Akademinė Regimanto Tamošaičio kritika
Humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas Regimantas Tamošaitis, rodos, apmąsto kiekvieną žodį. Nepanašu, kad bijodamas kažką pasakyti. Nes kritikuoja jis drąsiai – ir ne tik literatūrą. Ir gal dėlto, kad yra dėstytojas, su juo bendrauti nepaprastai lengva. Ir šiek tiek nejauku – tiek, kiek nejauku būna esant šalia itin protingo žmogaus. Dar jis rašo – vadovėlius, monografijas, kartais ir esė. Vieną rinkinį – „Vitaminų pardavėjas“ – jau išleido. Visiems reikia vitaminų, o juos atstoti gali ir žodžiai: gilūs, išmintingi, verčiantys susimąstyti. Toks ir šis interviu – vietoj vitaminų, tačiau apie literatūrą ir kritiką, atsakantis į daug klausimų. Tačiau pavalgius tokių „vitaminų“ supranti, kad kritika, kaip ir kūryba, gali būti labai skirtinga.
R. Tamošaitis įsitikinęs: „Kritikos trūksta, nes žmonėms reikia gyventi, vien iniciatyva sotus nebūsi.“ Asmeninio archyvo nuotr. Tikriausiai nesuklysiu Jus pavadinusi kuriančiu kritiku. Ar literatūros kritikos principų suvokimas padeda Jums rašyti?
Kūrinio kūrimas ir jo vertinimas – atskiri etapai, nesutampantys dalykai, nors netiesiogiai ir susiję, savaip proporcingi. Bet kritikos principas kūrybos procesui netaikomas, jis blokuotų to proceso spontaniškumą. Kritinis veiksmas reikalauja santykio tarp subjekto ir objekto, tam būtina skirtis, o kūrybos procesui būdinga rašančiojo ir rašymo vienovė, nes kuriamas kūrinys dar gyvena kūrėjo sąmonėje kaip jos dalis, todėl ir kritinis santykis čia neįmanomas. Kai kūrinys jau parašytas, kai autoriaus būsenos bei idėjos įgauna pavidalą, tampa tekstu, kūriniu, literatūros kūnu ir pradeda gyventi savo gyvenimą, tada autorius gali į jį pasižiūrėti iš šalies kaip į objektyvią prasmių sistemą ir vertinti jį pagal visus kritinio mąstymo principus.
Kūryba – kaip meilė, kaip jausmo proveržis, kurio niekas racionaliai nesiaiškina, nes kitaip užmuštų tą jausmą nuo pat pradžios. Kūryba įvyksta, o kritika yra taikoma. Ji padeda giliau suvokti kūrybos esmę ir geriau pajusti kūrinį. Jeigu kritikos ir kiti literatūrologijos mokslai padėtų kurti, tai žymieji mūsų kritikai būtų patys geriausi rašytojai ir poetai. Bet taip juk nėra, jie nieko doro negali sukurti, nors kūrybą išmano. Tačiau taip pat nėra ir menininko be kritinio mąstymo, be vadinamosios estetinės sprendimo galios.
Bendraujate su studentais, ar teko iš jų girdėti kokių nors nuomonių apie literatūros kritikos padėtį? Ar jauni žmonės pasigenda kritikos, o gal tokio dalyko jiems nereikia?
Studentai apie kritikus mažai kalba, jiems svarbiau literatūros teorijos ir patys kūriniai. Literatūros kritika yra aktualioji praktika, nes kritikas yra tarpininkas tarp literatūros proceso ir skaitančiosios bei kuriančiosios visuomenės. Jis padeda susigaudyti, moko pažinti vertingus kūrinius, taip pat padeda susivokti skaitytojui, kiek šis moka skaityti knygas ir atrasti jose vertybes.
Jauni žmonės pasigenda gero kritiko tuomet, kai susiduria su naujais, jiems nesuvokiamais kūriniais. Tada jiems reikia autoritetingo požiūrio, kad galėtų pasitikrinti save ir nustatyti santykį su juos intriguojančia ir šokiruojančia kūryba. Kritikas turi sutaikyti sutrikdytą sąmonę su ją sutrikdžiusiu objektu, tos sąmonės standartų neatitinkančiu kūriniu. Sakyčiau, kritikas yra savotiškas estetinių vertybių filtras, turintis kvalifikacijų spręsti ne tik apie tradicines, bet ir apie naujas meno vertybes.
Ar „literatūrologas“ visada reiškia ir „literatūros kritikas“? Kas juos skiria?
Literatūrologas – literatūros mokslininkas – yra platesnė sąvoka. O kritikas yra aktyviojo literatūros proceso dalyvis, jis reaguoja į naujus literatūros reiškinius ir iš dalies numato to proceso perspektyvas. Kad galėtų teisingai tai daryti, jis privalo turėti ir literatūros teorijos, ir istorijos žinių. Juk kiekvienas naujas literatūros tekstas išaiškinamas jį įrašant į kontekstą, susiejant jį su tuo, kas jau žinoma. Be to, naujo kūrinio vertinimui, vertinimo argumentacijai pasitelkiami teoriniai analizės ir interpretacijos principai. Taigi, literatūrologiją ir literatūros kritiką skiria universalumo ir operatyvumo laipsniai.
