima apgauti vos kartą, du, nes jam prieinami įvairiausi tos pačios žinios perdavimo šaltiniai.

Kodėl žmonės vis mažiau pasitiki dabartine Lietuvos žiniasklaida?

Žiniasklaida vis labiau nepasitikima todėl, kad ji pastaruoju metu tapo tik žinios, dažniausiai skandalingos, transliuotoju, o ne bėdos, problemos gvildentoju. Redakcijose beveik nebeliko laiškų skyrių, taigi bambagyslės, jungusios redakcijas su savo skaitytoju. Nėra grįžtamojo ryšio. Dažnai informacija renkama neetiškais ir neteisėtais būdais. Tai tik kelios problemos, tempiančios žiniasklaidos reitingų eilutę vis toliau ir toliau į apačią.

Ar almanache gvildenamos temos gali padėti spręsti šias problemas?

Tuo net neabejoju. Esu įsitikinusi, kad buvusių ir esamų žurnalistikos problemų analizė ir kėlimas į viešumą padės kurti atsakingesnę, kultūringesnę, profesionalesnę Lietuvos žurnalistiką

Vienas iš almanacho „Žurnalistika 2008“ autorių, Laimonas Tapinas yra pasakęs, kad jį  nervina dabartinė žiniasklaida ir tai, kad ji yra taip lengvai nuperkama. Jis taip pat teigia, kad 1988-1989 metų lietuviški leidiniai, tokie kaip „Literatūra ir menas“ bei „Gimtasis kraštas“ buvo puikūs. Ką Jūs manote apie Sąjūdžio metų Lietuvos žiniasklaidą?

Tam, kad galėčiau nušviesti visą Sąjūdžio metų Lietuvos žiniasklaidą, reikia išsamaus tyrimo – tuo metu ėjo įvairiausi leidiniai. Tačiau galiu patvirtinti, kad kiekvieno „Literatūros ir meno“, „Gimtojo krašto“ numerio nekantriai laukdavome.

Kodėl buvo nuspręsta į 2008 metų žiniasklaidos žinyną įtraukti pasakojimus apie Lietuvos žurnalistų sąjungos prieškario veiklą arba pirmąjį, Vilniuje leistą dienraštį lietuvių kalba „Vilniaus žinios“?

Istorija – neatsiejama dabarties dalis. Todėl kiekviename almanache bus istorinių straipsnių. Almanachą „Žurnalistika“ leidžia Lietuvos žurnalistų sąjunga; esu įsitikinusi, kad kiekvienam žurnalistui įdomi jo profesinės organizacijos istorija. Kadangi leidinyje plačiai nušviestas Vilniuje ėjęs pirmasis legalus baltarusių laikraštis „Naša dolia“, todėl negalėjome nepaminėti 1904 metų gruodžio 23 dieną Vilniuje pasirodžiusio pirmojo dienraščio lietuvių kalba „Vilniaus žinios“.

Susiję