Knygos recenzija. Kai šeštas jausmas tampa gyvenimo išsigryninimo matu
„Esu Jums brolis, bendrakeleivis, tarnas, lazda kelionėje ir toks pat trapus žmogus“, – sako kunigas Algirdas Toliatas, ir šie žodžiai išraityti jau trečiosios jo knygos nugarėlėje.
„Žmogaus ir Dievo metai“, „Gerumo liūnas“, o dabar ir „Šeštas jausmas yra pirmas“ – tai knygų trilogija nugulusi į populiaraus kunigo literatūrinę biografiją. Pirmoji knyga pasaulį išvydo 2016 metais, o trečioji – 2018. Kiekvienais metais po knygą!
Žvelgiant iš vieno perspektyvos taško galima stebėtis tokiu produktyvumu. Itin kritiški skeptikai teigia, kad toks intensyvus knygų leidimas tarsi blynų kepimas – nespėjo dar vienas ataušti, o tu jau kepi kitą. Visi jie vienodi, iškepti tam, kad būtų tiesiog pagaminti ir suvartoti. Daugeliui skanūs, tačiau be didesnės maistinės vertės. Ši knyga taip pat ne išimtis – ir ji sulaukė kandžių strėlių bei replikų, o jos autorius neretai pavadinamas popsiniu bei masiniu.
Akivaizdu, jis įdomus daugeliui, o jo knygos išties yra gausiai skaitomos – tai rodo tiražai – vienas leidimas 10 000 egzempliorių. Tačiau, ar visada tai, kas populiaru bei suvokiama kiekvienam yra prasta? Vargu. Priklauso nuo to pro kokią ir kaip prizmę pažiūrėsi, ar žvelgsi su nuoširdžiu noru pažinti ir suprasti, ar su troškimu paneigti bei atrasti siauriausią tarpelį, kuriame galėtų vešėti kritika. Kas ko ieško, tas tą ir atranda.
Kaip teigia pats autorius, trilogijos dalys atspindi tikėjimą, viltį ir meilę. Pagrindines krikščionių vertybes ir dorybes, kurios juos veda artyn Dievo. Nors visose trijose knygose šios temos persipina, tačiau viena jų kiekvienoje akcentuojama atskirai. Trečiojoje knygoje „Šeštas jausmas yra pirmas“ daugiausia dėmesio skiriama meilės sampratai. Meilės kanotaciją apibrėžti sunku. Lietuvių kalbos žodynas internete šiam žodžiui suteikia kelias reikšmes. Meilė tai kaip prisirišimo, atsidavimo jausmas. Ir meilė kaip stipraus traukimo prie kitos lyties asmens jausmas. Nors apibrėžimai ir gražūs, tačiau neaprėpia tos meilės sąvokos, kurią savo knygoje naudoja A. Toliatas. Jam meilė tarsi palikta ir apleista moteris, neįvertintos motinos pastangos, kaip gyvenimo iškankintas, tačiau tyrumo, dvasios grožio ir šviesos nepraradęs žmogus. Pasak jo, meilė tai konstruktyvi galia, tiesianti tiltus net ten, kur iš pirmo žvilgsnio jie rodosi neįmanomi.
Pati knyga sudaryta iš liturginių pamokslų, tai tarsi ciklas, kur visi jie persipina, susisieja ir papildo vienas kitą. Knygą galima skaityti ir nuosekliai, ir atsiversti kiekvieną skyrių atskirai, ir net tiesiog atvertus bet kurį jos puslapį besti pirštu ir pradėti skaityti – mat kiekviename puslapyje galima atrasti po vertingą mintį, kuri turi išliekamąją vertę ne tik kontekste su kitomis, bet ir pati savaime.
Kalbėsenos stilius paprastas ir priimtinas daugeliui. Čia nėra tarptautinių žodžių ar mokslinių terminų. Knygą malonu skaityti tiek norint pasisemti išminties, tiek atsikėlus ryte ieškant įkvėpimo, tiek ir vakare norint atsipūsti po dienos darbų. Mintis iliustruojantys pavyzdžiai artimi, o aprašomi jausmai išgyventi ne vieno. Kiekvienas čia gali atrasti tai, kas bus pažįstama ir aktualu pačiam. Tekstuose taip pat yra nuorodų ir į Šventąjį Raštą, liturgiją, tačiau tai nėra itin stipriai akcentuojama, todėl knyga gali būti įdomi ne tik stipriai tikinčiam, bet ir vis dar ieškančiam asmeniui.
Kaip knygų mugės metu pasakojo pats A. Toliatas, kūrinio pavadinimas kilo išgirdus karininko Valerijaus Šerelio eiles. Vienose jų ir buvo teigiama, kad šeštas jausmas ir yra pirmas. Toks leidyklos „Tyto Alba“ išleistos knygos pavadinimas taip pat įkvepia apmąstymams. Net ir viešoje erdvėje girdime daug kalbėjimų, kuriuose minimas šeštasis jausmas. Kartais jis mistifikuojamas, kartais nurašomas, o kartais suvokiamas kaip nuojauta į kurią reiktų atsižvelgti priimant sprendimus. A. Toliato knygoje šeštas jausmas tampa gyvenimo išsigryninimo matu.
Knygos viršeliui panaudota fotografės Tanios Serket nuotrauka. Joje matome kunigą A. Toliatą atsirėmusį į sieną ir žvelgiantį į tolį. Regis, jis čia nuėjęs jau ilgą kelią ir šiek tiek ilsisi. Tačiau jo povyza nėra kaip gyvenimo tiesas jau atradusio išminčiaus, priešingai – jo žvilgsnis krypsta į tolį, kur jo laukia nauji ieškojimai ir atradimai. Ir akivaizdu, jis tuo saulės nutviekstu keliu dar pasirengęs eiti. Tad nebūtų nieko keisto, jei šiemet sulauktume dar vienos jo knygos.