– Papasakokit savo pačią pažinties su muziką pradžią.

Augustė: Visų pirma, mūsų mama turėjo pianiną. Mes kažkaip nuo pat mažumės labai domėjomės ir pačios norėjom groti, todėl, kai buvom šešerių, mus nuvedė.

Ieva: Pastebėjo, kad buvom ypatingai gabios, dažnai dainuodavome. Dvejų metuku galėdavome dainuoti sudėtingiausius duetus. Ne visi vaikai tai sugeba. Tikrai tėvai pastebėjo, kad esame gabios muzikai. Pabandydavome kartais ir pagroti. Vėliau išaiškėjo, kad abi turime absoliučią klausą.

Augustė: Atsisėsdavome ir net nemokėdamos galėdavome kažkokią melodiją sugroti.

– Visą muzikinį kelią jūs visada kartu ir ėjote?

Ieva: Taip. Mes visada kartu ateidavome į pamokas. Viena pagrodavo, tuomet kita.

Augustė: Kol viena groja, kita gali pailsėti

– O kodėl būtent fortepijonas? Nebandėt kitų instrumentų?

Ieva: Net nepagalvojom kažkaip apie kitą instrumentą. Natūraliai viskas įvyko, kad pasirinkome būtent fortepijoną. Labai norėjom būtent juo groti.

– O mesti niekada nesinorėjo?

Augustė: Abiem taip buvo, nes iš pradžių nesisekė solfedžio pamoka. Visgi atėjęs šešių metų vaikas nelabai susigaudo tuose dalykuose. Mes irgi nelabai supratom, nesisekė, tai sakėm antroje klasėje, kad nebeisim.

Ieva: Perkalbėjo mama, sakė, kad iškvies policiją. Tai ir išsigandom. O po to persilaužėm ir viskas kuo puikiausiai sekėsi, buvom geriausios.

– O jus mokate dar kokiu nors instrumentu groti? Esat bent jau bandžiusios?

Augustė: Ne, nemokam. Nors tikrai norėjom, bet visgi, jeigu nori gerai įvaldyti kokį tai instrumentą, turi tikrai nemažai laiko skirti tam.

Ieva: Bet šiaip ne tik fortepijoninė muzika yra mūsų gyvenime. 10 metų dainavome džiazą, reikėjo visada derinti ir dainavimą, ir grojimą, ir mokyklą, todėl mokytis groti dar vienu instrumentu galimybių didelių nebuvo.

– O dabar nebedainuojat?

Augustė: Ne. Kai užsiimam profesionalia fortepijonine veikla, tiesiog nebeliko laiko dainavimui.

– Kokie jūsų ateities planai?

Augustė: Svarbiausias planas dabar – pabaigti mokyklą. O tada jau planuojame studijuoti fortepijoninės muzikos atlikimo meną arba Lietuvoje, arba užsienyje.

Ieva: Jeigu kalbėtumėme apie užsienį, tai būtų Vokietija. Šiuo metu žiūrinėjamės universitetus.

– O visą laiką svajojote apie muzikos studijas?

Augustė: Buvo etapas, kai abi nebenorėjom studijuoti muzikos, čia vienuoliktoje klasėje. Tada svarstėm apie farmaciją.

Ieva: Bet galiausiai nusprendėm, kad be muzikos mums niekur. O šiaip problema yra ta, kad mums visada visi dalykai mokykloj gerai sekasi, todėl tikrai sudėtinga apsispręst, kuriuo keliu eiti.

Augustė: Viską galima išmokti, viską įmanoma padaryti, bet pajutom, kad chemija ne mums. Muzika labai traukė.

– Ir viską nusprendėte vienodai?

Augustė: Yra taip, kad pas mums viskas gyvenime sutampa. Rengiamės skirtingai tik dėl to, kad žmonės dar labiau pradeda žiūrėti. Namie turime visus vienodus rūbus. Perkame vienodus, bet vieną kartą užsideda viena, o kitąkart – kita.

Ieva: Turim kai ką skirtingo, bet nedaug. Dažniausiai spalvos skirias.

– Kiti dvyniai iš kailio neriasi, kad tik atrodytu skirtingai…

Ieva: Mums patinka, kaip mes atrodome. Aš manau, kad mūsų vienodas įvaizdžio suvokimas.

– Dažnai dalyvaujate įvairiuose konkursuose kaip konkurentės. Nėra sudėtinga, kai reikia varžytis su sese?

Augustė: Mes niekados nelaikome viena kitos konkurente. Tačiau neslėpsiu, kai viena laimi aukštesnę vietą, kartėlis juntamas. Kai abi vienodas vietas užimame, arba laimime grodamos duetu, būna geriau.

Ieva: Todėl labiausiai ir patinka dalyvauti duetu. Nors kaip ten bebūtų, viena su kita nekonkuruojame, priešingai, džiaugiamės ir palaikome.

Ieva: O šiaip tai nėra buvę, kad viena laimėtų, o kita išvis nieko.

– Minėjot, kad labiausiai patinka groti duetu. Kodėl?

Augustė: Mums gerai sekasi, o kai sekasi, tai ir patinka. O šiaip tai, mes labai gerai jaučiame viena kitą, mums nereikia daug pastangų įdėti, kad kažką pasiekti tame duete. Viskas vysta automatiškai.

