Ateities būtinybė ar nykstantis paveldas?
Daugelis žino „Tomorrowland“ festivalį, kai kurie kiti yra girdėję apie „Kaunas Jazz“. O ar didelė dalis jaunimo žino, kas yra „Skamba skamba kankliai“ ar „Baltica“? Ar etninė kultūra, šalia savęs vedina ne tik muzikos ar šokių, bet ir papročių, yra svarbi šiomis dienomis? Vis dėlto kaip turėtų būti?
Folkloro ansamblio „Virvytė“ koncertas Aukštadvaryje. Loretos Sungailienės asmeninio archyvo nuotr. Kaip jaunimui įskiepyti folklorą?
Kauno tautinės kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Dailingė“ vadovė, etnologė Birutė Nemčinskienė teigė, jog folkloras praturtina jaunimą.
Paklausta, kaip su folkloru supažindinti šiuolaikinį vaiką ar jaunuolį, pašnekovė atsakė: „Pradėti pažindinti reikia kuo anksčiau. Galima kūdikiui dar negimus, per mamytę. Tik labai svarbu, kad repertuaras būtų meniškai vertingas ir profesionaliai atliktas, o senieji tekstai – išmintingai paaiškinti. Stiprus folkloro kolektyvas – taip pat viena iš galimybių praktiškai supažindinti šiuolaikinį vaiką su mūsų muzikine tradicija. Tokiame kolektyve bet kuris vaikas gali rasti sau artimos veiklos pagal gebėjimus – ar dainuoti, ar šokti, ar tarmiškai kalbėti, ar vaidinti, ar groti įvairiausiais tradiciniais instrumentais, ar visko išmokti kartu“.
Nuomonės, kad nuo mokyklos jaunimą reiktų supažindinti su folkloru laikosi ir Vilius Marma – biofizikos doktorantas, etnologas, kelių folkloro ansamblių meno vadovas, koncertmeisteris.
Nors Viliui dar tik 27–eri, jis jau 20 metų sukasi folkloro srityje. „Folkloras turėtų būti dėstomas visose mokyklose ir turėtų būti aiškinama apie savo tradicijas ir jų puoselėjimą. O dabar folkloro arba etnokultūros pamokas turi tik kelios mokyklos respublikoje, bet ir jose, dažniausiai, ši pamoka vesti skiriama ne specialistui, o tiesiog tam mokytojui, kuriam trūksta krūvio. 2012 metais buvo patvirtinta Švietimo ministerijos etninio ugdymo integravimo programa, bet, reikia paminėti, kad niekas jos iki galo nevykdo, nes patiems mokytojams tai nėra svarbu. O tai jau problema“, – sakė pašnekovas.
Bandonijų ansamblis naktišokiuose. Viliaus Marmos asmeninio archyvo nuotr.
Viskas prasideda šeimoje
Mokytojos Birutės Nemčinskienės vadovaujamą folkloro ansamblį „Dailingė“ lanko įvairaus amžiaus vaikai bei suaugusieji. „Kolektyvą, manyčiau, galima būtų pavadinti šeimų – giminių ansambliu, nes į repeticijas ateina ne tik keli vienos šeimos vaikai, bet ir pusbroliai, pusseserės, o penktadieniais užsuka padainuoti, pasišokti ir kai kurie tėveliai“, – pasakojo Birutė Nemčinskienė.
Kalbintos ansamblio narės, sesės Salomė ir Augustė Kustaitės sakė, kad joms ansamblyje labai patinka šokti, o smagiausia eiti į vakarones. Toks vaikų ugdymas nuo mažų dienų padeda jiems suvokti, kas yra folkloras, atsiranda galimybė parodyti, kad folkloras yra smagi veikla, o vėliau apie tai patys vaikai gali papasakoti ir savo draugams.
Įteikiant „Aukso paukštės“ apdovanojimą. Loretos Sungailienės asmeninio archyvo nuotr.
Būgnai, žygiai ir stovyklos
Metas, kai norisi nutraukti pradėtą lavinimą, jaunimui ateina paauglystėje. Tuo laiku pasidaro sunku jauną žmogų pritraukti į veiklą, kuri nėra „madinga“ ir plačiai pripažinta visuomenėje. Tačiau Kauno tautinės kultūros centro folkloro ansamblio „Ratilėlis“ vadovė, folkloro ansamblių konsultantė, tradicinių folkloro renginių organizatorė, mokytoja ekspertė Alvyda Česienė yra vadovės, kuri netgi sunkiausiu jaunimui laikotarpiu sugeba išsaugoti narius ansamblyje, pavyzdys.
„Turiu tokią sistemą. Pavyzdžiui, dabar pas mane yra 30 vaikinų ir mes grojam būgnais. Grojimas būgnais labai gerai išmoko girdėti, ką groji. Taip pat jiems labai patinka groti cimbolais. Jau antroje klasėje ir jais mokinu. Vėliau jungiam ir ragus, skudučius. Ypač ragai jiems patinka, jie turi kažkokią magiją. Vaikai pradeda groti ir nei vienas nepasako, kad „aš nenoriu“, – sakė A. Česienė.
