Šitaip pirmuosiuose Justino Žilinsko knygos „Mano Vilnius mano“ puslapiuose žengti į Lietuvos sostinę kviečia paslaptingasis Metraštininkas. Knygos autorius, save vadinantis rašančiu teisininku arba besiteisinančiu rašytoju, yra žinomas prie jo pavardės pridėjus dėstytojas, lygiai taip pat kaip ir rašytojas. „Mano Vilnius mano“, ketvirtoji jo parašyta grožinės literatūros knyga, antroji skirta paaugliams. Sidabrinis knygos viršelis su įspaustu, numanomu Vilniaus žemėlapiu traukė akį ne tik knygynuose, bet ir reklamos stenduose gatvėse. O vėliau pradėtos rengti ir nuotykinės ekskursijos po Vilnių.

Komiksais padailinta knyga, anot autoriaus, yra tinkama vyresniems vaikams arba paaugliams. Tai buvo bandymas spėti patekti į dar neužimtą rinkos nišą – Vilniaus puslapius paaugliams. Vėjavaikiškas noras nueiti ten, kur gali būti baisu, išdrįsti pažiūrėti savo siaubui į akis nuveda du bendraklasius Simą ir Aistę į Antakalnio gatvės 25 namą, kurį jaunieji herojai vadina „vaiduoklių namu“.  Čia jie sutinka paslaptingąjį Metraštininką, kuris, norėdamas supažindinti su miestu ir jo istorija, padeda paaugliams magiškai keliauti per istorinius Vilnius įvykius. Vilniaus įkūrimas, maras, Carinė ir Sovietinė okupacija leidžia nepriklausomybės vaikams pajusti, ką reiškė gyventi jau buvusiame Vilniuje. Sostinės motyvas knygoje nėra naujas šiam rašytojui. 2013 metais išleistas romanas „KGB vaikai“ nagrinėjo 1996 metų keistus ir kiek antgamtiškus įvykius šiame mieste. Tačiau Vilnius šioje knygoje nebuvo veikėjas, tai tiesiog buvo pilka, ką tik Nepriklausomybę atgavusios šalies sostinė. O štai romane „Mano Vilnius mano“  miestas nėra tik veiksmo vieta. Čia Vilnius – nuotykis. „Sumanymas buvo aiškus nuo pat pradžios: supažindinti vyresnius vaikus ir paauglius su Vilniaus istorija. Bet supažindinti taip, kad ta istorija taptų sava, kad paauglys pasijustų jos dalyviu, kad savo kailiu patirtų istoriją. Beje, viena kritikė sakė, kad tie nuotykiai jai atrodo tarsi regėjimai. Vis dėlto, tuose nuotykiuose, kur Aistė ir Simas imasi iniciatyvos, jie tampa istorijos kūrėjais, jie net pasuka istoriją…“, – savo pasirinkimą aiškina kūrėjas.

Simas ir Aistė – pagrindiniai keliautojai po Vilnių, yra dar jauni, tačiau savo nuomonę drąsiai reiškiantys paaugliai, mokytojos paskatinti, nusprendę ieškoti Vilniaus mitų. Šie vaikai nėra geri draugai, jie tik bendraklasiai, turintys slaptą susidomėjimą vienas kitu. Pirmieji apkabinimai, laikymasis už rankų ir noras pabučiuoti –  tai juos  brandina. Ir, žinoma, visa tai vyksta Vilniaus fone. Keistas, apšepęs ir vaiduoklių name besislepiantis Metraštininkas vaikams dovanoja magišką kelionę, prieš jų visai neįspėjęs. Tai kelionė, kuri juos jungia ir supažindina ne tik su Vilniumi, su vienas kitu, bet ir su pačiais savimi. Šis pirmosios meilės motyvas – išskirtinai svarbus visos knygos vystymuisi. Vilnius sujungia šiuos jaunuolius, leisdamas jiems pajusti bendrumą, ryšį vienas su kitu. Tai jų paslaptis ir augantys jausmai vienas kitam, ir žinoma, šalutiniam veikėjui – Vilniui.

