Nėra sunku paversti save atpirkimo ožiu ir prisiimti visus skaudulius kaip tariamos kaltės įrodymą. Kai artimas žmogus kenčia ar kankina save – daugumai tėvų iškyla klausimas: kodėl nesugebėjau jo/jos nuo to apsaugoti? Ir tai neturi būti nei racionalu, nei pagrįsta, paprasčiausiai nebežinai, kaip kitaip reaguoti į skausmingą situaciją, kurios negali kontroliuoti.

Priklausomų asmenų mamos dažniausiai būna  labai pavargusios nuo pastangų slėpti vaiko ligą, beviltiškų bandymų gyventi kito gyvenimą, visiškai ignoruojant savo poreikius ir norus. Negali patikėti, kad kantrybė, atsidavimas ir meilė negali įveikti sudėtingos, lėtinės jų vaikų ligos.

Jos jau išmoko atskirti kiekvieną priklausomo sūnaus ar dukros nuotaikos posūkį, išverkė gausybę ašarų, išsakė tūkstančius maldavimų. Jas galima vadinti nematomomis mamomis, nes jos pačios stengiasi kuo mažiau kristi į akis, ištrinti save, pasislėpti nuolatiniame stebuklo laukime. „Nematomos“ mamos nelaimingos ir, dažnai pačios „baudžia“ save izoliacija, atsiribojimu.

Kaip teigia psichologė Justina Kaliatkaitė-Kymantienė, ne vienerius metus padedanti priklausomų asmenų artimiesiems, mamos, tėčiai, sutuoktiniai, kurie gyvena kartu su priklausomu žmogumi, ilgainiui dažniausiai praranda savąjį „aš“, nes visas jėgas yra sutelkę į „pagalbą“ alkoholikui, narkomanui ar azartiniam lošėjui. Jie kenčia nuo nuolatinio streso ir, neretai patys tampa jo šaltiniu, nes iš baimės bando kontroliuoti net ir tai, ko neįmanoma.

„Nematomos“ priklausomų asmenų mamos tiek stebi šalia esantį ligonį, kad nebesugeba jausti, matyti pačios savęs. Tam tikra prasme galima sakyti, kad jos nustoja egzistuoti, tampa kito šešėliu.

Pasak priklausomų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos bendruomenės „Aš esu“ įkūrėjo ir vadovo kunigo Kęstučio Dvarecko, problemiška ir tai, kad nemaža dalis priklausomų asmenų artimųjų turi per mažai žinių apie tai, kokia liga yra priklausomybė, ar nenori tikėti specialistais. Jos mėgina moralizuoti, kovoti su sergančiu žmogumi, neįvertindamos, kad šis yra praradęs laisvę ir paprasčiausiai nesugeba įgyvendinti pažadų, kuriuos artimiesiems pavyko išgauti. Tai veda prie vis gilėjančio konflikto, kuris neretai perauga į agresiją, palieka sunkiai sužalotus tarpusavio santykius.

„Žinai, buvo laikas, kai galvojau, kad niekada Tau neatleisiu. Buvo laikas, kai maniau, kad Tu man niekada neatleisi. Buvo laikas, kai aš norėjau tavęs atsižadėti, kaip ir Tu manęs. Ir atėjo laikas, kai supratau, ką reiškia besąlyginė meilė. Tas begalinis geranoriškumas, visą gyvenimą einantis iš Tavęs suformavo mano vertybes, jas, gyvenant iš naujo, turėjau susigrąžinti, sugrįžti prie prigimtinio troškimo – meilės troškimo. Juk visi to norim, visiems mums reikia meilės, be to nėra prasmės. Įsivaizduok, mama, jeigu Tu sugebėjai spinduliuoti meilę visą mano gyvenimą, tai kokia meilė sklinda iš Dievo? Tu ne kartą sakei: niekas nevyksta be reikalo, viskas turi prasmę. Ir šiandien aš tuo labai tikiu. Tikiu, kad mano, Tavo, mūsų šeimos kančios gali mus suvienyti, sustiprinti mūsų ryšį. Juk jeigu ne tos ašaros šalia Tavęs, jeigu ne ta beprotybė, kažin ar būčiau atsivėręs tai Dievo meilei ir meilei artimui. Man siaubingai liūdna, kad šis kelias užtruko per ilgai, norėčiau Tau sugroti tai, kaip man skaudu vien pagalvojus ką tau teko iškęsti, nes šiems jausmams žodyne nėra žodžių, o Dievas man davė kitą kalbą – muziką. Tik po 28-erių metų supratau, kad Tavo akys rudos, ir kad Tu visad buvai be galo nuolankus žmogus. Ir kaip aš to nemačiau? Per savo puikybę. Eikim kartu į dienos šviesą, nes labai tikiu, kad Dievas mums numatęs daug gražių dalykų. Kas žino, ką dar Jis sugalvos …“ –  tokį laišką priklausomas asmuo parašė savo mamai.