Patirtimi, kaip pritraukia ir išlaiko dalyvius ansamblyje, dalinosi 38–erių metų muzikos ir etnokultūros mokytojas metodininkas, folkloro ansamblio „Gilė“ vadovas Artūras Sinkevičius. „Daug vaikų pritraukiame, turbūt, todėl, kad „Gilės“ veikla yra labai universali ir įvairiapusiška: mes žygiuojame, brazdiname gitaromis, kuriame šiuolaikinį folklorą, rengiame stovyklas, esame šiuolaikiški, novatoriški. Taip pat stengiamės, kad ta pati veikla nepabostų vaikams. Daug dainuojame sau, kuo mažiau scenai. Tai išties veikia“, – pasakojo A. Sinkevičius.
Jubiliejinio koncerto akimirka. Viliaus Marmos asmeninio archyvo nuotr.
Visuomenės požiūris
Folklorą mėginama įterpti į visuomenės gyvenimą, tačiau tai nelengva padaryti negaunant tinkamos visuomenės paramos. Lietuvos kultūros tarybos duomenimis, etninei kultūrai nuo 2014 metų būdavo suteikiama tik nedidelė dalis viso kultūros sritims skiriamo finansavimo.
Etnomuzikologė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro nematerialaus kultūros paveldo specialistė, Vilniaus miesto folkloro ansamblio „Virvytė“ vadovė, laidos „Duokim garo“ vedėja Loreta Sungailienė teigė, jog etninei kultūrai skiriamo valstybinio rėmimo nepakanka. „Galimybių yra, bet tie konkursai su paraiškom, visokiais dokumentų pildymais yra per sudėtingi. Tikrai turi būti patyręs, raštingas, mokėti, kaip parašyti. O jeigu tu esi kažkur miestelyje, kaime, tikrai turi gerų idėjų, bet be pagalbos rašant paraišką finansavimo nelabai gali gauti. Tada ir sukasi žmonės taip, kaip geba, savo lėšomis, savo protu, savo suvokimu, nedrįsdami kviestis pagalbos“, – sakė L. Sungailienė.
Su nepalankiu valdininkų požiūriu susidūrė ir etnologas Vilius Marma. „Pacituosiu Kultūros ministerijos darbuotojos pasakytus žodžius: „Folkloras yra neprestižinė Lietuvos meno šaka“. Šie žodžiai buvo pasakyti pernai metų gruodį, kai su VU folkloro ansambliu „Ratilio“ kreipėmės dėl dalinio finansavimo kelionei į tarptautinį folkloro ansamblių festivalį „Folkloriadą“, kurioje gali dalyvauti tik vienas, geriausias folkloro ansamblis iš šalies. Šis ministerijos akibrokštas buvo netikėtas, bet labai skaudžiai ir akivaizdžiai parodė, kad valstybės mastu folkloras yra niekas“, – pasakojo pašnekovas.
Ansamblio dalyviai. Loretos Sungailienės asmeninio archyvo nuotr.
Išliks ar išnyks?
Vienas iš didžiausių klausimų šiame besikeičiančiame pasaulyje yra šis: ar folkloras sugebės atrasti patrauklią formą ir ateityje pritrauks žmonių, kurie toliau juo domėsis ir perduos jį ateinančioms kartoms. Ar, nesugebant to padaryti, folklorą užgoš šiandieninė informacijos gausa ir mes jį pamiršime?
„Viskas keičiasi, įgauna naujas formas. Ir tas mūsų folkloras, žinoma, keisis“, – sakė etnomuzikologė L. Sungailienė.
Prakalbus apie nuogąstavimus, kad folkloras gali išnykti, etnomuzikologė nuramino. „Jis tikrai neišnyks, jis tiesiog pakis. Ir jeigu mes tas naujas, modernias formas priimsime, gerbsime ir saugosime tai, kas užfiksuota ankstesniais šimtmečiais, tačiau interpretuosime nūdienos situacijoje, tai nieko čia, manau, nėra blogo. Svarbu, kad kūrybiškumas būtų skoningas ir nepakenktų pačiai esmei, kad viskas būtų daroma su pagarba, atsakomybe ir meile. Tiesiog turi būti supratimas, kas, kur pritinka“, – pasakojo L. Sungailienė.
Pasaulis keičiasi, bet noras išlaikyti tautos tapatybę išlieka visais laikais. Kaip ir pasaulis, taip ir požiūris į folklorą ateityje tikrai keisis, tačiau kultūra ir vertybės užmirštos nebus, tik įgaus naujas formas. Tuomet visa atsakomybė atiteks mokytojams ir visiems tiems, kurie bandys ir stengsis išlaikyti ir perduoti senovines dainas, šokius, ratelius. Tokie nauji iššūkiai suteiks naujų formų, minčių ir atskleis kitokius praeityje sukurto paveldo išsaugojimo būdus.