Justinas Žilinskas, paklaustas, kur jis ieškojo magiško ir stebuklingo Vilniaus veido, atsakė:  „Labai įvairiai – ir knygose, ir gatvėse… Kai man pasiūlė parašyti kažką panašaus į Vilniaus istoriją paaugliams, netikėtai supratau, kad aš taip mažai apie jį žinau – net keista! Tad skaičiau, rankiojau žinias, keliavau po miestą, mėgindamas apžiūrėti kiekvieną pastatą, vėliau tai netgi virto orientacinių pažintinių žaidimų “Vilniaus detektyvai” organizavimu… Deja, ir parašęs suprantu, kad labai nedaug žinau, tad paieškos tęsiasi. Ir tas Vilniaus veidas – nuolat mainosi. Ne tik dabartinis – tai pat ir istorinis, vis ką nors netikėtai iš kur nors iškasi – ar prisiminimuose, ar keistos formos lange“, – atsakė rašytojas.

Autorius įtaigiai skaitytojui sako, kad Vilnius yra būtent jo, skaitytojo. Ir niekur nuo tos minties skaitant jau nepabėgsi. Vilnius čia nėra tik veiksmo erdvė, bet nėra jis ir pagrindinis veikėjas – tai šalutinis veikėjas, antraplanis, neįnoringas. Jis įsileidžia keliautojus į savo privačią erdvę, tačiau niekada neįsikiša. Jis nuolatinis stebėtojas. Tik knygos pabaigoje, skaitytojas pagaliau supranta, kad Metraštininkas, kuris atsakingai kuravo visą jaunuolių kelionę po Vilniaus istoriją, yra miesto globėjas – Šv. Kristoforas. Jis, baigdamas pasivaikščiojimą po magišką sostinę, perneša vaikus per Vilnelę. Ir nors Vilnius čia neturi aiškaus savo veido, jo bruožai atsispindi būtent Metraštininko veide. Tačiau nereikėtų suklysti ir sakyti, kad Metraštininkas ir yra Vilnius. Visai ne.

Šv. Kristoforo motyvo naudojimas – gana netikėtas momentas ir gražiai surištas šis pasakojimo mazgas privertė mane apie tai, ir apie  tolimesnį Metraštininko likimą, ir mintį jį sukurti paklausti paties autoriaus. Tad kodėl kaip pasakotoją Justinas Žilinskas pasirinko Šv. Kristoforą? Ar tai reiškia, kad pats Vilnius rašo savo istoriją? „Ir pačiam keista – nežinau. Metraštininkas – paslaptingas tipas: kai jis išsiskyrė su Aiste ir Simu, kai jo paskutinį prieglobstį pavertė blizgia institucija, jam turėjo būti nelengva… Atitikmens neieškojau, tik nujaučiau, kad kiekvienas, turintis išminties, žinių bei dirbantis rimtą darbą yra šiek tiek irzlus ir mėgsta, kad jo klausytų. Šv. Kristoforo pasirinkamas – kaip ir daugelis sprendimų kuriant, jis ateina netikėtai. Aš ilgai pats nežinojau, kas toks tas Metraštininkas, ir galiausiai pats nustebau, kai pasisakė,“ – netikėtumą pačiam sau aiškina kūrėjas.

Pirmosios meilės jaučiamas visame kūrinyje. Miestas, į kurį įsimylėjus žvelgiama lyg pro rožinius akinius, švelniai apsiblausia ir tampa romantizuotas, gražesnis, mielesnis, jaukesnis. Juo belieka tik žavėtis. Kaip susidomėjusi skaitytoja negalėjau nepatenkinti savo smalsumo ir rašytojo paklausiau, kas toliau laukia Simo ir Aistės. „Labai tikiuosi, kad jie nesusipyko dėl kokio nors nieko – žinote, ta paauglystė: vieną dieną myli visą pasaulį, kitą – mielai sulygintum su pletnvoliu. Spėju, kad judviejų kelionė gali ir nutrūkti – ateina laikas, kai visas dėmesys nukrypsta į žmones, istorija ir istorijos – nutolsta, tampa nebe taip įdomu. Todėl manau, kad labai svarbu laiku pasėti domėjimosi sėklą, kad paskui, jau su nauju protu ir džiaugsmu, prie to būtų galima sugrįžti. Aistė ir Simas turėtų sugrįžti,“- žada autorius.