Ieva: Kiti žmonės turi būti labai daug susigroję, kad pajustų vieni kitus, o mums tai išeina natūraliai. Ir šiaip į sceną drąsiau eiti dviese

Augustė: Pastebim konkursuose, kad kažko kituose duetuose trūksta, vientisumo galbūt.

– Kas bus, jei viena įstos, o kita ne? Arba įstosite į skirtingus universitetus? Juk jūs visą gyvenimą neišskiriamos

Augustė: Kažkaip bus. Pagyvensim – pamatysim. Keista dabar apie tai galvoti.

Ieva: Aš manau, kad vis tiek turėtumėme išlikti abi kartu. Abi arba Vokietijoj, arba Lietuvoje. Mes visur ir visada būname kartu, pas mus gyvenime viskas sutampa. Jeigu kelias valandas nesimatome, galime šnekėtis visą vakarą. Turime tikrai viena kitai daug papasakoti, todėl manau, kad visgi studijuosime kartu.

– Dabar pakalbėkime apie jūsų panašumą. Esate identiškos, ar kada tai yra padėję jums gyvenime?

Augustė: Na, jei kalbant apie apsikeitinėjimą, tai niekada nesame to dariusios. Atvirai pasakius, mes tai negalvojame, jog esame panašios, todėl apsikeisti vietom būtų šiek tiek baisu.

Ieva: Gal mokykloj ir yra kažkada tekę, bet grojant tai tikrai ne.

Augustė: Taip, grojant tai iškart atskirtų. Skirias grojimo stilius visgi.

– O kuo jis skiriasi?

Ieva: Augustė yra labiau lyriškesnė, romantiškesnė ir tai atsiskleidžia jos grojime. Man geriau sekasi energingi kūriniai.

Augustė: Šiaip mes abidvi mokam visokius kūrinius grot ir techniką turim, bet vis tiek yra ta skirtinga sfera, kurioje geriau sekasi.

Ieva: Skiriasi ir garso paėmimas. Bet iš esmės tai kiekvieno žmogaus skiriasi, mes esame du skirtingi žmonės, todėl čia nieko nuostabaus. Taigi, galima sakyti, kad mus labiausiai ir atskiria iš garso.

– O šiaip neatskiria?

Augustė: Maišo. Artimiausi žmonės kaip ir skiria, nors jiems taip pat pasitaiko visko.

Ieva: Fortepijono mokytoja skiria, tėvai irgi, o draugai tai dažnai sumaišo.

Augustė: Nors tėvai irgi sako, kad lengviau atskirti, kai abi viena šalia kitos stovime, o kai po vieną esame yra tikrai sudėtingiau.

– Klausiau, ar panašumas yra jums padėjęs, o galbūt jis yra ir pakenkęs kada?

Augustė: Šiek tiek nervina, kai žmonės apie dvynius galvoja kaip apie vieną asmenį. Yra buvę, kad jei dovanoja kokią dovaną, tai abiem vieną padovanos geriau.

Ieva: Dar vardu žmonės retai kada vadina. Bet čia suprantama, bijo susimaišyti, tai kreipiasi arba „sese“ arba kaip nors „tu“. Būna labai keista savo vardą girdėt, nes tai tikrai retenybė.

– Šią vasarą buvote Birštono menų akademijoje, papasakokite įspūdžius.

Augustė: Birštono vasaros menų akademija vyko 10 dienų. Per jas dalyvavome kursuose, pamokose, koncertuose. Buvo atvažiavęs pianistas Gintaras Januševičius, taip pat iš Amerikos atkeliavo Andrius Šlabys. Ten galėjo tobulintis ir dainininkai. Jiems dėstė Vladimiras Prudnikovas, Vytautas Juozapaitis, Eglė Juozapaitienė.

Ieva: Buvo tikrai daug visokių įdomių paskaitų apie muzikos pasaulį, apie tai, kaip reikia elgtis atlikėjui scenoje. Turėjome galimybę pabendrauti su maestro J. Domarku. Įvairiausių žmonių sutikome ir naujų pažinčių įgijome. Tikrai labai patiko.

– Matau, kad jūs tiesiog gyvenate muzikoje. O kas ateityje norėtumėte būt? Atlikėjos, mokytojos, dėstytojos?

Augustė: Niekas nežino, kaip čia bus, bet mes labiausiai norėtumėme tapti koncertuojančiu duetu, nes mums kartu gerai sekasi.

Ieva: Ir šiaip mums labai patinka, mes net nejaučiam jokios baimės eidamos į sceną kaip duetas. Vienas malonumas yra groti kartu.

– Kai grojate po vieną tas jaudulys vis dar kamuoja?

Augustė: Kiekvienas atlikėjas sako, kad jeigu jaudulio nebėra, tai kažkas blogai. Tai jis visgi yra naudingas. Bet šiaip tikrai daug nepanikuojam, esame susigyvenusios su scena.

– Ką planuojate kitiems metams? Galbūt vėl ruošitės dideliems konkursams?

Augustė: Jei išpuls koks konkursas, galbūt ir sudalyvausim, bet didžiausias jėgas skirsim stojamiesiems egzaminams. Nes reikia paruošti tikrai dideles ir sunkias programas, vertėtų visas pastangas skirti būtent tam.

Ieva: O reikalavimai stojamiesiems – įvairūs. Bet visur svarbiausia visapusiškai atskleisti save. Turi ir pagroti labai gerai, ir teorijos žinias parodyti. Todėl sieksime savo svajonės ir labai sunkiai dirbsime, kad ji išsipildytų.

Susiję