Ar literatūros kritiku gali būti tik literatūrologas? Ar juo gali būti visi prisiekę skaitytojai?
Kritika gali būti visokia: objektyvi ir subjektyvi, racionali ir emocinga, sistemiška ir impresionistiška, universalios reikšmės ir asmeniškos vertės. Žinoma, mes labiau vertiname objektyvią, argumentuotą, teoriškai pagrįstą kritiką, nes tokia galime pasitikėti. Tačiau literatūros gyvenimui naudingos ir žmogiškai kylančios, spontaniškos skaitytojų reakcijos, todėl ir prisiekę skaitytojai turi teisę išsakyti savo vertinimus, ir jų nuomonė taip pat gali būti vertinga. Profesionaliam kritikui gresia pavojus būti atitrūkusiam nuo skaitančiojo žmogaus, nes kartais vertybės, matuojamos tik kritikui svarbiomis klasikos normomis ar standartais, gali būti jau nebegyvybingos. Kritikas gali būti savo profesijoje sustabarėjęs, juk jis dažniausiai ir yra nekūrybingas, gero eilėraščio negeba parašyti. Išskyrus, žinoma, kritikus ne vien iš profesijos, bet su talentu, koks buvo Valdemaras Kukulas.
Šiaip tipiškas kritikas yra tik racionaliai mąstantis skaitytojas. Bet geras kritikas visuomet bus kažkiek subjektyvus, asmeniškai angažuotas, turintis savo stilių ir vertybinį požiūrį. Nemanau, kad yra universalios ir absoliučiai objektyvios kritikos galimybė, nors kritika, kaip ir bet kuris mokslas, turi siekti universalumo. Juk ypatingos asmenybės kuria mokslą ir didžiosios idėjos kyla iš įkvėpimo, ne vien iš žinių sisteminimo ar kokių lygčių sprendimo randant joms būtinąjį ir vienintelį galimą atsakymą.
Ką manote apie tinklaraščius, kuriuose žmonės dalijasi įspūdžiais apie perskaitytas knygas? Ar galima pasikliauti tokia subjektyvia „man patiko/nepatiko“ nuomone?
Į tokius tinklaraščius ir tokį bendravimą žiūriu labai teigiamai. Įspūdžiai apie perskaitytas knygas – viena gražiausių žmogiškojo bendravimo formų, ir nesvarbu, kokioje aplinkoje tai vyksta. O asmeniškos nuomonės taip pat gali būti įdomios, kartais gana originalios ir pagrįstos. Mes galime išklausyti kito asmens nuomonę, bet sprendžiame patys, kiek ji yra pagrįsta, kaip tas kitas asmuo moka apginti savo požiūrį. Jeigu žmogus bus nemąstantis, jis neieškos argumentų, nesileis į dialogą, o tik kažką neigs arba teigs. Tada matysime, kad jam svarbiau ne knyga, o jo paties pranašumas, todėl su tokiu į diskusijas nesileistume. Bet ten, kur žmonės skaito knygas ir jas taip mėgsta, kad ima dalintis įspūdžiais bei nuomonėmis, randasi ir pakantumo, susikalbėjimo, pagarbos kitaip galvojantiems.
Ar tam tikra pasaulėžiūra ir patirtis padeda ar trukdo vertinant kūrinį? Ar įmanomas visiškas objektyvumas?
Be savo pasaulėžiūros ir be patirties neatpažintume kūrinyje įkūnytos pasaulėžiūros ir patirties. O kūriniai be tokių matmenų yra menkaverčiai, apie juos paprastai nediskutuojame. Jeigu žmogus yra tiek brandus, kad turi pasaulėžiūrą, jis yra pakankamai lankstus, kad atpažintų ir gerbtų kitas pasaulėžiūras. Be to, kūrinys pirmiausia vertinamas ne dėl pasaulėžiūros ar idėjų, bet dėl meniškumo. Jei kūrinyje nėra meninės jėgos, jokios idėjos jo neišgelbės, kad ir pačios tauriausios. Menas iš esmės atskleidžia ne tik žmogiškųjų gyvenimų, kultūrinių pasaulių, bet ir pasaulėžiūrų įvairovę, ir mene visa tai kažkodėl gražiai sugyvena. Tačiau jeigu žmogus kūrinį vertina tik dėl pasaulėžiūros atitikimo, tai jis yra ribotas dogmatikas, kuris meno pasaulyje prasilenkia su menu. Tokiam geriau skaityti laikraščius, nes juose idėjos aiškiau apibrėžiamos ir lengviau suprantamos.
