Krišnaitas A. Vyšniauskas: ateizmas ir krikšionybė negalėjo atliepti mano dvasinių poreikių
„Harė Krišna!“ – taip mieste dainuojančių vaišnavų, arba kaip visuomenėje įprasta vadinti – krišnaitų, neįmanoma nepastebėti. Eisenos, giesmės, spalvoti drabužiai išskiria juos iš minios ir kelia daug klausimų praeiviams. Krišnaizmo istorija skaičiuojama nuo 1896-ųjų kuomet gimė judėjimo įkūrėjas ir autoritetas Bhaktivedanta Prabhupada. Jis 1965 metais išvyko į JAV, o po metų ten įkūrė Tarptautinę Krišnos sąmonės judėjimo bendruomenę. Lietuvą krišnaizmas pasiekė jau daugiau nei prieš trisdešimt metų, tačiau plačiajai visuomenei ši religinė mažuma vis dar svetima. Spėjama, kad šiuo metu Lietuvoje krišnos sąmonės judėjime dalyvauja per tūkstantį narių. Ukmergės krišnaitų bendruomenės klubo vadovas Andrius Vyšniauskas sutiko papasakoti apie šį paslaptimis ir mitais apipintą tikėjimą.
Krišnaitas itin vertina krikščioniškąjį tikėjimą. Asmeninio archyvo nuotr. Papasakokite kas yra krišnaizmas ir kuo jis skiriasi nuo kitų judėjimų?
Krišnaitai tiki, kad Dievas yra ne tik visko suma, gamta ir energija, bet visų pirma – asmenybė, aukščiausia siela. Dievą vadiname „Krišna“, todėl žmonės mano, kad mes tikime kitu Dievu. Tačiau tai ne tiesa, tai tiesiog gražus senovinis kreipinys į tą patį Dievą, skirtingai įvardinamą skirtingose šalyse.
Aš asmeniškai nemanau, kad tarp vaišnavizmo ir kitų senųjų dvasinių mokymų yra esminių skirtumų. Skiriasi detalės ateinančios su tautos mentalitetu, laikmečiu ir kitomis aplinkybėmis, bet visų senųjų autoritetingų dvasinių mokymų esmė ta pati – pažinti visų mūsų šaltinį − Dievą ir bandyti jį pamilti. Labiau gilinantis, galima pastebėti, kad net ir kultūros detalės nėra tokios svetimos – sanskrito kalba yra itin gimininga su lietuvių kalba, apranga primena mūsų protėvių aprangą, gyvenimo būdo detalės, išmintis, požiūris į kiekvienos sielos ir gamtos šventumą, šventą ryšį, bei vieną visko šaltinį – vėl gi labai sutampa. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra dvi upės ir gyvenvietė pavadinta žodžiu Kirsna, nuo senovės Jotvingių žodžio. Iš kur toks sutapimas?
Tam tikrą skirtumą galiu įvardinti teologinėje pusėje – vaišnavizmas turi labai stiprią ir išvystytą teologinę pusę, bei itin didelį koncentravimąsi į Dievo asmenybės savybes − jo veiklą, jo būdą, aplinką, dvasinius žaidimus. Nesakau, kad to neturi kitos dvasinės tradicijos, tačiau vaišnavizme su tuo siejama pati pagrindinė veikla, pagrindinės praktikos. Galima pastebėti, kad vaišnavai, sekantys dvasiniu mokymu skiria ganėtinai daug laiko dvasinei praktikai kiekvieną dieną. Neatsiperkama vien šventyklos aplankymu. Daugumai dvasinė praktika prasideda anksti ryte, keliamasi neprašvitus, bent 1–2 valandos skiriamos mantros meditacijai, maldų giedojimui, paskui – analizuojami šventraščiai, klausomasi paskaitų. Atitinkamai pagal galimybes, ne retas savo praktikų laiką tęsia ilgiau ir dienos bėgyje. Tai reiškia – Dievas nepamirštamas nei valgant, nei dirbant, nei pramogaujant, nei ilsintis.
Kartais Krišnos judėjimas vadinamas „virtuvės religija“, nes atsisakoma daugybės produktų. Kodėl visi privalo tapti vegetarais, atsisakyti ne tik žalingų įpročių, bet ir kavos, juodos arbatos?
