Darbas su jūros žinduoliais – tik nebijantiems sunkumų ir atsidavusiems
Jūrų gyvūnų treneriai privalo gerai plaukti, nardyti ir greitai bėgioti. Didelis darbo krūvis reikalauja fizinio pasirengimo, o darbas su gyvūnais − greitos reakcijos ir žinių. Anot jau daugiau nei 10 metų Lietuvos jūrų muziejaus delfinariume dirbančio biologo ir gyvūnų trenerio Mindaugo Lukošiaus, viskas priklauso nuo žmogaus noro dirbti. „Manau, kad nėra lengvo darbo, o savąjį apibūdinčiau žodžiais − labai įdomus.“
Darbas sunkus, bet dinamiškas
Jūrų žinduolių trenerio diena prasideda nuo susirinkimo, kuriame suplanuojama dienotvarkė, pasiskirstoma pareigomis. Vėliau trenerių komanda eina gyvūnams ruošti žuvį. Beje, delfinų mėgstamiausia šiuo metu ─ skumbrė.
„Rytais visada turime medicininę treniruotę, per ją apžiūrime gyvūnus, patikriname jų savijautą. Po delfinų medicininės treniruotės tą patį darome ir su Kalifornijos jūrų liūtais“,─ pasakojo M. Lukošius.
Po kiekvienos treniruotės ar pasirodymo treneriai aptaria gyvūnų būklę, dalijasi pastebėjimais. Vasarą tokių pasirodymų kiekvieną dieną būna 4.
„Po dienos darbų sutvarkome visas patalpas ir užpildome kompiuteryje esantį planą, surašome, kiek gyvūnas suvalgė per dieną, kaip dirbo treniruočių metu, tai daroma tam, kad kitas treneris galėtų stebėti gyvūno progresą, tikrinti ankstesnius duomenis“,─ aiškino M. Lukošius.
Atranką į delfinariumo trenerius įveikia retas
Jūrų žinduolių trenerio darbas neretam asocijuojasi su egzotika, tobulai praleista diena. Vis dėlto muziejininkas biologas patikina, kad iš didelės krūvos norinčiųjų dirbti pasilieka vienetai.
Į delfinariumą atvykęs žmogus mėnesį dirba kaip savanoris, padeda treneriams paruošti patalpas, žuvį, atlieka kitus dienotvarkės darbus. Tik po tam tikro laiko savanoris pradeda mokytis dirbti su gyvūnais.
„Daugelis atėjusiųjų tvirtina, jog tai yra jų svajonių darbas, bet padirbėję čia dvi savaites, neretai ir savaitę, tą didelį norą pamiršta. Naujokai turi pamatyti rutiną, mes – įvertinti žmogų, kaip jis jaučiasi su gyvūnais, o šie su juo. Tik tada pradedame mokymus su gyvūnais“,− patirtimi dalijosi M. Lukošius.
Vien fizinių duomenų nepakanka
Nors darbe fizinis krūvis neišvengiamas, vien geri plaukimo įgūdžiai neužtikrina darbo pasiūlymo delfinariume.
„Iš kandidatų reikalaujame gerų duomenų, mes neturime laiko žmogų mokyti plaukti ar nardyti. Reikia ir kitų savybių, pasitaiko žmonių, kurie labai nori dirbti su delfinais, bet tiesiog paniškai bijo gyvūnų, todėl su jais tenka atsisveikinti iš karto. Taip pat norime, kad žmonės turėtų aukštąjį išsilavinimą, dažniausiai biologo arba veterinaro. Elementaru, jeigu dirbi su kompiuteriu, turi žinoti kaip jis veikia, tas pats galioja ir pas mus.“
Charakteriai dažnai sutampa
„Niekada nedirbame tik su vienu delfinu. Trenerius ruošiame dirbti su visais gyvūnais, kad jie pažintų vienas kitą ir esant reikalui galėtų nevaržomai dalyvauti treniruotėse bei pasirodymuose.“
Dėl šios priežasties rotacijos vyksta dažnai, o treneriai treniruočių metu pasiskirsto gyvūnus tam, kad galėtų šiems rašyti individualius komentarus po užsiėmimų.
„Aš mėgstu sakyti, kad delfinai yra kaip žmonės, jie elgiasi visai kaip mes“,− teigia M. Lukošius, pridėdamas, kad vieni delfinai vis dėlto tampa didesniais draugais, o kiti bendrauja ne taip noriai. „Visi jie yra labai žingeidūs ir bendraujantys, neatstumia nė vieno trenerio, tiesiog kartais vienų charakteriai sutampa labiau nei kitų.“
Žinių semiasi iš kolegų užsienyje
Geriausia vieta treneriams pagilinti žinias ar pasisemti naujų idėjų pasirodymams – tarptautinės konferencijos. Anot M. Lukošiaus, reikiamos literatūros nėra daug, todėl informacijos reikia ieškoti internete arba vykti į trenerių asociacijos organizuojamas konferencijas, stažuotes, palaikyti ryšį su užsienio delfinariumais.
