Bendravimas su nakvynės namuose gyvenančiais žmonėmis – kaip skambinimas pianinu
Vilniaus miesto nakvynės namų socialinės darbuotojos nakvynės namus lygina su bendrabučiu – keli aukštai, ilgi koridoriai, bendri dušai, kiekviename aukšte yra dvi virtuvės, o grįžti į namus reikia iki 23 valandos. 2015 m. šiek tiek daugiau nei pusę nakvynės namų gyventojų sudarė darbingo amžiaus asmenys, apie 40 proc. žmonių turėjo negalią arba buvo senyvo amžiaus, o 4,5 proc. buvo vaikai.
Nakvynės namai. Autorės nuotr. Vilniaus miesto nakvynės namuose yra trys filialai: Vilkpėdės, T. Kosciuškos ir A. Kojelavičiaus gatvėse, juose iš viso yra 300 vietų. Nemokamai žmonės gali gyventi A. Kojelavičiaus gatvėje esančiuose nakvynės namuose, juose yra didelė 60 vietų salė, kurioje žmonės ir miega, o antrajame aukšte – kambariai, kuriuose apsistoja po 4-6 žmones. Ten asmenys priimami ir be dokumentų. T. Kosciuškos gatvėje nakčiai apgyvendinami ir neblaivūs asmenys.
Pasak Vilniaus nakvynės namų direktoriaus Edvardo Jablonskio, Vilkpėdės gatvėje esančiuose nakvynės namuose norintis apsistoti asmuo turi turėti dokumentus ir pažymą, kad neserga tuberkulioze. Jis turi būti įregistruotas Vilniaus miesto savivaldybėje ir būti socialiai draustinas. Pirmąjį mėnesį žmogus gali gyventi nemokamai, vėliau mėnesio mokestis yra 20,40 eurų. Šiuose namuose žmonės apsistoja po 4-6 žmones kambaryje.
Pirmajame aukšte gyvena neįgalūs asmenys, antrajame ir trečiajame – vyrai, o ketvirtasis skirtas moterims ir vaikams. Ketvirtajame įrengtas ir vaikų žaidimų kambarys, šiuo metu jis užrakintas – Vilniaus miesto nakvynės namuose mamų su mažamečiais vaikais jau nėra, šios šeimos išsikraustė gyventi kitur.
Iš viso Vilkpėdės gatvėje esančiuose nakvynės namuose yra 170 vietų, juose suteikiamos apgyvendinimo, informavimo, konsultavimo ir sociokultūrinės paslaugos. „Kai gyventojas pas mus patenka, jam priskiriamas socialinis darbuotojas, keliami tikslai, norai, nurodomi jo įsipareigojimai“, – sako E. Jablonskis. Su kiekvienu gyventoju nakvynės namuose bendradarbiauja socialiniai darbuotojai, jie padeda užsirašyti į polikliniką, nuvykti apžiūrai, susitvarkyti asmens dokumentus. Socialinė darbuotoja Simona Jaglinska pažymi: „Žmonės jau ateina turėdami socialinių problemų, jie jau negeba pritapti visuomenėje, padaryti dalykų, kurie mums atrodo paprasti, pavyzdžiui, užsiregistruoti į polikliniką, apsipirkti. Žmonės ateina jau neturėdami tų įgūdžių, tad jiems reikia pagalbos prisitaikyti.“ Nakvynės namų gyventojai įrašomi į eilę, kad galėtų gauti socialinį būstą, jiems suteikiama pagalba ieškant darbo, sudarant CV. „Tie, kurie nori ieškotis darbo, greitai ir suranda, o tų, kurie nededa daug pastangų, paieškos tęsiasi ilgai“, – tikina S. Jaglinska.
Gyvenimas nakvynės namuose
Vilniaus miesto nakvynės namų socialinė darbuotoja Angelė Suchovienė pabrėžia: „Nors dalis žmonių namus praranda dėl to, kad netenka darbo arba serga fizinėmis ar psichinėmis ligomis, priklausomybių ligos yra didelė problema. Didžioji dalis nakvynės namų gyventojų čia patenka būtent dėl priklausomybių.“ S. Jaglinska pritaria, ji dažnai pastebi atvejų, kai žmonės nustoja vartoti alkoholį ar narkotikus, susiranda darbą, bet užtenka vienų išgertuvių ir viskas vėl prasideda iš naujo. Kai kurie tiesiog suserga, nenueina pas gydytoją nedarbingumo pažymos, tada praranda darbą ir vėl grįžta į nakvynės namus.
Moralinę pagalbą nakvynės namų gyventojams taip pat teikia socialiniai darbuotojai. A. Suchovienės teigimu, bendrauti su nakvynės namų gyventojais nėra lengva, socialiniai darbuotojai turi išmokti prisitaikyti prie įvairių situacijų, greitai valdyti konfliktus, žinoti, ką atsakyti. „Bendravimas su nakvynės namuose gyvenančiais žmonėmis – kaip skambinimas pianinu. Kartais groji gerai, o kartais paspaudi ne tą klavišą. Taip būna ir bendraujant su žmonėmis – kartais suklysti, pasakai ne tai, ką reikia, tačiau turi nepasiduoti“, – aiškina A. Suchovienė.
