2015-04-09

„Kino pavasaris“ – su skausmingu, brutalaus ir likimo neapdovanoto gyvenimo prieskoniu

Miroslavo Slabošpyckio filme „Gentis“ („The Tribe“, 2014 m.) pasakojama apie kurtumo negalią turinčių paauglių gyvenimą vienoje Ukrainos internatinėje mokykloje. Itin uždaros mokyklos bendruomenės gyvenimo principai niekuo nesiskiria nuo pirmykščių genčių. Norėdamas išlikti būryje, o kartu ir pasaulyje – privalai kovoti; norėdamas pritapti – privalai įrodyti, kad esi to vertas. Atrodytų, kad sudėtingo likimo žmonės turėtų ypač gerai vienas kitą suprasti, tačiau taip nėra. Mokyklos gyvenime esama nerašytų taisyklių, kurių esmė – jei nesugebi apsiginti, esi nieko vertas. Taigi – ne tik negalia, bet ir pats gyvenimas internate reikalauja jėgų.

Filmo kalba nebyli, nėra subtitrų. Žiūrovui paliekama laisvė interpretuoti kurčiųjų kalbą taip, kaip jis ją supranta. Kulminacija tapo nelegalaus aborto scena, kurią atlieka kurčia moteris kurčiai merginai.

Paaugliai. Toks kadras pasitinka žiūrovus, kai pagrindinis filmo veikėjas Sergejus susiduria su pirmaisiais savo išbandymais tik atvykus į naująją mokyklą. Tipinė sovietmečio laikų architektūros, šaltų betono sienų ir grindų mokykla, su pustuštėmis klasėmis ir asfaltuoto kiemo teritorija. Viskas nuskurę, apdriskę ir sustingę laike. Internatas įkurdintas pusiau apleistose patalpose, kurios stūkso viduryje gyvenamųjų namų kvartalo, apjuostos metalo tvora. Viskas puikiai perteikia nykumą ir izoliaciją. Tokioje aplinkoje savo dienas leidžia kurtieji vaikai ir paaugliai.

Atrodo, kad pirmąją naktį teks praleisti koridoriuje, dieną – be pietų, nes valgykloje jų nepavyko apginti. Stumdymasis, pašaipos, užgauliojimai ir kitokio pobūdžio pajuoka diktuoja ir grubų bendravimo būdą. Tokia buvo Sergejaus rugsėjo pirmosios šventė, tokia buvo pirmoji pamoka, pažintis su naujais klasiokais, tokia bus ir būsimoji kasdienybė…

Internato gyvenimo bruožai išryškėja, kai rugsėjo pirmosios kostiumus kitą dieną pakeičia juostelėmis dryžuota jaunuolių sportinė apranga. Mokykla iš švietimo įstaigos tarsi persimaino į gatvės gaują. Lovą kambaryje įmanoma užsitarnauti tik po muštynių. Muštynėmis įrodomas ir lojalumas esamai internato valdžiai, kuri diktuoja gyvenimo sąlygas.

Kiekvieną dieną tenka dirbti, kad turėtum, ką atnešti būrio vadui. Tai jis suskaičiuoja pinigus, tai jis įvertina kiekvieno iš paauglių įnašą, tai jis diktuoja taisykles ir prižiūri tvarką, nes jo bosai – už šios mokyklos teritorijos ribų – taip pat elgiasi gatvėse. Reketas, užpuolimai, chuliganizmas ir girtuokliavimas – tai kasdienis gyvenimas naktimis, ištrūkus pro internato vartus plėšiant taikius gyventojus.

Atskiras vaidmuo tenka internato merginoms. Susikrovusios krepšius, naktimis jos skuba į sunkvežimių vairuotojų – klientų – poilsio aikšteles. Laiko nedaug – tik keletas minučių persirengti furgonėlyje ir pasidaryti makiažą vakarui. Į darbą jas veža internato mokytojas.

Atskiras vaidmuo tenka merginoms.

Susikrovusios krepšius, naktimis jos skuba į sunkvežimių vairuotojų poilsio aikšteles. Laiko nedaug, tik keletas minučių persirengti furgonėlyje ir pasidaryti makiažą vakarui. Į darbą jas veža internato mokytojas. Sergėjus taip pat gauna atsakingą darbą. Jis beldžiasi į besiilsinčių vairuotojų kabinų langus ir ieško klientų, rodo jiems ant lapelio užrašytas merginų kainas. Po to, kai merginos atlieka savo darbą, Sergejus jas palydi atgal į internatą.