Jūros žinduolių treneris pasakoja, jog kartais delfinai mėgsta patinginiauti, nenori atlikti komandų. Ką tokiu atveju daro treneriai? „Jei gyvūnas nenusiteikęs treniruotėms, mes jo tikrai neskriaudžiame, tiesiog nuo jo atsitraukiame, duodame laisvę užsiimti, kuo nori.“
Delfinų terapija. M. Lukošius: „Skeptikų visada buvo ir bus“
Delfinų terapija su neįgaliais vaikais vyksta labai individualiai, glaudžiai bendraujant su medikais ir vaiko tėvais. Delfinų ir vaiko susitikimas suorganizuojamas tik po to, kai specialistai smulkiai informuoja apie vaiko negalią.
Ką treneris mano apie skeptikų pasisakymus preš delfinų terapiją? „Skeptikų visada buvo ir bus. Galiu pasakyti tik tiek, kad pats esu dalyvavęs terapijose ir mačiau, jog daugeliui vaikų tai tikrai padeda, o tai ir yra svarbiausia.“
Šventes tenka praleisti delfinariume
Žiemą delfinariume darbo tikrai netrūksta. Nors pasirodymai vyksta daug rečiau, tačiau kiekvieną dieną įvyksta 4-5 treniruotės, kurių metu treneriai delfinus moko naujų elementų, o tai neretai užtrunka ir iki 6 mėnesių.
„Delfinariume darbo visada buvo ir bus. Atvykęs čia nepasakysi, kad man šiandien Velykos, tad žadu švęsti. Gyvūnų kalorijos apskaičiuotos, juos reikia maitinti, prižiūrėti, tad ar Kalėdos, ar fejerverkai, mes dirbame ištisą parą, ištisus metus.“
Kada delfinas serga?
Pirmasis delfino ligos požymis – pasikeitusi jo nuotaika. Anot gyvūnų trenerio, kai delfinas negaluoja, jis ima šalintis triukšmo, pasidaro vangus, nebevalgo. Tokiu atveju į pagalbą ateina delfinariumo veterinarijos gydytojas, kuris paima kraujo, oro, šlapimo mėginius. Mėginiai vežami į labaratoriją, daromi tyrimai, gavus rezultatus gyvūnas gydomas atitinkamais vaistais.
Delfinų vadas ─ Argas
Paklaustas apie didžiausią baseino žvaigždę, M. Lukošius šypsosi: „Visi jie yra žvaigždės, tačiau bandos vadas kaip vyriausias ir stambiausias patinas yra Argas.
Žinduolių vardai išrenkami ne bet kaip. Delfinariume atsiradus naujam gyventojui, yra paskelbiamas konkursas. Jo metu Lietuvos jūrų muziejus sulaukia daugybę laiškų su vaikų pasiūlymais. Kaip išrenkamas tas vienintelis?
Anot trenerio, sprendimą priima muziejaus darbuotojai: „Vardą taikome prie jauniklio charakterio, stengiamės išrinkti tokį, kuris sietųsi su Baltija, Lietuva, jau turime Baltį ir Smiltę. Kartais vaikai įsijaučia, laiškuose siūlo delfiną pavadinti „Traktoriumi“, „Makvynu“, tad vardą renkame tikrai atsakingai.“
Nelaimingų atsitikimų nebūna
M. Lukošius tikina, kad rimtų traumų treneriams dar neteko patirti. „Žinoma, mūsų darbe galimybių susižeisti daugiau, būna, kad paslystam, griūnam ir susitrenkiame, bet tai nėra mirtini atvejai. Atvirkščiai, būna juokinga, kai nukrentam su kibirėliais, išmėtom žuvį, tie neklaužados žuvį susirenka, puotauja.“
Treneris prisimena daugiau linksmų nutikimų: „Jei nuoširdžiai, tai jie mus nustebina vis iš naujo. Nebūna dienos be išdaigų. Būna, kad treneriai atlikdami pasirodymą vandenyje palieka kibirėlį su žuvimi ant krašto, tai koks delfinas pamatęs išverčia jį ant žemės, sustumia žuvį į baseiną, o tada tu jų lauk nelaukęs, kol nepabaigs valgyti, neatplauks“,─ šypsosi vyras.
Šiuo metu muziejuje su gyvūnais dirba 10 trenerių, vienas jų tobulinasi ir dar negrįžęs iš Graikijos.
