Apie atvirus pokalbius su tais, kurie nelinkę atvirauti
Ilgajį penktadienį šurmuliuojančioje 16-toje Vilniaus knygų mugėje įvyko Svajūno Sabaliausko trečiosios knygos „Atviri pokalbiai su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais“ („Obuolys“) pristatymas. Įsitaisęs tarp 2002-aisiais premiją gavusio poeto, valstybės veikėjo Kornelijaus Platelio ir 2003-iaisiais apdovanoto Lietuvos operos dainininko, o dabar jau ir seimo nario Vytauto Juozapaičio autorius pasakojo, ką reiškia atvirai kalbėtis su moraliniais autoritetais − Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais.
Knygos „Atviri pokalbiai su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais“ pristatymo dalyviai. Autorės nuotr. Svajūno Sabaliausko knygoje − dvidešimt vieno Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato mintys apie Lietuvą pasaulyje, euro įvedimą, meną, išdavystes, meilę ir galiausiai pačią premiją. Paklaustas, kodėl rašydamas pasirinko ne dažnai šmėžuojančias populiariojo pasaulio personas, o kur kas uždaresnius žmones, autorius teigė, jog kultūra yra vienintelis tikras Lietuvos turtas, per visas negandas ar pakilimus išlaikantis aukščiausią pasaulinę prabą, ir kad Lietuvoje, tokios knygos kaip ši, dar nebuvo.
Paprašytas išskirti labiausiai įstrigusį knygoje aprašytą pokalbį, Svajūnas Sabaliauskas paminėjo net kelis: atviravimus su netrukus po pokalbio į ligoninę paguldytu Donatu Banioniu, kuris lyg nujausdamas savo lemtį tarsi juokais, tarsi rimtai sakė, jog Nacionalinę kultūros ir meno premiją gavo per anksti – reikėjo palaukti mirties; pašnekesį su Jonu Mikelinsku − bene vieninteliu šio rašytojo interviu per pastaruosius metus.
Į pokalbį įsijungus patiems knygos herojams, Lietuvos meno asociacijos prezidentas Kornelijus Platelis sakė: „Paradoksalu, bet gavus Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, kartais nebelieka laiko kurti. Esi visur kviečiamas, mokami dideli honorarai“. Visgi vėliau poetas pridūrė, jog viskas priklauso nuo aistros – kūrybos esmės. „Čia tokia graži publika, tiktų pameluot, bet užsidegimas kurti mane apima vis rečiau ir rečiau“, – apgailestavo jis. Vytautas Juozapaitis taip pat apgailestavo, tik ne dėl aistros, o dėl jo kuriamo meno išliekamosios vertės. „Aš pavydžiu Kornelijui Plateliui, nes jis gali rašyti, o gali ir nerašyti. Jis gali pasiimti savo dešimties metų senumo knygą, pasakyti, kad tai − jo darbas, ir Kornelijus bus teisus − visi nešios jį ant rankų. Daininkas, savo kūrinį žiūrovui gali pateikti tik čia ir dabar“, – aiškino solistas. „O kompaktas?“ – įsiterpęs juokavo knygos autorius Svajūnas Sabaliauskas.
Kalbai pasisukus apie problemas Lietuvoje – emigraciją ir sunkiai uždirbamą rašytojo duoną ar dažniau – tik džiūvėsį, Kornelijus Platelis teigė, jog nebūtina gimti Lietuvoje, visada kurti Lietuvoje ir net skurstant iš jos neišvykti, kad nusipelnytum Nacionalinės premijos. „Kol galiu gyventi šioje šalyje, tol gyvenu šioje, bet aš nesprendžiu už kitus“, – suraukęs kaktą porino poetas, o vėliau pridūrė, jog prozininkas Lietuvoje gal ir gali sudurti galą su galu, bet poetui pragyventi beveik neįmanoma.
Pristatymo metu užduotas ir turbūt ne vienai moteriai kilęs klausimas: „Kodėl knygos herojai – vien vyrai?“. Vytautas Juozapaitis šmaikštavo, jog šiuo atveju vyrai buvo paleisti į žvalgybą ir, jei kils koks nors nepasitenkinimas, šie pirmieji gaus guzų. Pats autorius visai nesutrikęs sakė, jog toks šio tomo sumanymas: „Jei knyga bus perkama, ji bus tęsiama. Tada kalbinsiu vien moteris. Ne visada šalia vyro turi būti moteris, o šalia moters – vyras.“
Prakalbus apie būsimas knygas, buvo prisimintas ir beveik lygiai prieš metus „Kauno dienoje“ publikuotas Svajūno Sabaliausko interviu, kur jis teigė, kad kitas pasirodysiantis kūrinys vadinsis „Keturi šaukštai burokėlių sriubos“ ir pasakos keturias atviras istorijas. Paklaustas, kodėl visgi šiandien ant stalo guli visai kitokia knyga, autorius patikino, kad idėja apie burokėlius niekur nedingo, tik jos įgyvendinimas buvo laikinai atidėtas. „Jau yra 119 A4 formato puslapių“, – sakė jis šypsodamasis ir paaiškino, jog toks pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. „Kaip sakoma, jei apsilaistei burokėliais – neišskalbsi. Gal ir gerai, kad emigruoju, nes tai bus stipriau nei 50 pilkų atspalvių.“