Šio filmo jėga slypi jo raiškoje. Kadangi filmo kūrėjai sąmoningai nusprendė nedėti jokių subtitrų, negarsinti veikėjų kalbos, žiūrovui paliekama laisvė interpretuoti kurčiųjų gestų kalbą taip, kaip jis ją supranta asmeniškai. Miroslavo Slabošpyckio scenarijaus užduotimi tapo ne žodinės personažų kalbos perteikimas, bet žiūrovų įvykių vertinimas, interpretacinė laisvė. Įvykiai sudėliojami iš aplinkybių, būtent jomis papasakojamos ir pagrindinių veikėjų istorijos – besikeičiančios situacijos žiūrovui leidžia sekti veiksmą ir be kalbų suprasti, kas vyksta. Taip režisierius sukuria subtilią kino kalbą, kurioje nėra žodžių.

Būtent ja nupasakojamos pagrindinių veikėjų istorijos. Patiriamas brutalumas, smurtas, nepriteklius, fizinis ir moralinis skausmas užkoduojamas jaunų žmonių gestuose, mimikose ir kažkur ten, kur išgyvenimai palieka savo žymę. Negirdėdamas nei vieno žodžio, žiūrovas visą laiką stebi vietomis intensyvesnę, vietomis ramesnę veikėjų rankų gestikuliaciją, klausosi padažnėjančių ar rimstančių kvėpavimo dažnių, stebi reakcijas aktorių veiduose ir pagal tai supranta, kokio rimtumo įvykiai vyksta prieš jų akis. O jie labai sudėtingi.

Staiga supranti, kad iš tiesų kurčio žmogaus kūno raiška turi neeilinės galios, kurią filmo kūrėjams stipriausiai pavyko perteikti nelegalaus aborto scenoje, kitos kurčios moters namų vonioje. Ji internato moksleivei Anai abortą atliko su ant viryklės pakaitintais metaliniais senoviniais medicininiais įrankiais. Žiūrovas išvydo mergaitės skausmą, lydimą nebylaus riksmo, o skausmo įtampa, aktorės Janos Novikovos išreikšta fizine kūno kalba, peržengė verbalines aktorinio meistriškumo ribas. Beje, tai jaunos internato moksleivės Anos gyvenimas. Ir nors atrodytų, kad prieš eidama pas tą moterį, Ana jau žinojo, kad procedūroje reikia turėti savo rankšluostį, pastarasis apsilankymas pabaigos dar nežada.

Sergėjus įsimyli Aną. Savo pirmąją meilės naktį jis nusiperka šiluminiame mazge. Po to Sergėjus jau nori, kad Ana nebedirbtų gatvėse. Tačiau ji priklauso gaujai, kuri siunčia ją dirbti į Italiją. Šios galimybės Ana nieku gyvu nepraleis. Tamsūs šalti koridoriai, grotuotos durys, metalinės lovos paauglių kambariuose slepia žvėriškas išgyvenimo sąlygas. Vilties čia nėra, apie ją net negalvojama, juk ir taip nesi gyvenimo apdovanotas – todėl normalaus gyvenimo tarsi net negali būti. Lieka tik pyktis, išsiliejantis jėga.

Šis filmas atveria opią negalią turinčių žmonių gyvenimo sąlygų realybę, kurioje, dėl valdžios ar net visuomenės apatijos, nepastebint šių grupės žmonių socializacijos ydų, įsitvirtina gentiniai, o kartais net antžmogiški tarpusavio santykiai, be jokio pasirinkimo galimybės. Tarsi už juos būtų pasirinkęs likimas.

Pavadinimą filmui „Gentis“ režisierius suteikia neatsitiktinai. Į gentį čia reikėtų žvelgti kaip į išlikimo instinktu besivadovaujančią grupuotę, kurios taisyklės grindžiamos jėgos, galios santykiais. Metodai siekti saugumo grindžiami kovos dėl išlikimo logika, o aukščiausias įstatymas yra „akis už akį – dantis už dantį“. Tai pirmykščių genčių išgyvenimo principai, kuriame kaip ir šiame kurčiųjų internate, moralės kategorijos neegzistuoja.

Klausimas, kodėl šiomis civilizacijos sąlygomis dar vis esti tokių, gentiniais santykiais pagrįstų ir dėl išlikimo kovojančių grupinių darinių, galėtų būti apsvarstytas kaip visuomenės paribiuose atsidūrusių socialinių grupių dezintegracijos pasekmė.

Gentis / The Tribe