Mityba ir žalingi įpročiai – tai nėra prievolės klausimas, tai tiesiog sąmoningesnio, dorybingesnio gyvenimo siekis. Nieko neprarandama atsisakius smurtiniu būdu gauto maisto, laisvalaikio su svaigalais, ar silpnųjų narkotikų kaip kava ir juoda, bei žalia arbata. Sveikata pagerėja, emocinė būsena pagerėja, protas tampa skaidresnis, gyvenimo būdas tampa švaresnis, laimingesnis. Visi tai gali pabandyti ir pasinaudoti privalumais. Tai nėra esminė dalis, tačiau tai lemia esminius pokyčius − padeda siekti aukštesnių tikslų ir natūraliai išvengti niekam nereikalingų trukdžių.
Gimėte katalikiškoje šalyje, kas paskatino keisti tikėjimą?
Gimiau Tarybų Sąjungos laikais – griežtai ateistinėje santvarkoje. Šeimoje, giminėje ir aplinkoje buvo tik keletas rimčiau tikinčių žmonių, tačiau dauguma neturėjo tvirto tikėjimo. Mano asmenine nuomone – Lietuvai net ir tapus nepriklausoma šalimi, ateizmas išliko dominuojančia pasaulėžiūra. Sprendžiu pagal tai, kad nei švietimo sistemoje, nei valstybinėje santvarkoje, nei darbo įstaigose per gyvenimą nemačiau, kad būtų remiamasi Dievu ir dvasiniais mokymais labiau, nei materialiais dalykais. Pavyzdžiui, visur svarbu atlyginimai, pažymiai, statusas, materialūs pasiekimai, tikslus darbo ar mokslo laikas. Tačiau malda, šventraščiai, kita dvasinė veikla – bendrame fone užima beveik nepastebimą vaidmenį. Dar būtų galima palyginti procentais: kiek Lietuvos miestų ir kaimų plote esančių statinių ar vietų yra skirta dvasiniam tikslui, o kiek yra skirta materialiems žmogaus poreikiams? Spėju, kad šventyklos, bažnyčios ir vienuolynai užimtų vos 1 procentą, o dar keletą procentų užimtų tvirtai tikinčių šeimų namai, kur užsiimama dvasine praktika. Manau, tai atspindi, kiek mūsų šalyje yra tikėjimo.
Ateizmas negalėjo užpildyti mano dvasinių poreikių, o krikščionybė mano aplinkoje buvo per daug pasyvi, dėl to augo noras ieškoti, kas užpildytų trūkumą. Užsiiminėjau malda ir meditacija, buvau vegetaras, domėjausi mokslu, filosofija ir menais, dėl to natūraliai radau tokia bendruomenę kuri labiausiai atitiko mano būdą bei siekius. Krikščionybę atradau tik po to. Dabar tikriems krikščionims jaučiau didelę pagarbą, retkarčiais skaitau Bibliją bei krikščionių vienuolių ar šventųjų pamokymus, kartais užsuku į bažnyčią. Nesijaučiu priklausantis kitam tikėjimui, jeigu kažkas paprašytų pasitarnauti jų bendruomenėms – mielai tai padaryčiau.
Krišnaitai išsiskiria spalvinga apranga, indiškomis detalėmis, šukuosenomis. Kam viso to reikia? Kaip į tokią aprangą reaguoja darbdaviai?
Reakcijos į aprangą būna įvairios. Pamenu vieno žmogaus atsiliepimus – jis pagalvojo, kad čia Šaolinio kungfu vienuoliai. Pradžioje dauguma nežiūri itin palankiai, tačiau visi bent kiek daugiau susipažinę – palaiko, ar bent jau nepeikia. Dvasinė apranga nėra būtina, bet ji turi savo privalumų, kaip kad privalumų savo srityse turi darbo uniformos, dalykinė apranga, sporto apranga. Dvasinė apranga pasitarnauja dvasinės praktikos metu, atitinkamai nuteikia, kuria atitinkamą fizinį pojūtį. Niekas neina į Seimą su kaliošais, o į daržą niekas neina su prabangiu kostiumu. Viskas turi savo vietą ir laiką. Bet kurioje autoritetingoje dvasinėje tradicijoje – laisvu metu dvasininkai gali dėvėti ir treningus, tačiau ritualų, eisenų ar kitų praktikų metu visi turi tam tinkančia aprangą. Tradicinių senovinių dvasinių krypčių apranga yra ganėtinai panaši – laisvi ilgi švarūs drabužiai, skiriasi tik spalvos, medžiaga ar kitos detalės atitinkančios vietos kultūrą, klimatą. Galima pastebėti, kad net ir senovės lietuvių ar baltų įprasta tautinė apranga yra panaši į tai, ką nešioja krišnaitai. Tai palankus aprangos tipas, būdingas daugumai civilizuotų senovės kultūrų. Dar visai neseniai, mano mamos jaunystės laikais, jai po studijų iš miesto grįžus į gimtąjį kaimą dėvint kelnes – tarp kaimo gyventojų kilo didelis pasipiktinimas. Lietuviai tiesiog per daug greitai susitapatino su vartotojiška materialistine vakarų kultūra ir pamiršo tai, kas iš tikro yra artima jiems.
