Karo kapelionas kun. R. Butkevičius: netikėti nėra blogai
Žmonės dažnai vartoja terminą „pritraukti visuomenę į bažnyčią“, tačiau, manau, kad traukiamas gali būti tik asilas, sako Lietuvos kariuomenės Ordinariato vyresnysis kapelionas kun. plk. ltn. Remigijus Butkevičius. Jo teigimu, nors vyresnės kartos žmonės netikinčiuosius laiko prastesniais, taip tikrai nėra.
Krizmos mišių akimirka Lietuvos kariuomenės pagrindinėje šv. Ignoto bažnyčioje. Ordinariato nuotr. Žmonės jau vaikystėje yra krikštijami, kai dar net negali tam pasipriešinti ir pasakyti „ne“. Vaikai lanko privalomas tikybos pamokas, nors iš tiesų net nemoka Dešimties Dievo įsakymų. Didžioji dalis visuomenės tvirtai vadovaujasi Bažnyčios mokymu, nors Dievo namuose apsilanko vos per didžiąsias šventes. Ką lemia toks paviršutiniškas tikėjimas?
Kariuomenė, kurioje atsivėrė perspektyvos veikloms su jaunais žmonėmis, kunigui R. Butkevičiui tapo antraisiais namais. Kunigo veikla tai ne tik kasdien aukojamos mišios, bet ir intensyvus bendravimas su jaunais žmonėmis.
– Ar daug yra tikinčių jaunų žmonių?
– Kyla klausimas, ką reiškia daug? Turbūt neišauš tokia diena, kai visi iki vieno tikės Dievą. Turbūt reikėtų pažiūrėti į bendrą praktikuojančių žmonių skaičių, turiu omeny, kiek yra tikinčių žmonių mūsų visuomenėje. Iš viso tikinčiųjų yra apie 15 proc. Turbūt tai panašus skaičius ir kalbant apie jaunimą.
– Jeigu jaunas žmogus yra tikintis, tarp jaunuolių jis netgi dažnai prilyginamas keistuoliui. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Tam tikros vertybės, kurias aukština tikintys žmonės, dažnai nesutampa su daugumos vertybėmis. Dėl šios priežasties tikintieji neretai pasirodo kaip baltos varnos, kitokie, kitaip besielgiantys. Šiais laikais atleisti, būti gailestingam ir daryti gerus darbus be jokio užmokesčio tapo nebemadinga, nes bendros tendencijos visuomenėje yra kiek kitokios. Visa tai lemia, kad tikintys žmonės atrodo iškritę iš konteksto.
Tikėjimas nėra trūkumas. Minėtos savybės yra tikinčiųjų savastis, todėl norėčiau padrąsinti jaunus žmones, kad jie nebijotų būti kitokie. Įdomus dalykas tas, kad kiekvienas iš mūsų nori būti individualus, išsiskirti. O tikint yra galimybė turėti savo stuburą ir gyvenimo kryptį, būti kitokiu nei pilkoji masė.
– Ar netikintys žmonės yra prastesni?
– Pažvelgus plačiau, galima teigti, kad apskritai netikinčio žmogaus turbūt pasaulyje nėra. Kiekvienas vis tiek kuo nors tiki. Iš tiesų galima surasti pačių įvairiausių tikėjimų: tikėjimą likimu, tikėjimą savimi, tikėjimą Dievu ar net horoskopais. Jeigu taip nutinka, kad žmogus absoliučiai netiki, iš esmės, jis save pasmerkia tuštumai, tačiau tai yra jo pasirinkimas. Netikėdamas asmuo negalėtų žengti nė vieno žingsnio į priekį, nes jis netikėtų, kad jam tai pavyks padaryti.
Pabrėžčiau, kad tikėjimas yra dovana. Gyvenime pasitaiko įvairiausių dovanų, kuriomis žmonės gali ir nepasinaudoti, bet pasitaiko ir tokių, kurias jie priima. Tikėjimas padeda surasti tikrąją tiesą ir kelią, iš kurio neleidžia iškrypti. Tikėjimas palengvina visuomenės dalią, sustiprina mūsų gyvenimą ir nukreipia jį tinkama linkme. Netikėdamas žmogus dažnai pasirenka tam tikrą blaškymąsi. Krypčių yra daug, o tikėjimas parodo tą išbaigtą kelią. Tikinčiam žmogui yra mažiau blaškymosi renkantis gyvenimo vertybes, atskiriant blogį nuo gėrio. Tikėjimas yra aiški kryptis, kur eiti. Nors neretai tenka išgirsti vyresnės kartos atstovus sakant, kad netikintys žmonės yra blogesni, taip tikrai nėra.
– Kokiomis priemonėmis skatinamas jaunų žmonių tikėjimas?
– Bažnyčia gana nemažai aptaria, kokiomis priemonėmis būtų galima parodyti visuomenei, kad pasitikėjimas Dievu iš tiesų palengvina kiekvieno naštą.
Prieš kelis mėnesius Romoje vyko didelis katalikų renginys, kuriame buvo diskutuojama, kaip šiandien reikėtų kalbėti su jaunais žmonėmis apie tikėjimą. Tam yra įvairiausių formų, bažnyčia neatmeta socialinių erdvių, socialinės komunikacijos, gana daug žinių apie tikėjimą yra perduodama per šių laikų socialinės komunikacijos priemones. Bažnyčia stengiasi naudotis tomis priemonėmis, prie kurių linksta šiuolaikinis jaunimas.
Norėčiau pabrėžti, kad bažnyčia neprivalo prisitaikyti prie dabarties iššūkių. Bažnyčia neturi pataikauti šiandienos aktualijoms ar vertybėms, nes ji visada išliks autentiška. Visuomenėje dažnai girdimas pasakymas „pritraukti visuomenę į bažnyčią“, tačiau traukiamas gali būti tik asilas, o žmogus turi pats atrasti savo erdvę ir galimybę susitikti su Dievu per labai skirtingus išgyvenimus.
Bažnyčia stengiasi sudominti žmones per įvairias programas, pradedant pamokėlėmis su mažais vaikais, baigiant jaunavedžių kursais. Bažnyčia siūlo labai daug veiklų, susijusių su tikėjimu. Tiesiog žmonėms patiems reikia truputį daugiau paieškoti.