Rašytojas, Metraštininkas, ar pats Šv. Kristoforas, čia jau gana painu atskirti kuris, vaikus nukelia į laikus, kada gimė miesto sukūrimo legenda, čia vaikai susipažįsta su Lizdeika. Tolimesnėje kelionėje Aistė ir Simas paaiškina, kaip naudoti šakutę Barborai Radvilaitei, būsimai Žygimanto Augusto žmonai. Vaikai apsilanko ką tik įkurtame Vilniaus Universitete, pamato negailestingo maro niokojamą sostinę. Caro valdžios įpėdinių prižiūrimame mieste jie padeda Petrui Vileišiui paslėpti Nepriklausomybės aktą, vėliau išgelbsti jauną žydaitę iš Vilniaus geto, susitinka su dainininku Vytautu Kernagiu sovietiniame Vilniuje, kuriame karaliauja iš po palto skverno pardavinėjama vakarietiška muzika, savo mažais kūnais vaikai gina Televizijos bokštą. Toks prabėgomis pamatytas Vilnius daro įspūdį ne tik Aistei ir Simui, bet ir skaitytojams. J.Žilinsko paklausiau, kaip rinkosi istorinius įvykius: „Labai įvairiai. Pavyzdžiui, peržaisti įkūrimo legendą norėjosi dėl to, kad nekartotum vieno žinomiausio mito. Apskritai, nesinorėjo rištis prie labai žinomų legendų – bazilisko, Šv. Onos bažnyčios statybos ir t.t., todėl kiekvienas nuotykis – tarsi epochos iliustracija, truputį jos patyrimo “iš vidaus”. O kas toje epochoje gyveno – tie ir pasirodė, net ir prašyti daug nereikėjo…“.

Skaitydama turėjau pripažinti, kad tai dar vienas nuotykių romanas, gal kiek paprastesnis, nei Andriaus Tapino kuriamas „Vilko valandoje“, bet, matyt, to ir reikia knygą rašant paaugliams. Tai nepretenzingas ir paprastas, kasdieniškomis spalvomis tapomas neįprasto miesto portretas. Knygos kulminacija – testas apie Vilniaus pažinimą Užupyje, viename iš po Bernardinų kapinėmis esančių rūsių. Čia vaikams reikia įspėti mįslę ir įrodyti, kad su miestu jie susipažino. Kartu įrodyti ir prisirišimą vienas prie kito, bet čia jau kita istorija. Simas ir Aistė baigia savo kelionę kartu, sakydami, kad jie keliauja į Vilnių. Tad, koks gi tas Vilnius? „Šiuo metu Vilnius ir vėl paauglys ar jaunuolis – jis auginasi madingą barzdą, darosi tatuiruotes, nešioja madingus akinius. Jis šiek tiek pamiršęs savo praeitį – kai galva debesyse, nelabai galvoji apie tai, kas buvo. Kartais praeitis jam grįžta kaip keisti sapnai, bet tai dar netapo savastimi“, – į šį klausimą taip atsako J. Žilinskas.

Prieš atsiverčiant arba jau užvertus šią knygą kilo kelios mintys dėl jos pavadinimo. Aš suskaičiavau bent 4 skirtingas interpretacijas iš trijų žodžių, užrašytų viršelyje. Mano Vilnius, o gal mes tik galvojame, kad Vilnius mūsų? Ar Vilnius iš tiesų „mano“, t.y. galvoja? Pasak autoriaus, pavadinimo interpretavimas visiškai priklauso nuo skaitytojo ryšio su knyga ir Vilniumi. „Kiekvienas susiranda savo Vilnių, ir tas Vilnius gali smarkiai keistis, todėl aš tiesiog nenoriu dėti kablelio, jis – slankiojantis. Nors kartais, eidamas gatve, dairydamasis ir radęs tai, ko niekada nebuvau pastebėjęs imu, ir sušunku „Mano Vilnius! Mano“.

Susiję

Knygos recenzija. Kai šeštas jausmas tampa gyvenimo išsigryninimo matu

Knyga, rašyta 15 metų

Kristijono Donelaičio asmenybė – dosnus palikimas Lietuvai