Vilniaus gatvėmis vaikštinėjantys ir dainuojantis krišnaitai – dažnas reginys. Koks tokių eisenų tikslas?
Vaikščiojimą dainuojant Harė Krišna mantrą vadiname „Harinama“. Grubiai tariant – tai tėra viešas Dievo šlovinimas, kolektyvinė malda dėkojant Dievui ir prašant apvalyti mus nuo egoizmo bei materialistinių norų, užimti mus dvasine veikla. Dvasiniai mokymai teigia, kad kolektyvinės maldos ir šlovinimai yra esminė, visiems lengvai pasiekiama šių laikų dvasinė praktika skirta kiekvienam žmogui, nešanti emocinę laimę, dvasinę laimę, džiaugsmą, išlaisvina nuo susikaustymo, socialinio susiskirstymo, padeda susitelkti į Dievą ir dvasinį ryšį su Juo. Kad prisijungtumėte prie bendro šlovinimo – neprivaloma vilkėti dvasinių drabužių, neprivaloma tapti nariu, šventiku, vienuoliu, filosofu ar teologu. Vaikystėje dainuoti galėjome visi, lieka tik perlipti per socialinius barjerus „kas ką pagalvos“. Dvasinės giedojimo eisenos labai palankios visiems – ir dainuojantiems, ir girdintiems, matantiems. Panaši dvasinės praktikos forma egzistuoja ir kitose senovinėse tradicijose, įskaitant ir krikščionybę, tik šiuo metu gal kiek primiršta, dėl to krišnaitų eisenos pasirodo kaip kažkas naujo. Tai tikrai nėra nauja, o sena, įprasta dvasinė praktika.
Valstybė finansiškai remia tradicinius religinius judėjimus, bet religinės mažumos paramos negauna. Ar Jūsų bendruomenė nesijaučia diskriminuojama?
Esu girdėjęs, kad Europoje yra šalių, pavyzdžiui Vengrija, kuriose vaišnavai turi valstybės rėmimą, palaikymą. Lietuvoje religinės organizacijos gali rinkti gyventojų 2 procentų paramą. Diskriminacijos atvejai buvo Tarybų Sąjungos laikais, ir gal kažkiek po jų, tačiau šiuo metu apie diskriminaciją asmeniškai nesu girdėjęs. Girdžiu tik apie vis dažnesnį ir gražesnį bendradarbiavimą. Dabar prisiminiau pasakojimą apie vieną iš Afrikos valstybių, kuri išgyvena vidinių neramumų laikmetį. Ten net valstybės atstovai ragina kiršnaitus daryti eisenas, nes pastebėta, kad taip sumažėja nusikalstamumas, gyventojai tampa taikesni. Panašius atsiliepimus dėl krišnaitų judėjimo poveikio esu girdėjęs ir iš JAV.
Ar norėtumėte kokių nors valstybės įstatymų pakeitimų religinių mažumų klausimu?
Asmeniškai nesu įsigilinęs į situaciją, tačiau ateityje tikiuosi dar didesnio ir gražesnio bendradarbiavimo, vieni kitų priėmimo, supratimo, palaikymo.
Koks krišnaitų santykis su politika? Ar žmonės domisi, galbūt visi esate panašių politinių pažiūrų?
Krišnaitų judėjimu susidomi ar prie jo prisijungia patys įvairiausi žmonės. Panašumą gal būt galima įžvelgti tame, kad visi jie pasisako už teisingumą, skaidrumą, dorybingą gyvenimą, blaivybę bei kitų kvaišalų atmetimą, pasisako prieš gyvūnų žudymą, ypatingai tada, kai tai daroma ne dėl išgyvenimo, o tiesiog dėl liežuvio patenkinimo ar verslo sumetimais. Mūsų dvasiniuose mokymuose, kaip Šrimad Bhagavatam – yra daugybė istorinių idealios politinės santvarkos pavyzdžių. Dažniausiai idealios politinės santvarkos centre būna idealus vadovas – pasišventęs, atsidavęs savo tautai, dėl kitų gerovės galintis paaukoti viską, ką turi – įskaitant turtus ir gyvybę, labai griežtas keldamas reikalavimus sau, bet labai išmintingas darydamas sprendimus susijusius su visuomene. Tokią aukštą vadovo kvalifikaciją apibrėžia senovės rytų traktatuose aprašoma „varnašrama“ socialinė sistema, kurios esmė yra ta, kad kiekvienas aukštos sąmonės, civilizuotas žmogus gyvenimą pradeda nuodugniu savęs pažinimu dvasinėje ir materialioje srityje, gyvenant asketiškai, laikantis celibato. Tik po to užimama kažkokia socialinė padėtis, pagal savo pašaukimą, o antroje gyvenimo pusėje – vėl po truputį atitolstama nuo materialios veiklos ir nuosavybių, koncentruojamasi į itin švarų, asketišką dvasinį gyvenimą. „Varnašrama“ sistemos pavyzdžiai krišnaitams turbūt yra didžiausias socialinės tvarkos įkvėpimas.