„Sunkiausia įgauti pasitikėjimą, jis atsiranda tikrai ne po pirmo pokalbio. Žmogaus pasitikėjimą įgauni bendraujant šiek tiek ilgiau, tada jis atipalaiduoja, ateina paprašyti patarimų, pasikalbėti apie savo gyvenimą. Kai kuriems tam prireikia ir metų, kitiems mažiau“, – priduria S. Jaglinska.
Kurį laiką nakvynės namuose gyvenę žmonės dažnai vėl sugrįžta. „Išeiti iš benamystės labai sudėtinga. Tokie žmonės susikuria savo bendruomenę, kurioje jiems saugu, visi vieni kitus pažįsta, susibendrauja. Po gyvenimo nakvynės namuose kitur išėję žmonės nemoka prisitaikyti, tad po kurio laiko vėl sugrįžta. Čia jiems suteikiamas saugumo jausmas“, – atskleidžia S. Jaglinska. Ilgiausias laikotarpis, kuriam žmogui leidžiama pasilikti, yra treji metai, per juos asmuo negali padaryti jokių didelių nusižengimų.
Beveik kiekvieną dieną nakvynės namuose įvyksta nedidelių konfliktų, jų gali kilti dėl alkoholio vartojimo, smurto, buitinių pykčių, tvarkos nesilaikymo. Pasak A. Suchovienės, socialiniai darbuotojai moka spręsti kilusias problemas, ginčus, nuraminti gyventojus, tad konfliktai greitai išsprendžiami.
Nors kai kurie nakvynės namų gyventojai turi artimuosius, dažnai šeimos nenori bendrauti. Vis dėl to kai kurie artimieji palaiko ryšius, nuperka maisto, padeda susitvarkyti dokumentus, palydi į polikliniką. Kiti benamiai patys nenori bendrauti su giminaičiais, jiems gėda dėl esamos padėties. Žmonėms, kurie neturi jokių artimųjų yra sunkiausia, dažnai jie užaugę vaikų namuose. „Jeigu yra koks nors ryšys su artimaisiais, mes stengiamės, kad gyventojai bent šiek tiek bendrautų. Kartais paskambinam jų šeimoms, paprašom pagalbos. Toks tarpininkavimas labai sudėtingas, nes dažnai artimieji tuo žmogumi visiškai nusivylę, nenori padėti. Vis dėl to mes stengiamės, kad būtų palaikomas bent jau nedidelis ryšys. Jeigu žmogus visiškai vienas, dažnai jis nelabai nori keisti savo gyvenimo būdo“, – pasakoja S. Jaglinska.
Maištaudamas vyriškis pateko į kalėjimą, o vėliau – į nakvynės namus
Nakvynės namų gyventojas, nenorėjęs atskleisti savo tapatybės, pripažįsta: „Augau vaikų namuose, ten buvau ne pats geriausias vaikas, maištavau savais būdais – vulgariais, agresyviais. Socialiniai darbuotojai nemėgo tokių, kurie prieštarauja. Yra lengviau bendraut su tuo, kuris pritaria. Manimi visada bandė atsikratyti.“ Sulaukęs pilnametystės ir palikęs vaikų namus, jis ir toliau agresyviai elgėsi. Dėl savo padarytų nusikaltimų vyriškis ne kartą pateko į įkalinimo įstaigas. Jis pasakoja apie pataisos namus: „Iš tų vietų grįždavau dar baisesnis, dar piktesnis, žmonės to nesuprato. Paskutinė stotelė buvo kalėjimas. Kai išėjau į laisvę, nebuvo kur kreiptis, todėl teko apsigyventi nakvynės namuose – kitur nebebuvo kur eiti.“ Kalbėdamas apie šiuos patyrimus nakvynės namų gyventojas vengia akių kontakto, kalba nuleidęs galvą.
Vyriškis teigia, kad išvažiavo į Vokietiją, ten metus atliko praktiką – gydymo įstaigoje padėjo rūpintis ligoniais. Pasak jo, ten buvo visokių žmonių – agresyvių, su stipriomis psichinėmis problemomis, tačiau tokia veikla padėjo suprasti, kodėl reikia pagelbėti kitiems.
Nakvynės namų gyventojas džiaugiasi, kad Vokietijoje niekas nežinojo jo praeities, istorijos, todėl galėjo būti nauju žmogumi. Vyriškis į Lietuvą grįžo baigti dvyliktos klasės, vėliau planuoja grįžti atgal į Vokietiją ir ten studijuoti mediciną – neurochirurgiją. „Po studijų Vokietijoje grįžti į Lietuvą tikrai nesiruošiu, čia nėra perspektyvų“, – ateities planais dalijasi nakvynės namų gyventojas.
Po pokalbio su nakvynės namų gyventoju A. Suchovienė patarė: „Turite atskirti, kas yra legenda, o kas – tiesa. Ne visada žmonių pasakojamos istorijos tikros.“ Socialinės darbuotojos teigimu, nakvynės namuose apsistojantys asmenys dažnai nesako tiesos – žmonėms lengviau meluoti, tiesos jie nepripažįsta net sau.