Rašyti paskatino „Laiškų mamai“ iniciatyva, kurią sugalvojo „Aš esu“ bendruomenė. Dažnu atveju priklausomybių liga sugriovė vaikų – tėvų santykius, paliko daug žaizdų ir  nuosėdų, ir visa tai sunku atstatyti. Laiškas šiuo atveju tampa naujo tilto statymu, kurio metu pats rašantysis yra skatinamas geriau suprasti ir įvardinti savo jausmus, kreiptis į mamą ir išsakyti lūkesčius. O ir  nemažos dalies sveikstančių priklausomų asmenų mamos jau yra baigusios žemiškąja kelionę ir laiškas šiuo atveju tarnauja kaip regimas trokštamos bendrystės simbolis. Na, o viešas tokių laiškų publikavimas – tai solidarumo ir pagalbos tiems, kurie šiandien dar neatranda jėgų kreiptis į savo mamas.

Specialistai neabejoja, kad tokie laiškai daro ir terapinį poveikį, nes tiek mamos, tiek dukros ar sūnus, skaitydami gali geriau suprasti, kiek liga buvo apnuodijusi santykius, kad jų bendravimo žaizdos nėra visiškai unikalios, nes panašias patyrė ir kitos priklausomų asmenų šeimos.

„Džiaugiuosi, kad būdamas ir dideliu vyru su Tavimi bendraudamas jaučiuosi vaiku. Daug smagiau ryžtis dideliems darbams, švęsti dideles pergales, net jei tame kelyje galima patirti nesėkmių, nei rikiuotis į vieną gretą su pilkais žmogeliukais, kurie nepatiria nei didelio džiaugsmo, nei didelio sielvarto, nes gyvenu pilkoje zonoje, kurioje nėra nei pergalių, nei pralaimėjimų.“

Kun. Kęstutis Dvareckas pats buvo priklausomas nuo narkotikų. Jam pavyko tai nuslėpti nuo tėvų. Tačiau tik todėl, kad vartojimo laikotarpiu jų santykiai buvo virtę tik formaliais. Kai kunigas per skaudžius išgyvenimus pasuko sveikimo keliu, tėvai jam tapo ypač svarbia atrama.

„Labai bijojau pirmojo susitikimo po to, kai jie sužinojo, kad esu narkomanas. Tačiau iki šiol esu dėkingas, kad jie nesmerkė, tik viskuo parodė besąlygišką meilę. Man tai buvo viena iš svarbiausių motyvacijų sveikti“, – prisimena kun. K. Dvareckas.

Būtent jis ir pasiūlė šiemet dėmesį sutelkti į „nematomas“ mamas. Dirbdamas bendruomenėje jis įsitikino, koks svarbus, net ir suaugusiems vyrams ar moterims, yra santykis su mama ir tėčiu. Šio santykio atstatymas paprastai yra viena iš sudėtinių priklausomo asmens grįžimo į visavertį gyvenimą dalių.

Tiesa, pasak kun. K. Dvarecko, „nematomomis“ tampa ne tik priklausomų asmenų mamos, neretai mes visi, nepriklausomai nuo mūsų gyvenimo istorijų, „pamirštame“, kaip svarbu išsakyti dėkingumo ir meilės žodžius savo Mamai. Dažnai tik netekę Mamos „praregime“, kiek ji mums reiškė, kaip stipriai mus mylėjo ir palaikė.

Iniciatyvos „Laiškas mamai“ kulminacija – Motinos dieną vyksiantis koncertas, skirtas visoms „nematomoms mamoms“. Pasak organizatorių, sunku pasakyti, ar daug jų išdrįs ateiti į koncertą. Jos tikrai nepratusios prie dėmesio, atpratusios atvirai bendrauti, nes niekaip negali nusimesti „gėdos“ akmens, kad nepavyko padėti vaikui atsispirti griaunančioms pagundoms. Tačiau labai svarbu, kad ir jos išgirstų, kad yra svarbios, kad ta meilė, kurią jos dovanojo vaikams, niekur nepradingo, tarnavo gelbėjimo ratu itin audringoje gyvenimo išbandymų jūroje, net jei jo nesimatė, net jei priklausomi vaikai vietoj meilės žodžių bėrė tik kaltinimus. O galbūt ir atleistų sau už klaidas, kurias padarė.

„Esu dėkinga Tau, nes po daug metų pasakei, kad mane labai myli ir labai manimi tiki. Metai, kuriuose tegirdėjau tylą iš Tavęs, beverčiai prieš mili sekundę, kai išgirdau, jog nuoširdžiai Tau rūpiu. Ačiū Tau už kartais ir piktą, kartais triukšmingą, o dabar ramią kovą už mane ir mano grįžimą į gyvenimą. Nesakiau Tau to garsiai, dar nepasiruošusi, tikriausiai, bet žinok, jausk ir išgyvenk: aš Tave irgi labai, labai myliu…“

Susiję