Kaip vertinate pasiūlymą įvesti lengvatinį PVM mėsai? Mat medikai sako, kad dauguma žmonių mėsos vartoja per daug, o vaisių ir daržovių – per mažai. Bet vaisiams ir daržovėms kažkodėl lengvatinis PVM nesiūlomas…
Mūsų judėjimo įkvėpimas yra dorybingos senovės kultūros. Ne tik vegetariškoje Indijoje, bet ir krikščioniškos kultūros pradžioje – mėsa buvo vartojama labai retai, o jos vartojimui buvo taikomos kontroliuojančios regulos. Mūsų laikais, vakaruose mėsa tapo kone kasdieniu valgiu, bet kuriam paros metui. To krišnaitai nepalaiko nei moraline, nei etine, nei medicinine prasme. Sąmoninga vegetarinė mityba yra pilnavertė, taikyta visais laikais, įvairiausiuose kraštuose. Lietuvai, dėl jos gamtos turtingumo – ši mityba itin tinka, dėl to aš asmeniškai raginu visus bandyti vegetarišką maistą, ar bent jau mėsos ribojimą, bei griežtą didžiųjų gyvūnų (karvių, kiaulių) valgymo atsisakymą.
Krišnaitų dėka Lietuvos kariuomenėje svarstoma galimybė tiekti ir veganišką maistą. Kaip pavyko to išsireikalauti, galbūt ir kitose įstaigose pastebite religijų mažumų diskriminavimą?
Lietuvos įstaigose vis dar dažnai trūksta pilnaverčio vegetarinio ar veganiško meniu, tačiau pažengusios šalys jau diegia tokią galimybę, tad matome, kad Lietuva per daug neatsiliks. Pavyzdžiui Anglijoje, daugumoje maitinimo vietų rasdavau atskirą vegetarinio meniu skiltį, o prekybos centruose – net atskirus skyrius vegetariškai ir veganiškai mitybai. Lietuvoje, mano nuomone, svarbiausia yra pradėti tiekti pilnavertę vegetarišką ir veganišką mitybą švietimo įstaigose, kaip tai jau ruošiama daryti vaikų darželiuose. Pamenu, kad mokyklos laikais, dar nebūdamas vegetaru, neturėjau iš ko rinktis – meniu buvo tik akivaizdžiai nesveiki, nepatrauklūs ir gan brangūs mėsiški patiekalai arba mielinės bandelės, kurios nesuteikia nei sveikatos nei jėgų, tad dažniausiai tekdavo tiesiog būti alkanu arba įsidėti užkandžių namuose. Apie šiltą pilnavertį maistą tekdavo pasvajoti iki vakaro. Deja, su panašia situacija susidūriau pradėjęs dirbti – per pietų pertrauką išeiti į miestą ir maitinimo įstaigose rasti pilnavertį, sotų, sveiką nemėsišką maistą – itin sunku, o kai kuriose vietose – net neįmanoma.
Su kokia visuomenės reakcija susiduriate dėl savo įsitikinimų ir gyvensenos?
Pradžioje aplinkinių reakcija buvo pasimetimas, nepasitikėjimas, nerimas, bet vėliau atsirado palaikymo ir teigiamų nuomonių. Pavyzdžiui, kai atsikrausčiau gyventi ir dirbti į nedidelį Lietuvos miestą, daugumai mano sutiktų žmonių – vegetariška mityba ir kažkokios dvasinio tobulėjimo praktikos buvo tarsi visiškai negirdėtas, nematytas, svetimas dalykas. Tačiau po kelerių metų dauguma pradėjo palaikyti, teigiamai įvertinti ar netgi tapo įkvėpti.
Ar yra kokių nors Lietuvos Respublikos įstatymų, kuriuos Jūs kritikuotumėte?
