Kai džiazas priverčia šokti
Šešių valandų maratonas. Skamba itin sudėtingai ir varginančiai. Na, o jei pridėtume žodelį „muzika“? Išties, skamba įdomiau. Bet vis tiek kiek per ilgai… O jei dar išsirinktume žanrą? Ką pasakytumėte apie džiazą?
JazzCellar11 klubas atšventė Tarptautinę džiazo dieną. Autorės nuotr. Su draugu, galima sakyti ekspromtu, nusipirkę bilietus į džiazo muzikos šventę „All Star Jam Session“ (džiazo ansamblių muzikantų atliekamas improvizuotas grojimas), Vilniaus senamiesčiu pėsčiomis nukeliavome link JazzCellar11 klubo.
Tą vakarą buvau šiek tiek pavargusi, bet tikrai žinojau jog laiką praleisiu gerai, kadangi muzika – neatsiejama mano gyvenimo dalis. Tik tada dar nenumaniau, jog laikas bus praleistas ne gerai, o puikiai.
Klube vietos nedaug, maždaug penkiasdešimčiai žmonių. Tačiau, to pakanka. Šilta, rami, ir namų jaukumą primenanti atmosfera puikiai tiko tokiam vakarui. Atsisėdome prie mažo staliuko netoli scenos, kur jau sėdėjo pora, su šypsena pasitikusi mūsų žvilgsnius. Jau tada pamaniau, kad žmonės čia kitokie.
„Gros iki antros valandos“, – pasakiau draugui. Jo akys išsiplėtė, tačiau kartu ir nušvito. Nusijuokėme ir atsisukę į sceną, kartu su kitais svečiais, jau plojome pasirodžiusiems muzikantams. Nuo pirmų natų, tiesiogine to žodžio prasme, kūną užliejo šiluma, tas tobulas šiurpo jausmas, o nuo mano veido visą laiką nedingo šypsena. Ką jau kalbėti apie nuolat ritmą mušančias mano kojas ir šokančius pečius.
Paskutiniai pirmo kūriniai garsai – tiksliau lyg bombos sprogstantys būgnų dūžiai, džiaugsmingi saksofono ir pianino skambesiai, kontraboso žemi tonai – buvo palydėti ovacijomis. Saksofonistas Karolis Šarkus kartu su visais susirinkusiais pasidžiaugė, jog klubas suvienija ir į vieną būrį sukviečia geriausius džiazo atlikėjus. JazzCellar11 gyvuoja jau daugiau nei trejus metus ir nuo šiol, manau, tapsiu itin dažna šio klubo lankytoja.
Muzikantai vis keitėsi. Lyg koks žaidimas be taisyklių. „Ei, gal tu dabar pagrok“, – taip vienas saksofonistas pakeisdavo kitą, vėliau, dažnai net improvizacijos įkarštyje, muzikantai keitėsi ir toliau. Vis kitas būgnininkas, pianistas, trimitininkas ar kontrabosistas. Pastarųjų miklios rankos mane tiesiog užbūrė. Pam-pam-param-pam-pam-pam-param-pam! Neįtikėtinu greičiu braukė stygas ir be jokio vargo akimis bendravo su kolegomis.
Akivaizdu. Ten tvyrojo džiaziška aura. Žmonės buvo tokie atsipalaidavę ir laimingi, kad akimirką net pasijutau esanti ne šiame pasaulyje. Išskridau kartu su muzikantais. Pro akis nepraslydo kontrabosistas, kuris, nuolat besišypsodamas, dar ir kuprinę buvo ant pečių užsidėjęs. Tai tik įrodymas, jog muzika – tai transas, kuris į šoną nustumia visus pašalinius mažmožius.
Pagaliau atėjo metas dainoms. Į sceną žengė ilgais šviesiais plaukais, baltais marškiniais, lyg angelas atrodžiusi dainininkė Veronika ChiChi (Veronika Čičinskaitė-Golovanova). Likau be galo nustebinta tobulos jos balso valdymo technikos ir stiprių aukštų natų.
Bandžiau mintyse apibūdinti džiazinį dainavimą. Ne sukurti sausą apibrėžimą, o tiesiog perteikti visus jausmus, kurie kunkuliavo manyje. Supratau, kad nuo kitų stilių jis skiriasi be galo glaudžiu ir paprastu susiliejimu su muzikos instrumentais. Be jokių žodžių, tik skirtingais raidžių deriniais, balsu kuriami sąskambiai, atrodo, lyg atskiras instrumentas, kartu su kitais sukuriantis tobulą derinį.
Tą vakarą viskas derėjo puikiai. Ir muzikantai, ir mano nuotaika, ir vieta, ir žmonės. Jokių nesuderinamumų. Išskyrus vieną. Na, iš tikrųjų, tai jis puikiai derinosi, tik tai buvo labai teigiama staigmena.
Manau, daugelis pamena Britney Spears atliekamą dainą „Baby one more time“. Dainininkės Monikos Liu (Monika Liubinaitė) lūpose šis hitas suskambėjo visai kita spalva. Merginos charizma atsispindėjo ne tik dainavime, bet ir jos judesiuose. Aktoriniai sugebėjimai pasirodymą dar labiau išpildė.
„Su Tarptautine džiazo diena!“ – žiūrovus pasitiko ir kita, visiems puikiai pažįstama dainininkė Kotryna Juodzevičiūtė. Išvydus ją prisiminiau, jog tai muzikinio projekto Lietuvos Balsas nugalėtoja. Iš pirmo žvilgsnio labai žaisminga ir jaunatviška dainininkė atliko itin brandų Elos Fitžerald ir Luiso Armstrongo dainą „Summertime“.
Vakaras įpusėjo ir manęs, pasirodo, laukė dar viena staigmena, kuri pridėjo papildomos teigiamos energijos. Muzikantai keitėsi, tai vienas, tai kitas užlipdavo ant scenos, vėliau vėl grįždavo, tokiu būdu sukurdami tobulą tarpusavio ryšį.
Saksofonistas Rokas Jaunius, kartu su kitu saksofonistu Leonardu Pilkausku galingu duetu įsiliejo į improvizacijų vakarą. Roką puikiai pamenu iš mokyklos laikų. Jis, kaip ir aš, baigė Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją. Sunku apibūdinti tą jausmą, bet tai kažkas panašaus į nuoširdų džiaugsmą ir didžiavimąsi saviškiu, arba, kaip mes gimnazijoje buvome įpratę vadinti, „balsiuku“.
Pažvelgiau į laikrodį. Rodyklės artėjo link antros valandos nakties. Maratonas? Pasirodo, vieni juokai, jei tik visas tas ilgas valandas tave lydi džiazo magija.