Vienas meno kūrinio vertinimo pagrindų – skaitytojo gyvenimiškos patirtys. Kuo jų daugiau, tuo labiau skaitytojas atras savęs meninio kūrinio pasaulyje. Kūrinys tarsi duoda atgarsį skaitytojo sąmonei. Ir žinoma, kad tos skaitytojo gyvenimo patirtys yra labai įvairios, todėl ir tai, ką jis pajaučia kūrinyje, gali būti labai įvairus. Vienaip „Hamletą“ suvoks mokinys, kitaip – pagyvenęs mokytojas. Nors kartais mokinys gali net jautriau suvokti kūrinį nei mokytojas, nes jo vaizduotė gali būti imlesnė ir estetinis jautrumas didesnis. Mokytojas, savo ruožtu, į kūrinį gali žiūrėti išminties akimis, suvokti jį ne tiek kaip meninį faktą, kiek kaip žmogiškųjų tiesų paliudijimą. Vienaip ar kitaip žmogui išvengti subjektyvumo neįmanoma, nes pati kūryba yra žmogiškojo subjektyvumo išraiška, todėl subjektyvaus suvokimo galimybė yra ne trūkumas, bet privalumas, dovana. Jeigu nėra subjektyvumo, nėra ir meilės nei žmogui, nei jo kūrybai.
Vis dėlto spręsdami apie žmogiškuosius kūrinius bandome suderinti savo natūraliai subjektyvius požiūrius, sutaikyti pasaulėžiūras, kylančias iš skirtingų mūsų gyvenimo patirčių, ir sutarimo principu rasti bendrą tiesą, bendrą vertę, nors ir suvokdami, kad absoliuti tiesa yra tik proto fikcija.
„Vilniaus knygų mugės“ lankytojų skaičiai kasmet bene nustebina pačius organizatorius. Ar juos galima vertinti kaip kritišką publiką? O gal jie kaip išalkęs žvėrelis – ką duoda, tą ima?
Šis klausimas iš tikrųjų yra geras ir nuteikiantis optimistiškai. Be tikslingų tyrimų į jį atsakyti sunku. Mano nuomone, lietuviai yra skaitantys žmonės, jie knygų išsiilgę, o tų knygų jiems pateikiama labai įvairių, pasiūla yra didžiulė. „Vilniaus knygų mugėje“, manau, svarbiausias yra žmogiškojo kultūringo bendravimo veiksnys. Svarbu ne tik gauti knygų, bet pabūti tarp kūrėjų ir skaitytojų: mugės atmosfera yra ypatinga, ji vartotojiškame pasaulyje leidžia pasijusti žmogumi, patirti kažkokią dvasinę bendrystę ir įgyti vertybinių gyvenimo atramų. Ši knygos šventė, nors ir su komerciniu apvalkalu, yra labai graži, laukiama. Ir dėl knygų, ir dėl žmonių.
„Vilniaus knygų mugės“ lankytojai tikrai nėra kaip alkani žvėreliai – taip būdavo sovietmečiu, knygos deficito laikais. Dabar jie renkasi, o didžiausia problema mugės lankytojams – kaip suderinti savo finansines galimybes su knygų troškuliu. Tai juk kaip troškulys, kuris niekada nepatenkinamas.
Akivaizdu, kad šiandien literatūros kritika (o ir apskritai bet kokia kritika, gal tik kinas išeina iš tų ribų) yra labiau hobis, ne profesija. Kaip manote, kodėl? Gal trūksta pačių norinčiųjų rašyti kritinius straipsnius iniciatyvos?
Nemanau, kad literatūros kritika gali būti hobis, neįpareigojantis kažkokio malonaus poreikio tenkinimas laisvalaikiu. Kritika reikalauja darbo ir intelektinių pastangų. Reikia daug skaityti, o ir rašymas žmogų išsunkia, išvargina. Kritikos trūksta, nes žmonėms reikia gyventi, vien iniciatyva sotus nebūsi.
Ar per pastaruosius kelis metus yra išleista kas nors tokio, kas Jums paliko neišdildomą įspūdį ir kaip kritikas galite pasakyti, kad tai – ne vienadienis kūrinys?
Procesas labai dinamiškas, sunkiai prognozuojamas. Galbūt mūsų literatūra vis labiau traukiasi į laisvalaikio zoną, ji yra rašoma atliekamu nuo pagrindinių darbų metu ir skaitoma taip pat siekiant atsipalaiduoti, kompensuoti kasdienybės rutiną maloniomis fantazijomis. Mūsų literatūra netenka rimto metafizinio matmens, ji stengiasi šokiruoti skaitytoją išradingumu, bet bijo jį nuvarginti ir nepretenduoja į jokias didžiųjų žmogaus klausimų gelmes. O gerų kritikos knygų ir straipsnių, žinoma, pasitaiko, čia jų nevardysiu, nes jų vertę labai sunku subalansuoti viešumai. Kas įdomu man, gali būti ne taip svarbu daugeliui skaitytojų.