Aš asmeniškai? Kritikuočiau daugumą dalykų, kurie sudaro valstybės valdymo aparatą, tačiau nemanau, kad rezultatus lemia kritika. Mano manymu, valstybę valdo ne įstatymai, o žmonių pasaulėžiūra, gyvenimo būdas. Tad jei turėčiau atitinkamas atsakingas pareigas – visų prašyčiau pradėti nuo savęs ir savo gyvenimo tobulinimo, švarinimo. Kviesčiau griežtai atsisakyti toksinų (alkoholio, tabako…), vengti palaidumo, vengti buko laisvalaikio, skirti daugiau laiko savo dvasiniam augimui, kelti savo moralės lygį, gyventi asketiškiau, altruistiškiau, kelti daugiau reikalavimų sau, o ne kitiems. Ir svarbiausia – padėti vieni kitiems tobulėti, palaikyti vieni kitus pozityvaus gyvenimo kryptyje.
Kaip yra finansuojama Jūsų bendruomenės veikla? Iš aukų, o gal yra nustatytas mokestis kiekvienam išpažinėjui?
Finansuojama iš savanoriškų aukų. Privalomo mokesčio nėra. Tai viena iš mane žavinčių detalių − domėjimosi pradžioje lankiau daugybę užsiėmimų, paskaitų, ne vieną dieną gyvenau šventyklose, kur esi pamaitinamas ir išlaikomas. Per tą laiką nei pusę žodžio neišgirdau, kad turėčiau kažkam atsidėkoti. Atsidėkoti finansiškai pradėjau tik tada, kai pajutau natūralų dėkingumą. Pamenu, kad po vieno didingo ir gilaus krišnaitų renginio paklausiau šventyklos prezidento – kuo galiu atsidėkoti? Jis tepasakė, kad jei tikrai noriu atsidėkoti, turiu tiesiog dar nuoširdžiau užsiimti asmenine dvasine praktika.
Kaip derinate religijos keliamus reikalavimus (indiški rūbai, meditacija, badavimai ir pan.) su Vakarietišku gyvenimo tempu?
Manau, kad viskas labai gerai dera. Vakarietiška kultūra yra multikultūra, joje galima rasti visko. Tai gal būt vienas iš nedaugelio Vakarų civilizacijos bruožų, kuriuo džiaugiuosi – nes čia lengvai pritampa ne tik patys blogiausi, amoraliausi dalykai, bet ir šviesūs, prasmingi.
Paneikite arba patvirtinkite mitą, kad vaišnavai visiškai atsako tradicinės medicinos patvirtintų gydymo būdų.
Tikrai neatsisako. Į judėjimą prisijungia daugybė įvairių alternatyvistų ir sąmoningesnio gyvenimo būdo ieškotojų, tad dažnas gydymo prioritetu laiko natūralią medicina, dienos rėžimo ir mitybos reguliavimą, ajurvedą, mankštas, jogos pratybas, masažus, savigydos praktikas ir panašius dalykus, tačiau negirdėjau, kad kas visiškai atmestų tradicinę mediciną. Yra žymių vaišnavų, kaip pavyzdžiui daktaras Olegas Torsunovas, kuris savo veikloje naudoja ir tradicinės medicinos ir rytų medicinos kompetenciją, pats turiu draugų vaišnavų studijuojančių ar dirbančių tradicinės medicinos bei psichologijos srityse.
Ar švenčiate Lietuvoje populiarias šventes, tokias kaip, Šv. Kalėdos, Velykos ir pan?
Tai priklauso nuo kiekvieno individualiai. Kai buvau studentas ir gyvenau Vilniuje, daugybės studentų iš visų Lietuvos kraštų apsuptyje – beveik nemačiau, kad kas labai rimtai švęstų krikščioniškas religines šventes, jei neverčia giminės, nors nei aš nei aplinkiniai nebuvome krišnaitai. O net ir švenčiantys, dažniausiai tai atlikdavo tik labai formaliai, dėmesį skirdami ne dvasinei šventės pusei, o tiesiog giminių susitikimui prie gausaus stalo, dažnai nevengiant alkoholio, beprasmių kalbų. Aš asmeniškai palaikau visas šventes, kur žmonės susirenka pabūti kartu, pagerbti Dievą, šventuosius, pagerbti šeimos narius, šeimos tradicijas, pats mielai prisijungiu. Tačiau palaikau tik tuo atveju, jeigu šventės neužgožia svaigalų vartojimas, palaidas elgesys, bukos pramogos ir panašūs dalykai.
